Говард Джейкобсон - Finklerio klausimas

Po tokių mainų Bernardas Treslou nueidavo į savo kambarį pagriežti smuiku. Lyg nenorėdamas rodyti šeimai blogo pavyzdžio. Ar Treslou tik įsivaizduodavo, kad jo tėvas raudodavo įsikniaubęs į smuiką?

Taigi Džiuljenas Treslou niekuo negrojo, nors kaskart praeidamas J. P. Gaiverio vitriną troško mokėti. Žinoma, po tėvo mirties bet kada galėjo pradėti mokytis. Tik pažiūrėkit į Liborą, kuris išmoko groti pianinu įžengęs į devintą dešimtį.

Bet Liboras turėjo kam groti, nepaisant to, kad ji jau buvo mirusi. O jis...

Kaip tik žiūrintį į smuikus, paskendusį melancholiškuose atspindžiuose, jį ir užpuolė: be įspėjimo jo kaklą sugriebė ranka, lyg kačių gaudytojas sučiupo brangią katę ant šaligatvio. Treslou krūptelėjo ir kaip katinas įtraukė galvą į pečius. Tik nesidraskė ir nekniaukė ar kitaip nesipriešino. Jis pažinojo gatvės žmones: elgetas, benamius, atstumtuosius. Įsivaizdavo, kad yra vienas iš jų. Ir jam miesto keliai ir šaligatviai kėlė grėsmę.

Seniau, kai dar neturėjo darbo ir lakstė paskui gražuolę, nesiskutusią labdaros darbuotoją su auskaru nosyje, su kuria, tikėjo, jam lemta būti laimingam arba nelaimingam: nesvarbu, kokiam, svarbiausia, kad buvo lemta, — jis savanoriškai padėjo benamiams ir jų vardu rašė skundus. Bet kai jie parašydavo skundus patys, jis nesugebėdavo pasipriešinti, tad sustingo, leidosi priremiamas prie lango ir apšvarinamas.

Leidosi?

Šis žodis visoje istorijoje suteikėjo vaidmeniui orumo. Viskas įvyko per greitai, kad jis būtų spėjęs ką nors pasakyti. Jį sugriebė, išmetė, pašalino.

Moteris.

Tačiau ne tai svarbiausia.

Bet tai, ką jis — vėliau dar kartą išgyvenant akimirkas — tikėjo, kad ji pasakė. Lengvai galėjo ir klysti. Užpuolimas įvyko per staigiai ir per trumpai, kad būtų galėjęs suprasti, kas (ir ar išvis kas nors) buvo pasakyta. Abejojo, ar pats išstenėjo bent skiemenį. Ar tikrai jis tyliai su viskuo sutiko be jokio „Atstok!“ ar „Kaip drįsti?“ ar mažų mažiausiai „Gelbėkit!“? O tai, ką įsivaizdavo esant jos kalba, galėjo būti tik lūžtančios jo paties nosies, triuškinamų kremzlių ar iš krūtinės šokančios širdies garsai. Nepaisant to, garsų kratinys nesiliovė visaip formuotis ir reformuotis jo galvoje...

— Atiduok brangenybes, — įsivaizdavo, kad girdi ją sakant.

Keistokas moters prašymas vyrui, nebent ji kažko tokio jau buvo prašiusi ir dabar šis prašymas sugrįžo karčios, kerštingos ironijos dvasia:

— Atiduok brangenybes — dabar žinai, kaip jaučiasi moterys!

Universitete Treslou mokėsi dalyko, kuris vadinosi Patriarchatas ir politika. Jo metu dažnai girdėdavo sakant: „Dabar žinote, kaip jaučiasi moterys.“

O kas, jeigu jis visa tai išsigalvojo dėl kažkokios nepaaiškinamos vyriškos kaltės ir ji iš tikrųjų sakė „Tu esi Džiulsas“24 — pavartodama meilią pravardę, kuria jį pavadino motina?

Ir tai reikėjo paaiškinti, nes vargu ar jam tuo metu reikėjo sužinoti, kas esąs.

Gal taip tik norėjo parodyti, kad žino, kas jis toks: „Esi Džiulsas ir nemanyk, kad kada nors tai pamiršiu.“

Bet paskui buvo dar šis tas. Kažkas turėjo būti arba buvo, nes ji išvadavo jį nuo visų vertingų daiktų. Bet ar ji, siekdama visiškai pasitenkinti, nebūtų norėjusi, kad ir jis žinotų, kas ji? „Tavo vardas Džiulsas, o mano Džiuljeta — dabar atsiminsi mane, Šikniau!“

Kuo ilgiau galvojo, tuo labiau dvejojo, ar jos išleistas garsas buvo „Tavo“ ar „Tu“. Bet atrodo, kad trumpesnis. Labiau „Tu“, o ne „Tavo“. Skambėjo smerktiniau. Labiau „Tu, Džiulsai“ nei „Tavo vardas Džiulsas“.

„Tu, Džiulsai“ kaip sakydama „Tu, Džiulsai, tu!“

Bet ką tai reiškė?

Kažkaip atrodė, kad ji neištarė „s“. Įtempęs retrospektyvią klausą jis mėgino ausimis pagauti „s“, bet nepavyko. Panašiausia, kad ji sakė „Tu, Džiule“. Ar „Tu, brangenybe25“.

Bet ar dera pavadinti žmogų brangenybe ir sutalžius veidą jį apvogti?

Treslou taip nemanė.

Todėl sugrįžo prie „Tu, Džiule!“

Taip pat nepaaiškinama.

Nebent tuštindama jam kišenes ji pasakė: „Tu, Džiu!26“

Du 1

— Kokia tavo mėgstamiausia spalva?

— Mocartas.

— O koks tavo zodiako ženklas?

— Mano zoologijos žinios?

— Zodiako ženklas. Ženklas.

— A, Džeinė Rasei27.

Taip prasidėjo pirmasis Liboro pasimatymas pradėjus našlauti.

Pasimatymas! Tai bent pokštas: jis — devyniasdešimties, ji — nė pusės tiek, ne, gal net nė trečdalio tiek neturinti. Pasimatymas! Bet ar yra koks kitas žodis?

Atrodo, kad ji nežinojo, kas ta Džeinė Rasei. Liboras svarstė, dėl ko taip nutiko: dėl vis dar girdimo akcento ar dėl suprastėjusios klausos. Jam nė į galvą nešovė, kad Džeinė Rasei galėtų būti pamiršta.

— R-a-s-e-1, — pasakė paraidžiui. — D-ž-e-i-n-ė. Graži, dideliais...

Jis padarė taip, kaip daro ar bent jau darydavo vyrai sverdami moters krūtų pilnumą, lyg prekiautojai rankose lygindami miltų maišus.

Ta mergina, jaunoji moteris, tas vaikas, nusisuko. Liboras suvokė, kad ji neturi išraiškingos krūtinės ir turbūt įsižeidė dėl tokio prekybinio gesto. Nors, jei ir būtų turėjusi krūtinę, vis tiek būtų galėjusi įsižeisti. Kiek dalykų reikia prisiminti su moterimi, kurios nebuvai vedęs pusę amžiaus! Atsižvelgti į tiek visokių emocijų!

Užplūdo baisus liūdesys. Jis norėjo iš viso to juoktis su Malke:

— Ir tada aš...

— Ne, Liborai, nejaugi tu...

— Taip, taip.

Matė ją prisidengiančią burną ranka — jo pirkti žiedai, jos lūpų putlumas, juodų plaukų bangavimas — ir norėjo, kad ji sugrįžtų, arba norėjo, kad viskas baigtųsi. Pasimatymas, nejaukumo jausmas, liūdesys, viskas.

Mergina buvo vardu Emili. Gražus vardas, pamanė. Tik gaila, kad dirbo Pasaulio naujienų tarnyboje. Iš tiesų kaip tik dėl to draugai juos ir supažindino. Ne glamonėtis prie guliašo ir koldūnų — austriškas ar vengriškas maistas buvo jo idėja: senas geras rajumas sušlamščia visas pokalbio pauzes — o pasikalbėti apie juos vienijusią instituciją,’ galbūt apie tai, kaip ji pasikeitė nuo to laiko, kai Liboras ten dirbo, galbūt tam, kad sužinotų, jog ji dirba su jo pažįstamų vaikais.

— Tik jei ji nėra viena iš tų pasipūtusių kairuolių, — įspėjo Liboras.

— Liborai!

— Galiu taip sakyti, esu čekas. Mačiau, ką daro kairieji. Ir mačiau visus pasipūtusius kairuolius BBC. Ypač moteris. Iš jų blogiausios — žydės. Tai mėgstamiausias jų apostazės kanalas. Pusė su Malke užaugusių merginų išnyko BBC. Jos prarado humoro jausmą, o ji prarado jas.

Jis taip pat galėjo sakyti „blogiausios — žydės“. Buvo vienas iš tų, kuriems galima.

Laimei, Emili nebuvo kairuoliškų pažiūrų žydė. Nelaimei, ji nebuvo ir kas nors daugiau. Tik prislėgta. Prieš dvejus metus nusižudė jos vaikinas Hjugas. Puolė po autobuso ratais kaip tik tuo metu, kai ji laukė jo atvažiuojant Oldviče. Dar ir dėl to draugai pasirūpino jų susitikimu — žinoma, nesitikėdami kažko romantiško, bet tikėdamiesi, kad jie bent trumpai vienas kitą palinksmins. Bet iš jųdviejų — Emili ir Hjugo — Liboras jautėsi artimesnis Hjugui, negyvėliui po autobuso ratais.

— Kokios muzikos daugiausia klausai? — paklausė ji po ilgiausios, kokią tik galėjo ištverti, koldūnų pauzės.

Liboras susimąstė.

Mergina susijuokė iš savo pačios absurdiškumo. Ant pleistru apvynioto piršto ji vyniojo negyvų plaukų garbaną.

— Kokios muzikos daugiausia klausei? — pasitaisė ir išraudo lyg suvokusi, kad antrasis klausimas dar absurdiškesnis už pirmąjį.