Говард Джейкобсон - Finklerio klausimas

Malke nekart nesuabejojo jo ištikimybe, taip tvirtai ja tikėjo. Tad ar dėl tos ištikimybės — be nuoskaudų ir trūkumų, kaip tvirtino Liboras, ištikimybės, sklidinos švelnios palaimos, — Liboras buvo atleistas nuo sąžinės graužaties? Prisiminus žmoną Finklerį apimdavo kaltės jausmas, o kaltė egzistavo tik praeityje. Jeigu Liboras nemelavo, tai jis galėjo be kaltės sielvartauti dėl ateities, kurios jiems su Malke, nors jau pasenusiems, neteko patirti. Ateitis, kurios negali turėti, egzistuoja visada, nesvarbu, kiek tau metų. Esmė ta, kad esant laimingam, gyvenimo niekada negana. Niekada neturi tiek daug laimės, kad nenorėtum dar šiek tiek. Liūdesys liūdesiui nelygu, bet Finkleris nežinojo, kas labiau verta pagarbos, jei tik liūdesį įmanoma gerbti — jaustis netekus tau priklausiusios laimės ar išvis niekada jos neturėjus. Bet būti Liboru atrodė daug geriau.

Ir turbūt tik dėl to, kad geriau turėti tokią žmoną kaip Malke. Finkleris stengėsi nusikratyti šios minties, bet negalėjo: ištikimybei reikia dviejų žmonių, nors jis nedrįstų teigti, kad Tailer nebuvo to verta, su ja tikrai nebuvo lengva. Gal dėl to nesijautė taip, lyg iš jo būtų atimta ateitis su Tailer? Nes nebuvo tikras, kad tokia galėjo būti? Ir kas kaltas?

— Ar kada nors klausei savęs, — valgant svarstė jis, — ar gerai viską darai?

— Ar gerai sielvartauju?

— Ne. Na, taip, bet ne tik. Viską. Ar kada pabundi ryte ir klausi savęs, ar stengeisi iš gyvenimo pasiimti visa, kas geriausia? Ne moralės požiūriu. Ar ne tik moralės požiūriu. Tiesiog ar iš savo galimybių išspaudei viską, ką galėjai?

— Keista iš tavęs girdėti tokį klausimą, ypač iš tavęs, — atsakė Liboras. — Pamenu, buvai gabus mokinys, pakankamai teisingas. Bet gabių mokinių daug ir niekada nebūčiau pamanęs, kad pasieksi to, ką pasiekei.

— Nori pasakyti, kad man aklai pasisekė.

— Visai ne, visai ne. Bet, mano nuomone, tau geriau nei kitiems pavyko atsiskleisti. Tavo vardas žinomas...

Pamalonintas Finkleris į komplimentą tik numojo ranka. Kam rūpi tas žinomas vardas? Jo skruostus užliejusi pasitenkinimo banga turbūt buvo visai ne pasitenkinimas, o tik sumišimas. Žinomas vardas — dėl Dievo meilės. Žinomas vardas! Jis susimąstė, kiekgi žmonių kaip tik šiuo metu mini jo vardą? Kiek žmonių turi paminėti vardą, kad jis taptų žinomas?

— Tik pagalvok apie Džiuljeną, — tęsė Liboras, — kaip jis turėtų būti nusivylęs savo gyvenimu.

Finkleris padarė kaip paprašytas. Dvi monetos dydžio dėmelės ant skruostų išaugo sulig dviem liepsnojančiom saulėm.

— Taip, Džiuljenas. Bet jis juk visada kažko laukė, ar ne? Aš niekada nieko nelaukiau. Tik ėmiau. Turėjau tą žydišką bruožą. Kaip ir tu. Turėjau greitai kažko pasiekti, kol dar buvo laiko. Bet tai tik reiškia, kad tai, ką sugebu padaryti, jau padariau, o Džiuljeno laikas galbūt dar ateis.

— Ir tave tai gąsdina?

— Kaip gąsdina?

— Bijai, kad galiausiai jis tave aplenks? Vis dėlto buvote artimi draugai. Artimi draugai visada bijo būti nugalėti prie finišo linijos. Su draugu taip iki pat galo.

— O ar bijai, kad kas nors galėtų aplenkti tave, Liborai?

— Ai, su manimi tikrai viskas baigta. Mano varžovai seniai mirę.

— Na, Džiuljenas man į pakaušį nekvėpuoja, ar ne?

Liboras prisimerkęs tiriamai žvelgė į jį it senas kranklys krauju pasruvusiomis akimis, besidairantis lengvo grobio.

— Nori pasakyti, neatrodo, kad jis greitai taps žinomas? Tiesa. Bet yra kitų sėkmės kriterijų.

— O Dieve, tai aišku.

Jis nutilo susimąstęs dėl Liboro žodžių. Kiti kriterijai, kiti kriterijai... Bet nieko negalėjo sugalvoti.

Liboras svarstė, ar bus perlenkęs lazdą. Atsiminė, koks jautrus jis buvo sėkmės klausimu Finklerio amžiaus. Nutarė pakeisti temą ir ėmė iš naujo tyrinėti lazdeles, kurias Finkleris dovanojo žmonai.

— Tikrai labai gražios, — pratarė.

— Ji sakydavo, kad norėtų jas kolekcionuoti, bet taip ir nepradėjo. Dažnai kalbėdavo apie kolekcionavimą, bet nieko nesiimdavo. Klausdavo, kokia prasmė. Laikiau tai asmeniniu įžeidimu. Kad mūsų gyvenimas kartu nevertas ko nors kolekcionuoti. Ar manai, kad ji žinojo, kas jai nutiks? Ar norėjo, kad taip nutiktų?

Liboras nusuko žvilgsnį. Staiga pasigailėjo atėjęs. Negalėjo pakęsti dar ir svetimo sielvarto dėl žmonos.

— Tokių dalykų negalime žinoti, — atsakė. — Žinome tik ką patys jaučiame. O kadangi likome tik mes, tik mūsų jausmai ir svarbūs. Geriau jau pakalbėtume apie Isrrrrae.

Jis tyčia pridėjo dar vieną „r“, norėdamas paerzinti draugą tragizmo dėlei.

— Liborai, juk žadėjai.

— Tada apie antisemitus. Ar žadėjau nekalbėti apie tavo draugus antisemitus?

Komiška žydiška intonacija buvo skirta Finkleriui dar labiau suerzinti. Liboras žinojo, kaip jis nekenčia su žydais susijusių dalykų. Nekenčiamą slaptąją žydų kalbą vadino mauscheln, „jidišinimas“, iš proto vedęs vokiečių žydus, kai jie manė, kad vokiečiai juos labiau mėgs, jei jie menkins savo žydiškumą. Prarastas provincialus jo tėvo maivymasis.

— Neturiu draugų antisemitų, — atkirto Finkleris.

Liboras taip susiraukė, kad priminė viduramžių velnią. Trūko tik ragų.

— Turi. Tie žydai.

— Ir vėl, ir vėl prasideda. Kiekvienas ne „tavo“ tipo žydas yra antisemitas. Liborai, nesąmonė kalbėti apie žydus antisemitus. Daugiau nei nesąmonė — tai piktadarystė.

— Nebūk kochedik 31 tik dėl to, kad kalbu tiesą. Kaipgi tai gali būti nesąmonė, jei mes išradome antisemitizmą?

— Jau žinau šitą pasakėlę, Liborai. Iš savo pačių neapykantos sau...

— Manai, kad nėra tokio dalyko? O ką pasakysi apie Šv. Paulių, kuriam taip magėjo nusiplėšti savo žydiškumą, bet nepavykus nuteikė prieš tai pusę pasaulio?

— Sakau, ačiū, Pauliau, kad išplėtei diskusiją.

— Vadini tai išplėtimu? Atmink, kad vartai siauri.

— Tai Jėzus, ne Paulius.

— Žydų nupasakotas Jėzus jau buvo sistemiškai „supaulintas“. Kūniškumo mumyse nugalėti jam nepavyko, todėl išaukštino sielą. Tą patį savaip darai ir tu. Gėdijiesi savo žydiško kūno. Turi rachmones 32. Tik todėl, kad esi žydas, nereiškia, kad esi pabaisa.

— Nemanau, kad esu pabaisa. Net nemanau, kad tu esi pabaisa. Aš gėdijuosi žydų, tai yra Israyelio veiksmų...

— Tai tas pats.

— Nieko čia keista, kad žydai nemėgsta to, ką daro kai kurie kiti žydai.

— Ne, bet keista to gėdytis. Tokia jau mūsų shtick 33 . Niekas negali padaryti geriau. Mes žinome silpnąsias vietas. Taip ilgai tuo vertėmės, kad tiksliai žinome, kur smeigti kalaviją.

— Taigi pripažįsti, kad silpnosios vietos egzistuoja?

Ir prasidėdavo.

Liborui išėjus, Finkleris nuėjo į miegamąjį ir atsidarė mirusios žmonos spintą. Drabužių jis nebuvo išvežęs. Eilė po eilės jie kabėjo ten, bendro jų gyvenimo pasakojimas, liaunas ir liesas jos bendravimo aštrumas, jo didžiavimasis jos išvaizda, jiems įėjus į kambarį atsisukančios galvos, ji kaip ginklas jo pašonėje.

Jis pamėgino liūdėti. Ar buvo kas nors, ko ji niekada nevilkėjo, sudaužysiančio jam širdį dėl gyvenimo, kurio jai neteko gyventi? Negalėjo nieko rasti. Nusipirkusi suknelę Tailer ją visada apsivilkdavo. Viskas buvo skirta šiai akimirkai. Jei tą pačią dieną nusipirkdavo tris sukneles, sugebėdavo jas visas tądien apsivilkti. Prireikus net į daržą. O ko laukti?

Jis įkvėpė jos aromato, uždarė spintos duris ir atsigulęs ant jos lovos pusės apsiverkė.

Bet ašaros nebuvo tokios, kokių tikėjosi. Ne Liboro ašaros. Šiose ašarose jis negalėjo užsimiršti.