Говард Джейкобсон - Finklerio klausimas

Tie finkleriai — ir Liboras — vis tiek įsiverždavo ten, kur nefinkleriai žengti nedrįso. Pavyzdžiui, tą vakarą, kai nesiklausė muzikos, jie diskutavo apie Vidurio Rytus, išskyrus Treslou, kuris, skirtingai nei Semas ir Liboras, manė neturįs jokios teisės turėti nuomonę apie dalyką, kuris su juo tiesiogiai nesusijęs. Bet ar jie iš tikrųjų žinojo daugiau nei jis — ir jeigu žinojo, kodėl tuomet nesutiko dėl kiekvieno aspekto — gal jie tik nesidrovėjo savo pačių nežinojimo?

— Prasideda — holokaustas, holokaustas, — sakydavo Finkleris, kai tik kalba pasisukdavo apie Izraelį, net jei Treslou buvo įsitikinęs, kad Liboras holokausto net nepaminėjo.

Treslou pripažino, kad galimybė, jog žydai neprivalėjo paminėti holokausto, kad paminėtų holokaustą, egzistavo visada. Galbūt jie sugebėdavo holokaustą vienas kitam perduoti žvilgsniu. Bet Liboras nežiūrėjo taip, lyg mėgintų mintimis transliuoti holokaustus.

O Liboras savo ruožtu atsakydavo:

— Nagi, nagi, dar žydiškų kalbų apie neapykantą sau.

Nors Treslou niekada neteko sutikti žydo ar apskritai ko nors, kas nekęstų savęs mažiau nei Finkleris.

Vėliau jie puolė elgtis taip, lyg pirmąkart tardytų vienas kitą ir plėšytų pateikiamus argumentus į skutelius, o nieko neišmanantis Treslou žinojo, kad jau dešimtis metų kalbama apie tuos pačius dalykus. Ar bent jau nuo to laiko, kai Finkleris ėmė mokytis Oksforde. Finkleris buvo toks aršus sionistas, kad, prasidėjus Šešių dienų karui, mėgino įstoti į Izraelio karines oro pajėgas, nors tuo metu buvo vos septynerių.

— Neteisingai atsimeni, ką tau sakiau, — pataisė Finkleris Treslou, kai šis priminė jam apie įvykį. — Mėginau įstoti į Palestinos karines oro pajėgas.

— Palestina neturėjo karinių oro pajėgų, — atsakė Treslou.

— Būtent.

Liboro pozicija dėl Izraelio be „l“ ir su trimis „r“ — Isrrrae — buvo, kaip Treslou girdėjo vadinant, gelbėjimosi valties pozicija.

— Ne, niekada ten nebuvau ir nenorėčiau, — sakė jis, — bet net mano amžiaus laikas, kai nebebus kur eiti, turbūt ne už kalnų. Tokia istorijos pamoka.

Finkleris apskritai neleido sau vartoti žodžio „Izraelis“. Nebuvo jokio Izraelio, tik Palestina. Kartais Treslou net girdėdavo jį vadinant ją Kanaanu. Tačiau izraelitai būti privalėjo, kad galima būtų atskirti kaltininkus nuo aukų. Jei Liboras tarė Izraelį kaip šventažodį, lyg Dievo kostelėjimą, Finkleris tarp „a“ ir „e“ įterpdavo jūrligišką „y“ — Izrayelis — tarytum žodis pažymėdavo vieną iš ligų, nuo kurių jo tėvas išrašydavo savo stebuklingąją piliulę.

— Istorijos pamoka! — purkštavo. — Istorijos pamoka tokia, kad izrayelitai dar niekada nesikovė su priešu, kuris nuo tokios kovos nesustiprėja. Istorija moko, kad galiausiai peštukai nugali save.

— Tai kodėl ne paprasčiau tiesiog laukti, kol tai nutiks? — pamėgino įsiterpti Treslou. Jam taip ir nepavyko suprasti, ar Finkleris nekentė Izraelio dėl pergalių, ar dėl artėjančio pralaimėjimo.

Nors ir nekentė kitų žydų už jų klaniškumą Izraelio atžvilgiu, Finkleris negalėjo nuslėpti paniekos Treslou vien už drįsimą kaip prašalaičiui turėti nuomonę.

— Dėl kraujo, kuris bus pralietas, kol sėdėsime rankas sudėję, — taškydamas Treslou savo panieką, atsakė jis. O tada kreipėsi į Liborą:

— Ir dėl to, kad man, kaip žydui, gėda.

— Pažiūrėk į jį, — tarė Liboras, — demonstruojantį savo gėdą nežydiškajam pasauliui, kuriam yra ir svarbesnių dalykų, ar ne, Džiuljenai?

— Na, — pradėjo Treslou, bet tik tiek nežydiškojo pasaulio rūpesčių jiems ir terūpėjo išgirsti.

— Kokią teisę turi sakyti, kad kažką „demonstruoju“? — panoro sužinoti Finkleris.

Bet Liboras neatlyžo.

— Argi jie nepakankamai myli tave už parašytas knygas? Ar privalo mylėti dar ir už sąžinę?

— Man nereikia niekieno meilės. Ieškau teisingumo.

— Teisingumo? Ir dar vadiniesi filosofu! Tu tik ieškai malonios teisuoliškumo šilumos, užplūstančios tą žodį pavartojus. Paklausyk: buvau tavo mokytojas ir tinku tau į tėvus; gėda — asmeninis reikalas. Reikia pasilaikyti ją sau.

— Taip, žinoma, šeimos argumentas.

— O kuo blogi šeimos argumentai?

— Kai tavo šeimos narys neteisingai elgiasi, argi ne tavo, Liborai, pareiga jam apie tai pranešti?

— Pranešti — taip. Boikotuoti — ne. Kam reikėtų boikotuoti savo paties šeimą?

Ir taip, iki kol nesugrįždavo moterų paguodos stokojančių vyrų poreikiai — dar viena stiklinė portveino, dar vienas nereikalingas žygis į tualetą ir snūstelėjimas po valgio.

Stebintį viską iš pašalės Treslou pavydžiai glumino jų finkleriškumas. Toks pasitikėjimas savimi, įsitikinimas savo teisumu, nepaisant to, ar Liboras buvo teisus manydamas, kad Finkleris tenori būti pripažintas tarp nefinklerių.

Kad ir ko norėjo Semas Finkleris, Džiuljeną Treslou jis visuomet priversdavo jaustis blogai, tarsi nuo kažko atribotą ir meluojantį savo paties daliai, apie kurios egzistavimą nė nenutuokė. Mokykloje taip pat. Finkleris versdavo jį jaustis tuo, kuo jis nebuvo. Kažkokiu klounu. Nesuvokiama.

Treslou buvo laikomas gražiu, tik tai buvo sunku paaiškinti; jis priminė gražius žmones. Iš dalies dėl simetrijos. Jo veidas buvo simetriškas. Ir dėl tvarkingumo. Jis gerai rengėsi, visai kaip... kas ten toks? O Finkleris, kurio tėvas kviesdavosi klientus tam, kad šie trenktų jam į pilvą, nebijojo priaugti svorio, jo pilvas neretai sprausdavosi pro marškinius, jis spjaudydavo į filmavimo kamerą filmuojant laidos įžangą, eidavo savo milžiniškomis kojomis krypuodamas gatve, kai sunkvežimis su skalbiniais partrenkdavo Rolandą Bartesą, ar lauku, kur sklypą turėjo Hobsas. O kai Finkleris sėsdavosi, atrodė, kad dėl savo masės pargrius it prekiautojas prieskonių turguje. Ir nepaisant viso to, jis, Treslou, jautėsi esąs klounas!

Ar dėl to kalta filosofija? Kas keletą metų Treslou vis nuspręsdavo pamėginti ja susidomėti. Užuot pradėjęs nuo pradžių, nuo Sokrato, ar iškart metęsis prie epistemologijos, jis nusipirkdavo ką nors, kas panėšėjo į aiškų dalyko įvadą — parašytą Rodžerio Skrutono21 ar Brajano Magi22 — tik dėl savaime suprantamų priežasčių ne Semo Finklerio. Iš pradžių tokia savišvieta sekdavosi gerai. Dalykas visai neatrodydavo sudėtingas. Tačiau netrukus, visuomet maždaug tuo pat metu, jis susidurdavo su sąvoka ar mintimi, kurios nesugebėdavo suprasti, kad ir kiek laiko praleisdavo stengdamasis ją iššifruoti. Pavyzdžiui, tokia frazė kaip „idėja, kildinama iš evoliucijos, kad ontogenezė atkartoja filogenezę“ nebuvo nepaprastai sudėtinga, bet kažkodėl priešinosi pastangoms ją suprasti, lyg jo mintyse pažadindama kažką užsispyrusio ar net nusikaltėliško. Arba pažadas pažvelgti į argumentą iš trijų požiūrio taškų, kurių kiekvienas turėjo penkis pagrindinius požymius, o pirmasis turėjo keturis išskirtinius aspektus. Tai prilygo atradimui, kad iš pažiūros sveiko proto žmogus, su kuriuo maloniai ir paprastai šnekučiavaisi, iš tikrųjų yra išprotėjęs. O jei ne išprotėjęs, tai sadistas.

Treslou kartą paklausė, ar Finkleriui kada nors teko susidurti su tokiu pasipriešinimu. Ne, nuskambėjo atsakymas. Finkleriui viskas atrodė labai prasminga. Taip manė ir jo knygas skaitę žmonės. Kaip kitaip galėjai paaiškinti, kodėl tų skaitytojų tiek daug?

Tik atsisveikinant Treslou dingtelėdavo, kad senasis jo draugas troško draugijos. Liboras neklydo: Finkleris ieškojo meilės. Kad ir kiek turėtų skaitytojų, vyras be žmonos gali jaustis vienišas dideliame juodame mersedese.