Говард Джейкобсон - Finklerio klausimas

Vaikiškas prakeikimas.

Būtent dėl to ir nekentė BBC: ji padarė jį infantilų. Tauta meiliai vadino korporaciją „tetule“, bet tetulės abejotinos meilės klausimais, jos piktos ir nepatikimos, apsimetančios, kad myli, tik tada, kai joms pačioms trūksta meilės, o vėliau dingsta. Treslou tikėjo, kad BBC savo klausytojus paverčia narkomanais, turinčiais kvailą priklausomybę. Darbuotojus irgi. Tik jiems dar blogiau: surakinti paaukštinimų ir pasipūtėliškumo, jie tampa neįgalūs gyventi kokį nors kitą gyvenimą. Treslou buvo tipiškas viso to pavyzdys. Bet nepaaukštintas, tik neįgalus.

Pastatą supo kranai, tokie pat aukšti ir nepatikimi kaip mėnulis. Toks likimas būtų elegantiškas, pamanė jis: kaip pradžioje, taip ir pabaigoje — BBC kranas ištaško man smegenis. Ta šūdų krūva. Jis bemaž girdėjo skylant savo kaukolę, it žemę atsiveriant kokiam nors filme apie katastrofą. Bet gyvenimas taip pat buvo filmas apie katastrofą, kuriame viena po kitos mirė puikios moterys. Jis paspartino žingsnį. Priešais virto medis. Treslou metėsi į šalį ir vos neužmynė ant nukritusio kelio darbų ženklo. PAVOJUS. Nuo įsivaizduojamo susidūrimo suskaudo kojas. Šiąnakt net jo sielą sukrėtė bloga nuojauta.

Niekada nerasi ten, kur ieškai, pasakė jis sau. Pavojus visada ateina iš kažkur kitur. Netrukus tamsus šešėlis tarpduryje materializavosi į užpuoliką, griebė jam už kaklo, prispaudė veidą prie parduotuvės vitrinos, liepė nerėkti ir nesipriešinti ir atėmė rankinį laikrodį, piniginę, plunksnakotį ir mobilųjį telefoną.

Tik nustojęs drebėti jis galiausiai sugebėjo patikrinti kišenes ir pamatęs, kad jos iš tiesų tuščios, įsitikino, jog viskas įvyko iš tikrųjų.

Nėra piniginės, nėra telefono.

Švarko kišenėje nėra plunksnakočio.

Ant riešo nėra laikrodžio.

O jame jokio pasipriešinimo, jokio išlikimo instinkto, jokio amour de soi 3 , nieko, ką būtų galima pavadinti tuo, kas suteikia žmogui stiprybės ir moko jį gyventi dabartimi.

Bet ar jam kada nors teko tai patirti?

Universitete jis buvo laisvasis klausytojas, žmogus dėlionė iš dalelių ir gabalėlių, kuris nestudijavo jokio konkretaus dalyko, tik tarsi lėgo kaladėles jungė įvairias humanitarinių disciplinų dalis (o gal antidisciplinų). Archeologija, konkrečioji poezija, žiniasklaida ir komunikacijos, festivalių ir teatrų administravimas, religijotyra, scenografija, rusų novelė, politikos ir lyčių studijos. Bebaigdamas, — nors taip ir neaišku, kada ir ar iš viso jis baigė studijas, nes niekas universitete nebuvo tikras, kiek dalykų tam reikėjo, — Treslou pasijuto neturįs jokio konkretaus išsilavinimo, todėl neliko nieko kita, kaip sutikti atlikti praktiką BBC, o jie, tiksliau — ji, nežinodama, ką su Treslou daryti, nugrūdo praktikantą į trečiąją radijo stotį rengti vėlyvų laidų apie meną.

Jis jautėsi it žemaūgis krūmokšnis tarp milžiniškų medžių atogrąžose. Kiti praktikantai aplinkui ėmė sparčiai kilti karjeros laiptais praėjus vos keletui savaičių nuo atvykimo. Jie kilo aukštyn todėl, kad tai buvo vienintelis kelias, išskyrus Treslou, kuris nejudėjo iš vietos, nes niekas nežinojo, kad jis ten yra. Jie tapo laidų vadovais, radijo stočių viršininkais, pirkimų vadybininkais, įvairių sričių vadovais, net generaliniais direktoriais. Niekas niekada neišėjo. Nieko niekada neatleido. Korporacija savais rūpinosi ištikimiau nei mafijos šeima. Dėl to visi vienas kitą artimai pažinojo, išskyrus Treslou, kuris nepažinojo nieko, ir kalbėjo viena kalba, išskyrus Treslou, kuris kalbėjo netekties ir sielvarto kalba, o jos nesuprato niekas.

— Pralinksmėk, — sakydavo jam kolegos valgykloje. Bet nuo to tik verkti norėdavosi. Toks liūdnas pasakymas „pralinksmėk“ ne tik reiškė, kad neįtikėtina, jog jis kada nors pralinksmės, bet ir užtikrino, kad pralinksmėti nėra dėl ko, net jei vienintelis dalykas, kurio jis dar gali laukti, yra pralinksmėjimas...

Kažkas iš Meno skyriaus — skundėjo vardo neatpažino — atsiuntė oficialų raštą dėl to, kad savo laidoje jis gvildeno pernelyg šiurpius klausimus ir leido pernelyg gedulingą muziką. „Tai Trečiosios radijo stoties provincija“, — taip skambėjo skundo išvada. Jis atrašė, kad laida yra transliuojama Trečiojoje radijo stotyje, bet atsakymo nesulaukė.

Po daugiau nei tuzino metų klajojimo naktimis vaiduokliškais Transliavimo stoties koridoriais, žinodamas, kad niekas jo laidos nesiklauso — nes kas norėtų klausytis gyvų poetų, diskutuojančių apie mirusius poetus, kurie taip pat galėjo būti mirę poetai, diskutuojantys apie gyvus poetus? — jis atsistatydino. „Ar kas nors pastebėtų, jei mano laidas nustotų transliuoti? — rašė jis atsistatydinimo pareiškime. Ar kas nors pastebėtų, kad manęs nėra, jei daugiau nebeateičiau?“ Atsakymo ir vėl nesulaukė.

Tetulė taip pat nesiklausė.

Jis atsiliepė į skelbimą laikraštyje dėl direktoriaus pavaduotojo darbo neseniai pietų pakrantėje prasidėjusiame menų festivalyje. Pasirodė, kad „neseniai prasidėjęs“ reiškė mokyklos biblioteką be knygų, tik su kompiuteriais, tris kviestinius pranešėjus ir jokios publikos. Jam tai priminė BBC. Tikroji direktorė perrašė visus jo laiškus ir pasisakymus paprastesne anglų kalba, o galiausiai jie susiginčijo dėl knygelėje vartojamų žodžių.

— Kodėl sakai „linksmas“, kai galėtum sakyti „seksualus“? — paklausė ji.

— Nes meno festivaliai nėra seksualūs.

— Žinai kodėl? Todėl, kad vartoji tokius žodžius kaip „linksmas“.

— O kuo jis blogas?

— Tai nepaveiki kalba.

— „Linksmume“ nėra nieko nepaveikaus.

— Nepaveikiai tai sakai.

— Gal galime sutarti dėl „energingumo“? — visai neenergingai paklausė jis.

— Gal galime sutarti, kad susirasi kitą darbą?

Jie kartu permiegojo. Daugiau nebuvo ką veikti. Susiporavo gimnazijoje ant grindų, kai festivalyje niekas nepasirodė. Ji nenusiaudavo savo birkenstokų4 net mylėdamasi. Tik kai ji jį atleido, jis suprato ją mylėjęs.

Kad jos vardas Džiulė, taip pat sužinojo tik atleistas.

Chulė.

Paskui jis atsisakė karjeros meno srityje, dirbo krūvą jam netinkamų darbų ir susitikinėjo su taip pat netinkamomis moterimis, įsimylėdavo kaskart pradėjęs dirbti naujoje vietoje ir nustodavo mylėti ar, tiksliau, jį nustodavo mylėti, kaskart jam pakeitus darbą. Jis vairavo baldų pervežimo bendrovės sunkvežimį ir įsimylėdavo pirmą moterį, kurios namus tekdavo ištuštinti, pristatinėjo pieną elektrokaru ir įsimylėjo kasininkę, kuri kiekvieną penktadienio vakarą išmokėdavo jam atlyginimą, dirbo italų dailidės, kuris keitė langus karalienės Viktorijos laikų namuose, padėjėju, ir tai pakeitė Džiuljeno Treslou jausmus kasininkei, vadovavo žymios Londono parduotuvės batų skyriui, kur įsimylėjo minkštų baldų skyriaus kitame aukšte vadovę. Galiausiai susirado pusiau nuolatinį prastai apmokamą darbą teatro agentūroje, samdančioje įžymybių dublerius vakarėliams, konferencijoms ir korporacijų renginiams. Treslou nebuvo panašus į jokią konkrečią įžymybę, bet apskritai atrodė kaip daug žymių žmonių, todėl darbui tiko jei ne dėl tikroviškumo, tai dėl universalumo.

O moteris iš minkštų baldų skyriaus? Jį paliko, jam tapus kažkieno dubleriu.

— Man nepatinka, kai nežinau, kas turėtum būti, — priekaištavo ji. — Tai kenkia mūsų santykiams.

— Tai tavo pasirinkimas, — atsakė jis.

— Nenoriu rinktis. Noriu žinoti. Man reikia užtikrintumo. Noriu žinoti, kad būsi su manimi varguose ir džiaugsmuose. Visą dieną dirbu tarp minkštų daiktų ir grįžusi namo noriu ko nors tvirta. Man reikia uolos, ne chameleono.