Michael Larsen - Netikrumas

Ateina komisaras Klinkeris. Kaip ir kiekvieną sykį iškamantinėja mane tais pačiais klausimais.

— Kodėl jūs užlipote virtuvės laipteliais?

— Jau sakiau. Senoji moteris nenorėjo manęs įleisti. Ar nekalbėjote su ja?

Jis linkteli.

— Ką ji pasakė? Nejaugi ji manęs neprisimena?

— Taip, bet ji neprisimena, ar triukšmą išgirdo prieš tai, ar po to. Šiaip jau, įvykdęs žmogžudystę, jūs galėjote iš buto atbėgti prie paradinių durų.

— Ką sako Natašos mama?

— Kad jūsų rankos buvo kruvinos.

— Kas jai skambino tą vakarą?

— Nataša. Ji buvo išsigandusi. Sakė, kad jūs ją mušėte. Ji skambino, kai jūs buvote tualete. Prašė motinos kuo greičiau atvažiuoti.

— Ar ji tikra, kad skambino Nataša?

Jis nustebęs pasižiūri į mane.

— Ką tuo norite pasakyti?

— Ar jūs to nematote, Klinkeri? Negi nematote?

— Nematau ko?

— Kad viskas buvo suplanuota. Kad už viso šito slypi ištisa organizacija.

Sakydamas tai jaučiu, kad viskas skamba beprotiškai. Ir kad kiekvienas mano ištartas žodis tik pablogina mano padėtį.

Klinkeris atsistoja.

— Vadinasi, šita „organizacija“ mobilizavo visas savo pajėgas, kad įvykdytų kažkokią operaciją, nukreiptą prieš jus?

— Juk toks ir buvo jų tikslas...

Klinkeris atrodo kaip vienas didelis klaustukas.

— ...parodyti, kad tai įmanoma, — aiškinu toliau.

— Nežinau, Molbergai, kur link jūs sukate. Turime tris lavonus, ir visus tris jūs pažinojote.

— O lavonai Los Andžele?

— Los Andžele nebuvo jokių lavonų. Bent jau tų, apie kuriuos jūs kalbate. Dabar, Molbergai, pasistenkite susikaupti. Kadangi autoatsakiklio juostelė yra vienintelis jums palankus įrodymas, pabandykite atpasakoti jos turinį. Tačiau žinokite, net jei juostelė pasirodytų tikra, ji negarantuos jums alibi, nes galėjo būti įrašyta bet kada — šito neįmanoma patikrinti.

— Pirma Nataša ištaria mano vardą. Ji tikisi, kad aš namuose. Tada sako: „Palauk truputį...“ Tada aš išgirstu triukšmą fone. Atrodo, lyg kas bandytų įsiveržti į butą. Per virtuvės duris... Aš sušunku... sušunku jos vardą.

— Kodėl jūs manote, kad tai buvo virtuvės durys?

— Paradinės durys sunkesnės. Jų garsas būtų buvęs kitoks.

— Hmm, — sumykia jis. — Įdomu, kad tiek daug dėmesio skiriate garsams.

— Kodėl?

— Nes tai reiškia, jog jūs nuoširdžiai manote girdėjęs šį pokalbį telefonu.

— Ką turite galvoje sakydamas, jog aš „manau girdėjęs“?

— Tai, ką sakau, — taria jis, iš kišenės ištraukdamas magnetofoną. Tada klausiamai pasižiūri į mane.

— Ar pajėgsite išklausyti tai dar kartą?

Linkteliu. Klinkeris paspaudžia mygtuką. Juostelė ima šnypšti. Sukdamasi toliau, ji tik šnypščia.

— Reikėtų atsukti atgal.

— Ji atsukta. Pradėjome klausytis nuo pradžios. Bet tai nieko nekeičia, Molbergai. Juostelė tuščia.

— Galima pažiūrėti?

Ištraukęs kasetę, Klinkeris paduoda ją man. Apžiūriu ją.

— Tai kita kasetė.

— Bet autoatsakiklyje radome šitą.

— Jie pakeitė ją.

Jis nuolaidžiai pasižiūri į mane. Atsistoja.

— Laikykitės šitos garsų versijos. Galėsite sumaniai ja pasinaudoti, įrodinėdamas, jog žmogžudystę įvykdėte beprotybės akimirką. Nes jūs iš tiesų sergate, Molbergai. Rimtai sergate.

Jis pasuka prie durų.

— O kaip nuotrauka? Nejaugi ir jos neradote?

Jis šypteli.

— Vokuose radome ir negatyvą.

— Kas tai per nuotrauka? Ar nesikalbėjote su Lindvigu?

— Taip, kalbėjomės, Molbergai. Berods jis — geras jūsų pažįstamas. Tačiau dabar kalbame apie tą nuotrauką, kurią buvote pakišęs po užtiesalu, ar ne?

— Taip.

— Vadinasi, tai ta pati nuotrauka. Ji gulėjo po sofos užvalkalu.

— Ar atkreipėte dėmesį į nuotraukos foną?

— Taip, nuotrauka daryta jūsų bute. Vasarą, prieš porą metų.

— Tai ne ta nuotrauka! Jie pakeitė ją!

— Paėmėme tą, kur gulėjo po užtiesalu, — atkerta jis. Žiūri į mane linguodamas galva. — Kokiu žmogumi reikia būti, kad užmuštum tokią gražią merginą?

— Aš jos nežudžiau.

— Molbergai, jūs nužudėte savo sužadėtinę. Ir Kubčeką. Būtinai išsiaiškinsime, kodėl. Greičiausiai jis nebenorėjo būti jūsų liudininku. Ir dar yra kažkokių mistiškų piniginių ryšių... keista sąsaja tarp jūsų ir jo sąskaitų. Beje, pats tai puikiai žinote. Bet ir tai mes išsiaiškinsime, Molbergai. Viską išsiaiškinsime.

— Kubčekas fotografavo mane. Ir filmavo. Jiems reikalingi judesiai. Be judesių šito padaryti neįmanoma.

— Apie ką jūs kalbate?

Man nusvyra rankos.

— Apie nieką. Dabar tai nebesvarbu, — atsakau.

— O kaip su Nataša? — dar paklausiu prieš jam išeinant.

— Kol kas ieškome pirštinių, kurias mūvėjote. Jūsų peilis jau pas mus. Kai rasime pirštines, turėsime visus reikalingus daiktinius įrodymus, Molbergai.

Klinkeris stabteli tarpdury ir mąsliai taria:

— Dr. Filipas sako, kad visa tai jums atrodo tikra. Jūs išgyvenate viską taip tikroviškai, kaip aš šį pokalbį. Bet atradus pirštines, nebeliks jokių abejonių. Nei mums, nei jums.

Vakaras.

Kažkur ten ji gulėjo, kažkokio nepažįstamojo rankose. Galbūt mane pakeitė kitas. Galbūt visam laikui.

Negi jie irgi gulėdavo susiglaudę kaip du šaukštai? Negi ji apsižergdavo jį, ranka įsikišdavo varpą ir leisdavo jam išsituštinti savyje? Negi ji vaikščiojo ant jo pėdų, apsikabinusi jį už kaklo? Negi naktimis jie irgi gerdavo arbatą, o jis žiūrėdavo į Moniką, savo mažais kumšteliais suspaudusią puodelį? Ir taip jiems besėdint, ar užplūsdavo jį švelnumas? Ar jie irgi turėjo intymų žodžių bei garsų pasaulį, ir ar jis buvo panašus į mūsų? O aš pats ar buvau panašus į jį? Manau, kad ne, ir tai mane gąsdina.

Juk gulėti kažkur ten būtume galėję mes abu: aš ir Monika. Tik ne mudu ten buvome. Ten buvo kitas, kažkoks nepažįstamas vyras, ir tai beprasmiška.

Tik supratę, kad viskas vyksta atsitiktinai, imame bijoti atsitiktinumų. Tolimoje jaunystėje atsitiktinumą gaubė magiška skraistė. Jo principai nepaprastai panėšėjo į guodžiančius pamąstymus apie lemtį. Jaunystės apsvaiginti, atsitiktinius susitikimus priimdavome kaip Dievo vedančią ranką.

Visiškai sutemo.

Lauke siaučia audra. Drasko alėjos medžių lapus. O gatvėse pliaupiantis lietus suplaka juos į košę. Namų languose išsibarstę šviesos. Kur ne kur melsvai švyti ekranas.

Ištisais vakarais žmonės sėdi prie ekrano, susikibę už rankų it prieš kokį bendrą priešą. Kartais, stebėdami vaizdus, jie net pajunta išsilaisvinimą. Taip atsitinka tuomet, kai tarp nereflektuojančių televizijos ekranų ir nereflektuojančių minčių įvyksta simbiozė — nes tobulai sukurtos iliuzijos kontūrai didesni nei minties.

Ištisais vakarais jie sėdi čia, lygiai taip kaip kažkas sėdėjo prieš juos, kai pasaulis dar buvo jaunas — susikibę už rankų, beviltiškoje baimėje laukdami Didžiosios Baltosios Šviesos: kad vaizdas sprogtų į žibančius taškelius ar kad ateitų mirtis. Kaip elektrinė audra. Jie sėdi čia ištisais vakarais, ir signalas jau niekada išsijungdamas nebepavirs sniego baltumo kruopelėmis, ir niekas niekuomet jiems nebeprimins, kad baigiantis dienai, ateina tamsa. O vieną kartą, kada nors ateityje, jų ekranuose pasirodys Monika. Išnirs spalvų ir formų juostomis, sukurtomis iš skaičių.

Tai atsitiko kažkur ten. Po to greičiausiai viskas užsivėrė. Taip kaip vanduo užsitraukia pliumptelėjus akmeniui. Kažkur ten įvyko nusikaltimas. Galbūt visi jo pėdsakai jau nusitrynė. Bet dabar trūksta vienos figūros. Galbūt dėl jos viskas ir įvyko.