Говард Джейкобсон - Finklerio klausimas

Здесь есть возможность читать онлайн «Говард Джейкобсон - Finklerio klausimas» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, Издательство: Metodika, Жанр: Современная проза, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Finklerio klausimas: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Finklerio klausimas»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Nevykėlis BBC prodiuseris Džiuljenas Treslou ir žymus žydų filosofas, rašytojas Semas Finkleris yra mokyklos laikų bičiuliai. Nors jų gyvenimai susiklostė skirtingai, jie niekada nesiliovė draugauti. Taip pat jie bendrauja su savo buvusiu mokytoju Liboru, kuriam nuoširdus ryšys su žmonėmis yra svarbiau už viską. Patyrę įvairiausių sukrėtimų draugai ima mąstyti apie draugystę ir netektį, bendrumo jausmą ir vienatvę, apie brandą ir išmintį. Tai žydiškos išminties ir nuoširdaus humoro kupinas romanas, priversiantis, kaip sako pats autorius, juoktis ir verkti vienu metu.

Finklerio klausimas — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Finklerio klausimas», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Liboras pasuko prie jos ausį ir linktelėjo.

— Iš esmės aš nenoriu nieko drausti, — pasakė.

Ji įsispoksojo į jį.

O Dieve, laiku prisiminė jis, ji norės, kad būčiau prieš lapių medžioklę ir žvėrių takus, ir eksperimentus su gyvūnais, ir elektros lemputes. Bet pradėti melu beprasmiška — juk nebuvo jokių perspektyvų.

— Automobilius su keturiais varomaisiais ratais, — pasakė. — H raidės neištarimą žodžio gale — mano draudimai kultūriniai — pokalbius radijuje, socializmą, sportbačius, Rusiją — žinoma, bet ne kailinius. Jei būtum mačiusi Malkę šinšilos...

Ji tebespoksojo. Jis išsigando, kad ji gali pravirkti.

— Ne, grupes, — pasakė galiausiai. Grupes.

Nusprendęs neminėti Čekijos filharmonijos, Liboras atsiduso ir parodė jai savo rankas. Šlakų subjaurota oda buvo tokia apdribusi, kad ji laisvai būtų galėjusi ją suimti ir dailiai nulupti lyg lengvai apskrudusio viščiuko odelę. Jo krumpliai buvo ištinę, o pirštų nagai geltoni ir užsilenkę.

Paskui jis perbraukė rankomis per plikę ir palenkė galvą. Jis visuomet buvo plinkantis vyras. Plikimas jam tiko. Dabar jau buvo švariai nupešiotas. Jis turėjo to labai seno žmogaus žavesio. Norėjo, kad jo viršugalvyje ji išvystų savo pačios atvaizdą, niūriame jo senovės veidrodyje apskaičiuotų jai likusį laiką.

Akivaizdu, kad ji nesuprato, ką jai norėjo parodyti. Kai demonstruodavo savo plikę Malkei, ji nublizgindavo ją savo rankove.

Ją tai jaudino. Ne tik galva, bet pats blizginimas.

Jie įsirengė butą Bydermajerio28 stiliumi. Liboro ir Malkės skoniai nesutapo (nors Malke ir turėjo Bydermajerių kraujo), ji patenkino smulkiojo Europos buržua troškimą.

— Primena mūsų rašomąjį stalą, — sakydavo ji jam. — Jis taip pat atrodo gerai nupoliruotas.

Jam atrodė linksma būti jos baldu.

— Gali darinėti mano stalčius, kai tik tau patinka, — sakydavo.

O ji juokdavosi ir pliaukštelėdavo jam savo rankove. Galiausiai jie ėmė kalbėtis nešvankiai. Taip gynėsi nuo tragizmo.

— Atleisk, — lankstydamas servetėlę tarė merginai. — Tai neteisinga tavo atžvilgiu.

Jis pakvietė padavėją ir tik tada prisiminė, kaip derėjo pasielgti.

— Juk nenori deserto, ar ne, Emili? — paklausė ir apsidžiaugė, kad atsimena jos vardą.

Ji papurtė galvą.

Jis sumokėjo.

Išsiskyrus palengvėjo jiems abiem. 2

— Draugija būtų ne pro šalį, bet negaliu prisiversti jos susirasti, — pasakė jis Treslou telefonu.

Praėjo savaitė nuo jų vakarienės kartu. Treslou nepapasakojo Liborui apie užpuolimą. Kam jį jaudinti? Kam gąsdinti jį pavojais savo paties rajone?

Ne dėl to, kad Liborą reikėjo saugoti. Treslou žavėjosi jo drąsa: pasipuošė, nuėjo į pasimatymą, paplepėjo. Įsivaizdavo jį apsirengusį savo Deivido Niveno29 drabužiais: dailiu baltu polo stiliaus golfu ir mėlynu švarku su netikromis kariškomis sagomis. Daugelis Liboro amžiaus vyrų vilkėdavo žalsvais — sergančiųjų spalvos — škotiško tvido švarkais ir per trumpomis kelnėmis. Tai Treslou visuomet glumino ir kėlė nerimą — sulaukę tam tikro amžiaus vyrai imdavo mažėti, bet kaip tik tuo metu kelnės ir pasidarydavo per trumpos. Ir paaiškink, kad gudrus.

Tik ne Liboras. Ar bent jau ne Liboras, susiruošęs susitikti su draugu ar moterimi. Jis tebebuvo dendis iš vidurio Europos. Tik kalbėdamas telefonu buvo savo amžiaus. Tarytum telefonas išfiltruodavo visas kitas savybes — komiškumą, drąsą, rankų judesius — ir likdavo tik senas, gerklinis plėšomo popierinio rankšluosčio garsas. Kai kalbėdavo su Liboru telefonu, Treslou mokėdavo įsivaizduoti jį gyvą, elegantišką su savo polo stiliaus golfu, bet garsas vis tiek slėgė. Jis girdėdavo kalbant numirėlį.

— Neabejoju, kad nebuvo taip skausminga, kaip vaizduoji, — pasakiau.

— Tu ten nebuvai. Visų blogiausia, kad buvo net nepadoru.

— Kodėl? Ką darėte?

— Turiu omeny netinkama.

— Kodėl? Ką darėte?

— Turiu omenyje, kad neturėjau sutikti su ja susitikti. Tik apgaudinėjau save. Nenoriu būti su kita moterimi. Negaliu pažvelgti į kitą nelygindamas.

Kol Malke buvo gyva, Liboras piniginėje nešiodavosi jos nuotrauką. Jai mirus, pasiliko nuotrauką mobiliajame telefone. Nors ir retai tenaudojo jį pagal paskirtį — pernelyg sunkiai sekėsi perskaityti, kas parašyta ant klavišų, — į nuotrauką žvilgčiodavo šimtus kartų per dieną, atlenkinėdamas ir užlenkinėdamas dangtelį pokalbio viduryje. Technologijų padovanotas vaiduoklis jo niekada neapleisdavo. Tiksliau, padovanotas Finklerio, nes būtent jis tą nuotrauką ten įkėlė.

Liboras rodė Treslou nuotrauką telefone — Malke neatrodė sena, bet tokia, kokia buvo ką tik pradėjusi bendrauti su Liboru. Besišypsančios, šelmiškos, dėkingos ir garbinančios jos akys buvo kiek apsiblausiusios, lyg rūke, — nebent tai tebuvo Treslou regėjimą temdantis rūkas.

Treslou įsivaizdavo, kaip Liboras sėdėdamas pasimatyme po stalu vis atlenkdavo telefono dangtelį ir žiūrėdavo į Malkę, net kai mergina klausinėjo apie zodiako ženklus ir mėgstamiausias grupes.

— Turbūt merginai buvo linksma, — ironiškai burbtelėjo Treslou.

— Patikėk, nebuvo. Atsiprašydamas nusiunčiau jai gėlių.

— Liborai, dėl to ji tik pamanys, kad nori tęsti bendravimą.

— Ech jūs, anglai! Tik pamatot gėlę ir iškart manot, kad jums peršasi. Patikėk manimi, nepamanys. Prisegiau raštelį.

— Tik pasakyk, kad buvai mandagus.

— Žinoma. Tik norėjau, kad ji pamatytų, kokia kreiva mano rašysena.

— Kaip tik dėl to ji ir gali pamanyti, kad tave sudomino.

— Nereiks jai nieko manyti. Parašiau, kad esu impotentas.

— Ar būtina buvo leistis į tokius asmeniškumus?

— Tik taip galėjau užkirsti kelią asmeniškumams. Juk neparašiau, kad dėl jos toks tapau.

Kalbėdamas apie impotenciją Treslou susigėdo. Ne vien dėl to, kad visai neseniai moteris atėmė iš jo vyriškumą. Jo tiesiog taip neauklėjo, kaip, atrodo, auklėjo finklerių vyrus — kalbėtis apie seksualinius dalykus su tais, su kuriais nesimylėjo.

— Šiaip ar taip... — pasakė.

Bet Liboras nepastebėjo, kad jis susigėdo.

— Iš tiesų nesu impotentas, — tęsė jis, — nors tai man primena laiką, kai toks buvau. Dėl Malkės. Ar esu pasakojęs, kad ji susitiko su Horovitzu?

Treslou klausė savęs, kas dabar bus.

— Nepasakojai, — nedrąsiai atsakė, nenorėdamas parodyti, kad ragina Liborą pasakoti.

— Taigi, susitiko. Netgi du kartus. Kartą Londone ir kartą Niujorke, Carnegie Hali salėje. Jis pasikvietė ją į užkulisius. Ji pavadino jį „Maestro“. „Ačiū, Maestro“, pasakė, ir jis pabučiavo jos ranką. Ji sakė, kad jo rankos buvo šaltos kaip ledas. Visada jam to pavydėjau.

— Jo šaltų kaip ledas rankų?

— Ne, kad ji pavadino jį Maestro. Ar tau tai neatrodo keista?

Treslou susimąstė.

— Ne, — atsakė. — Neatrodo. Joks vyras nenori, kad jo mylimoji vadintų kitus vyrus Maestrais.

— Bet kodėl ne? Jis buvo maestro. Juokinga. Juk net negalėjau su juo varžytis. Nesu joks maestro. Bet paskui tris mėnesius negalėjau. Nesistojo. Negalėjau priimti iššūkio.

— Taip, tikrai juokinga, — pasakė Treslou.

Kartais net toks senas ir garbus finkleris kaip Liboras priversdavo jį jaustis benediktinų vienuoliu.

— Žodžių galia, — tęsė Liboras. — Maestro — ji vadina jį Maestro, o aš galiu ir pimpalo neturėt. Bet klausyk, ar nori nueit šįvakar kur nors pavalgyt?

Antrąkart šią savaitę! Visai neseniai jie net dukart per metus nesusitikdavo. Tačiau net dabar, kai juos vėl suvedė našlystė, jie nesimatydavo net dukart per mėnesį. Nejau Liboro reikalai tokie prasti?

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Finklerio klausimas»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Finklerio klausimas» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Finklerio klausimas»

Обсуждение, отзывы о книге «Finklerio klausimas» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x