Говард Джейкобсон - Finklerio klausimas

Buvo ekstravagantiškų bruožų — atsikišusiu žandikauliu, ilgomis rankomis ir didelėmis pėdomis, kurioms jau būdamas penkiolikos sunkiai rado tinkamus batus. (Treslou atkreipdavo dėmesį į pėdas; jo paties buvo dailios, lyg šokėjo.) Maža to — visi Finklerio bruožai buvo didesni — jis turėjo įprotį užgožti žmones ir dėl to atrodė aukštesnis nei iš tikrųjų, o savo nuomonę pareikšdavo su tokiu pasitikėjimu, kad beveik spjaudydavo ant kitų.

— Taškykis žodžiais, o ne seilėm, — kartais šaipydavosi kiti berniukai, nors taip rizikuodavo gyvybe.

Jei taip atrodė visi žydai, svarstė Treslou, tai Finkleris, kuris labiau priminė Sprinklerį17, daug geriau tiko žydams apibūdinti. Todėl slapta juos taip ir vadino — finkleriais.

Norėjo apie tai papasakoti ir savo draugui. Manė, kad tai sumažina stigmą. Kaskart kalbėdamas apie, tarkime, „Finklerio klausimą“ arba „Finklerių sąmokslą“, atsikratydavai toksinų, bet asmeniškai Finkleriui to paaiškinti jam nepavyko.

Abu jie buvo įžūlių parduotuvių savininkų sūnūs. Treslou tėvas pardavinėjo cigarus ir rūkymo įrangą, o Finklerio — vaistus. Semo Finklerio tėvas išgarsėjo platindamas vaistus, kurie neva atgaivindavo ant mirties slenksčio atsidūrusius žmones. Išgėrus tų tablečių jiems ataugdavo plaukai, išsitiesindavo stuburas, išpampdavo raumenys. Pats Finklerio tėvas buvo vaikščiojantis stebuklas: išsigydęs skrandžio vėžį jis tapo gyvu šių vaistų veikimo įrodymu. Jis sukviesdavo klientus į savo vaistinę, nepaisydamas jų negalavimų, ir liepdavo smūgiuoti jam į pilvą. „Stipriau, — ragindavo. — Trenk stipriau. Ne, negerai, vis dar nieko nejaučiu.“

Kol žmonės stebėdavosi jo stiprybe, Finklerio tėvas išsitraukdavo dėžutę su tabletėmis.

— Triskart per dieną valgio metu, ir jūs taip pat daugiau niekada nebejausite skausmo.

Nepaisant visų cirko triukų, jis buvo religingas vyras, vilkėdavo kipą, aktyviai dalyvavo sinagogos bendruomenės veikloje ir meldė Dievą neleisti jam numirti.

Džiuljenas Treslou žinojo, kad niekada nebus toks protingas kaip Finkleris. „Ar pažysti Džiuno“... Niekada nebūtų sugalvojęs ko nors panašaus. Jo smegenys dirbo visai kitaip. Jam reikėdavo daugiau laiko apsispręsti, o kai atrodydavo, kad galiausiai nusprendė, vėl norėdavo apsigalvoti. Bet dėl to buvo įsitikinęs, kad iš jųdviejų turėjo daug lakesnę vaizduotę. Į mokyklą jis ateidavo tarsi akrobatas, vietoj žmonių piramidės ant pečių laikantis savo sapnus. Daugumoje jų jis likdavo vienas milžiniškose aidinčiose erdvėse, stovėdavo prie tuščių kapų ar stebėdavo, kaip dega namai.

— Kaip manai, ką tai reiškia? — klausdavo jis draugo.

— Iš kur man žinoti, — visuomet tą patį atšaudavo Finkleris, lyg būtų turėjęs galvoti apie ką nors svarbesnio.

Finkleris niekada nesapnuodavo. Kartais Treslou atrodė, kad jis iš principo niekada nesapnuodavo.

Nebent jis buvo per aukštas sapnuoti.

Taigi Treslou tekdavo pačiam aiškintis savo sapnus. Visuose sapnuose jis atsidurdavo blogoje vietoje blogu laiku. Vėluodavo arba atvykdavo per anksti. Visuose sapnuose laukdavo, kol nukris kirvis, sprogs bomba ar pavojinga moteris suleis jam į širdį nagus. Džiulė, Džiudit, Džiuno...

Chuno.

Taip pat sapnuodavo, kaip dėdavo daiktus į ne jiems skirtas vietas ir vėliau jų nerasdavo, nepaisant to, kad karštligiškai ieškodavo pačiose netikėčiausiose vietose: po riedlentėmis, tėvo smuike, tarp knygos lapų, net tada, kai ieškodavo ko nors didesnio už knygą. Kartais jausmas, kad kažką padėjo ne ten, kur reikia, persekiodavo visą likusią dieną.

Triskart už juos vyresnis Liboras jų gyvenime anuomet pasirodė kaip perkūnas iš giedro dangaus — vilkėjo rudu velvetiniu kostiumu ir su tos pačios spalvos varlyte — atrodė lyg įžengęs ne pro tas duris, visai kaip Treslou savo sapnuose — ir turėjo mokyti juos Europos istorijos, tačiau bene vienintelis dalykas, apie kurį norėjo pasakoti, buvo komunistinė priespauda (nuo jos jam pakako įžvalgumo pabėgti 1948-aisiais, prieš pat jai suleidžiant nagus į jo šalį), husitų Bohemija ir langų vaidmuo Čekijos istorijoje. Treslou pamanė, kad jis pasakė „našlių“18, ir susijaudino.

— Našlės Čekijos istorijoje, pone?

— Langai, chlapec19, langai!

Savo šalyje jis dirbo įvairiausių sričių žurnalistu, nuosekliu filmų kritiku ir rašė straipsnius apie asmeninį garsenybių gyvenimą, kita vertus, Egono Sliko slapyvardžiu dirbo pramogų verslo komentatoriumi Holivude, kur lydėdavo gražias aktores į barus Saulėlydžio bulvare, rašė apie jas žavesio ištroškusiai Anglijos spaudai, tačiau pastaruoju metu viso labo mokė anglų berniūkščius Čekijos istorijos absurdo vienoje Šiaurės Londono vidurinių mokyklų. Jei ir buvo kas egzistenciškai absurdiškesnio už Čekijos istoriją, tai jo paties istorija.

Holivudą jis apleido dėl Malkės. Į darbo keliones ji jo niekada nelydėdavo, teigė, kad labiau nori saugoti namų židinį. „Man patinka tavęs laukti, — sakydavo jam. — Mėgstu jausti, kad grįši.“ Bet jis jautė, kad jos nuojauta silpnėja. Be to, kai kurių materialių dalykų negalėjo palikti jai vienai. Jis nutraukė sutartį ir susiginčijo su savo redaktoriumi. Norėjo gauti laiko, kad galėtų parašyti apie tai, kur buvo ir ką sutiko, o mokydamas to laiko turėjo pakankamai.

Nuo Ramiojo vandenyno uolynų Los Andžele iki Haigeito Londone, nuo Garbo iki Finklerio — dėl tokios karjeros trajektorijos jis per pamokas nepagarbiai juokdavosi ir taip sužavėdavo savo mokinius. Kiekvieną rytą pamoka prasidėdavo vienodai: Hitlerio ir Stalino pasmerkimu, po kurio buvo Pirmoji ir — „jei gerai elgsitės“ — Antroji Prahos defenestracija. Kartais jis liepdavo vesti pamoką vienam iš berniukų, nes jie ir patys puikiai viską žinojo. Kai pasirodydavo, kad tarp egzamino klausimų nėra nė vieno, susijusio su Pirmąja, Antrąja ar Bet kokia po jų defenestracija, klasė imdavo skųstis.

— Nesitikėkit, kad paruošiu jus egzaminams, — riesdamas savo ir taip užsirietusią lūpą pareiškė jis. — Yra begalė mokytojų, galinčių padėti jums gauti gerus pažymius. Mano tikslas — parodyti dalelę plačiojo pasaulio.

Liboras norėjo papasakoti jiems apie Holivudą, bet jo programoje nebuvo. Prahą ir jos defenestracijas įtraukti galėjo, o garsenybes ir jų paslaptis — ne.

Bet tai ilgai netruko. Mokytojai, nešiojantys varlytes ir kalbantys apie platųjį pasaulį, dažniausiai ilgai nedėsto. Po šešių mėnesių jis jau dirbo Pasaulio naujienų tarnyboje, Čekijos skyriuje, o naktimis rašė žavingiausių Holivudo moterų biografijas.

Malkei tai nerūpėjo. Ji jį dievino ir laikė linksmu. Linksmas geriau nei absurdiškas. Tik tai neleido jam išprotėti. „Skirtingai nei daugelis čekų“, — juokaudavo jis.

Turėdamas laiko Liboras ir toliau susitikinėdavo su jaunaisiais Finkleriu ir Treslou. Jį džiugino jų nekaltumas, nes pats niekada nebuvo tokio nekaltumo patyręs. Jis vesdavosi juos į barus, kuriems jie patys neturėjo pinigų, maišė niekad negirdėtus ir juo labiau neragautus kokteilius, smulkiai pasakodamas savo erotinius nuotykius. Jis iš tikrųjų vartojo žodį „erotika“ — pliaukšėdamas liežuviu taip, lyg jam sujaudinti būtų pakakę vien geidulingų garsų — ir pasakojo jiems apie Bohemiją, iš kurios sėkmingai paspruko ir kurios tikėjosi daugiau niekada neišvysti.

Liboro manymu, iš visų laisvojo pasaulio šalių verta gyventi tik Anglijoje ir Amerikoje. Jis mėgo Angliją ir apsipirkinėjo taip, kaip įsivaizdavo apsipirkinėjant anglus: pirkdavo kvapnią arbatą ir ančiuvių paštetą „Fortnum & Mason“ universalinėje parduotuvėje, o marškinius ir švarkus — Džermino gatvėje, kur taip pat kaip išmanydamas dažniau mėgavosi skutimosi procedūromis ir karštais citrinų sulčių kompresais. Kadangi pats buvo finkleris, taip pat pasisakė už Izraelį, bet Treslou atrodė, kad jis ne tiek norėjo ten gyventi, kiek jam rūpėjo erzinti žmones primenant apie tos šalies egzistavimą. Žodyje „Izraelis“ Liboras taip raiškiai tardavo „r“, kad atrodė, jog ją taria trys Liborai, o garsui „1“ leisdavo sunykti lyg teigdamas, kad ta vieta priklauso Visagaliui, todėl jis tiesiog nedrįsta jos ištarti. Treslou suvokė, kad finkleriai visuomet taip elgdavosi su kalba. Jei nežaidė su ja, tai priskirdavo jai šventų savybių. Arba atvirkščiai. Semas Finkleris tik išspjaudavo su Izraeliu susijusius žodžius, tokius kaip „sionizmas“, „Tel Avivas“ ir „Knesetas“, tarsi keiksmažodžius.