Говард Джейкобсон - Finklerio klausimas

— Negaliu, — pasakė Treslou.

Nesugebėjo prisipažinti draugui, kad iš tikrųjų negalėjo dėl to, kad turėjo mėlynę paakyje, galbūt lūžusią nosį ir vos ant kojų pastovėjo.

— Turiu kai ką nuveikti.

— Ką?

Tokius klausimus uždavinėti gali tik tada, kai tau beveik devyniasdešimt.

— Kai ką, Liborai.

— Pažįstu tave. Niekada nesakai „kai ką“, jei iš tikrųjų turi kai ką nuveikti. Visada pasakai, ką. Kažkas negerai.

— Tu teisus, neturiu ką veikti. Tai ir yra negerai.

— Tai eime pavalgyti.

— Negaliu, Liborai. Atleisk. Turiu pabūti vienas.

Tai buvo užuomina į vienos iš garsiausių Liboro pramogų verslo knygų pavadinimą. Neoficialią Gretos Garbo biografiją, su kuria, sklido gandai, Liboras kadaise buvo užmezgęs romaną.

— Su Garbo? — sušuko Liboras Treslou kartą paklausus, ar tai tiesa. — Neįmanoma. Kai susitikome, jai jau buvo per šešiasdešimt. Ir ji atrodė kaip vokietė.

— Ir ką?

— Šešiasdešimt jau buvo man per sena. Šešiasdešimt man vis dar būtų per sena.

— Ne to klausiau. Klausiau dėl to, kad ji atrodė kaip vokietė.

— Džiuljenai, žiūrėjau jai tiesiai į akis. Taip, kaip dabar žiūriu į tavąsias. Patikėk — tai buvo teutonės akys. Lyg žiūrėtum į šaltos šiaurės dykynes.

— Liborai, tu ir pats kilęs iš šaltos vietos.

— Prahoje karšta. Šalti tik šaligatviai ir Vltava.

— Net jei tai ir tiesa, nesuprantu, kodėl tai kliudė. Juk ji — Greta Garbo!

— Kliudytų, jei būčiau galvojęs apie romaną su ja. Arba ji su manimi.

— Negalėjai nė pagalvoti apie romaną su į vokietę panašia moterimi?

— Pagalvoti galėjau. Bet ne turėti.

— Net Marlenos Dytrich?

— Ypač ne jos.

— Kodėl ne?

Liboras sudvejojo, atidžiai tyrinėdamas seno savo mokinio veidą.

— Kai kurių dalykų tiesiog nedarai, — atsakė. — Be to, mylėjau Malkę.

Treslou įsiminė šį pasakymą. Kai kurių dalykų tiesiog nedarai. Ar jam kada nors pavyks išsiaiškinti visus finklerių daromus ir nedaromus dalykus? Vieną akimirką pokalbis baisiai nešvankus, kitą — tikslus iki pat etninių erotinių detalių.

Bet šį kartą, telefonu, Liboras užuominą ignoravo.

— Vieną dieną, kai neturėsi kito pasirinkimo, gailėsiesi norėjęs pabūti vienas, Džiuljenai.

— Jau gailiuosi.

— Tai išeik pažaisti. Arba tu, arba kas nors, norintis sužinoti mano zodiako ženklą.

— Liborai, aš noriu sužinoti tavo zodiako ženklą. Tik ne šiąnakt.

Jis jautėsi kaltas. Nedera atsakyti senam neviltin puolusiam impotentui.

Bet jam reikėjo išsigydyti savo paties impotenciją. 3

Nieko nesapnuojantis Finkleris susapnavo sapną.

Susapnavo, kad kumščiavo savo tėvui į pilvą.

Mama rėkė jam liautis. Bet tėvas tik juokėsi ir šaukė: „Stipriau!“

— Los berniuką allein, — liepė jis žmonai.

Taip parodijuodamas jidiš sakė „Palik berniuką ramybėje“.

Kai tėvas taip kreipėsi į Finklerį, šis atsuko jam nugarą. Finkleris nesuprato, kodėl jo tėvas, įgijęs išsilavinimą Anglijos universitete ir šiaip saldžiakalbis — mokytas tvirtų religinių įsitikinimų žmogus — turėjo savo parduotuvėje skėsčiodamas rankomis ir rėkaudamas prasčiokų kalba vaidinti juokdarį. Kitus žmonės žavėjo šios jaudinančios žydiškos pramogos, bet tik ne Finklerį. Jis turėjo išeiti.

Bet sapne jis niekur nėjo. Sapne sutelkė visas jėgas ir nepaliaujamai smūgiavo tėvui į pilvą.

Pilvui prasivėrus jis pabudo. Pamatęs kraujo jūroje į jį plaukiantį vėžį Finkleris daugiau sapnuoti nebegalėjo.

Liborui paskambinus jis taip pat nustebo. Kaip ir Treslou, nusiminė, kad Liboras panoro draugijos antrą kartą tą pačią savaitę, bet sugebėjo būti sukalbamesnis nei draugas. Galbūt dėl to, kad ir jam reikėjo draugijos dukart per savaitę.

— Atvažiuok, — pasiūlė. — Užsakysiu kinų maisto.

— Jau ir kiniškai kalbi?

— Labai juokinga, Liborai. Lauksiu tavęs aštuntą.

— Ar tikrai nori?

— Aš filosofas, nesu dėl nieko tikras. Bet atvažiuok. Tik neatsivesk Sanhedrino30.

Sanhedrinas buvo senovės Izraelio teisėjai. Finkleris buvo nenusiteikęs kalbėtis apie Izrayelį. Tik ne su Liboru.

— Pažadu, apie tai — nė žodelio. Tik tuo atveju, kad nebus tavo nacių draugų, vagiančių mano vištieną su juodųjų pupelių padažu. Ar atsiminsi, kad mėgstu vištieną su juodųjų pupelių padažu?

— Liborai, aš neturiu draugų nacių.

— Vadink juos kaip nori.

Finkleris atsiduso.

— Būsim dviese. Atvažiuok aštuntą. Bus vištienos su anakardžių riešutais.

— Juodųjų pupelių padažu.

— Koks skirtumas.

Jis paruošė dvi lėkštes, prie kiekvienos pridėdamas senovinius raginius pagaliukus. Tai buvo viena iš paskutinių dovanų žmonai, iki šiol nenaudota. Rizikinga, bet jis nutarė rizikuoti.

— Labai gražūs, — švelniai pastebėjo Liboras kaip našlys našliui.

— Reikia arba jų atsikratyti, ko nesugebu padaryti, arba jais naudotis. Nėra prasmės atidaryti niekad nenaudotų daiktų mauzoliejaus. Tailer lieptų juos naudoti.

— Daug sunkiau su suknelėmis, — pasakė Liboras.

Finkleris be garso nusijuokė.

— Kuo ypatingos niekada moterų nevilkėtos suknelės? — paklausė Liboras. — Juk sunkiau turėtų būti su tomis, kurios mena apie moters figūrą ir šilumą, vis dar kvepia jų kvepalais, prie kurių neprisiverti prisiliesti. Bet su nevilkėtomis sunkiau.

— Na, ar ne akivaizdu? — tarė Finkleris. — Kai žvelgi į niekada Malkės nevilkėtą suknelę, matai ją gyvą ir naują joje.

Liboras neatrodė įtikintas.

— Kažkoks pasenęs požiūris.

— Nieko bloga atsigręžti į senienas.

— O, puikiai žinau. Nieko kita ir nedarau. Nuo tada, kai mirė Malke, atrodo, kad mano galvą kažkas atbulai įstatė. Tai tavo paaiškinimas apie nenaudotų daiktų liūdesį man pasirodė pasenęs. Kai pamatau nedėvėtą suknelę, o Malke tiek daug jų turėjo — saugojo jas ypatingoms progoms, kurios taip ir nepasitaikė, kai kurios vis dar su etiketėmis, lyg dar galėtų jas grąžinti į parduotuvę — galvoju apie iš jos pavogtą ateitį. Žvelgiu į jos nenugyventą gyvenimą, į Malkę, kokia ji negalėjo būti, o ne į Malkę, kokia buvo.

Finkleris klausėsi. Malke mirė aštuoniasdešimties. Kiek dar gyvenimo Liboras galėjo jai įsivaizduoti? Tailer nė penkiasdešimties nesulaukė. Tai kodėl jis negalėjo jausti to, ką jautė Liboras? Nors ir įsitikinęs, kad nebuvo pavydžios prigimties — ko jam, kai viskas pasakyta ir padaryta, bepavydėti? — vis tiek pavydėjo ne ilgesnio Malkės gyvenimo, o Liboro sielvarto spindulio. Jis negalėjo kaip Liboras apraudoti ateities. Jis nesiilgėjo tos Tailer, kokia ji niekada netapo, o tik tos, kokia buvo.

Jis pamėgino išmatuoti savo, kaip sutuoktinio, vertę, lygindamasis su senuoju Liboru, kuris visada, tiesa, džiaugsmingai, bet rimtai teigė esąs idealus vyras, kuris atsisakė permiegoti su gražiausiomis Holivudo moterimis.

— Supranti, jos norėjo manęs ne dėl to, kad esu gražus, o dėl to, kad jas prajuokindavau. Kuo gražesnė moteris, tuo daugiau jai reikia juoktis. Štai todėl žydams visada taip gerai sekėsi. Bet nesunkiai joms atsispyriau. Nes turėjau Malkę, gražesnę už jas visas kartu sudėjus. Kuri prajuokindavo mane.

Kas žino, kaip ten iš tikrųjų buvo?

Liboras pasakojo, kaip jam vidury nakties skambindavo žūtbūt juoko ištroškusi, bet vis tarptautines laiko juostas painiojanti Merlin Monro — Liboro istorijose visos gražios moterys nežinodavo, kiek valandų. Visada atsiliepdavo Malke. Telefonas buvo jos lovos pusėje. „Merlin tavęs ieško“, sakydavo nuobodžiaujančiu, mieguistu balsu ir žadindavo vyrą. Ir vėl ta suknista Merlin.