Говард Джейкобсон - Finklerio klausimas

— Biči Ido? — nustebo Treslou.

— Taip. Kartą ten net apsilankėme. Mėtėme vienas kitam iššūkius. Nuostabi vieta. Didingos, vinguriuojančios aukštumos, ratus aplinkui sukantys kirai ir spygliuotos vielos tvoros, nukabinėtos nuvytusių gėlių puokštėmis — pamenu vieną puokštę su vis dar prikabinta kaina, — taip pat lentelė su citatomis iš psalmių apie tai, kad Dievas galingesnis už didingų vandenų griausmą, ir daugybė žolėje prismaigstytų medinių kryželių. Turbūt dėl jų apsigalvojome.

Treslou nesuprato, apie ką Liboras kalba. Spygliuotos vielos tvoros? Ar jiedu su Malke buvo nuvažiavę vykdyti savižudybės sutarties į Treblinką14?

Nors kirai... Ir kryžiai... Kas jį žino.

Bet kokiu atveju Malke ir Liboras nieko panašaus neiškrėtė. Juk Malke tikrai sunkiai susirgo ir jie nė velnio nedarė.

Praėjus trims mėnesiams po jos mirties Liboras išdrįso pažvelgti savo sielvartui į akis ir pasisamdė senais laiškais, cigaretėmis ir alumi „Guiness“ atsiduodantį mokytoją, kad jį išmokytų groti improvizacijas, kurias Malke interpretuodavo taip, lyg kambaryje kartu būtų sėdėjęs ir tuo pat metu kūręs pats Šubertas. Liboras daugiau nieko ir negrojo, tik pasistatė keturias mėgstamiausias Malkės nuotraukas priešais save ant pianino ir nuolat kartojo tą patį. Jo mūza, jo mokytoja, jo palydovė, jo teisėja. Vienoje iš nuotraukų ji atrodė neįtikėtinai jauna, besišypsanti, saulės nutviekstu veidu atsirėmusi į molą Braitone. Kitoje vilkėjo vestuvine suknele. Visose nuotraukose ji žiūrėjo tik į Liborą.

Muzikai suskambus Džiuljenas Treslou neslėpė ašarų. Neabejojo, kad, jei būtų vedęs Malkę, kas rytą raudotų pamatęs tokį grožį šalia savęs lovoje. Ir kai vieną dieną pabudęs jos neberastų, negalėjo net įsivaizduoti, ką būtų daręs... Nušoktų nuo Biči Ydo — kodėl gi ne?

Kaip įmanoma toliau gyventi žinant, kad niekada — niekados, nė karto — nebepamatysi taip mylėto žmogaus? Kaip pragyventi kiekvieną to žinojimo valandą, minutę, sekundę? Kaip nepalūžti?

Jis norėjo paklausti Liboro: „Kaipgi tu ištvėrei pirmąją naktį vienas, Liborai? Ar galėjai užmigti? Ar nuo to laiko apskritai miegojai? O gal tik miegas tau ir teliko?“

Bet negalėjo. Galbūt nenorėjo išgirsti atsakymo.

Nors kartą Liboras užsiminė:

— Kai jau pradedi manyti, kad įveikei sielvartą, supranti, kad teliko vienatvė.

Treslou mėgino įsivaizduoti vienatvę, didesnę nei jo paties. „Kai tik manai, kad įveikei vienatvę, supranti, kad teliko sielvartas“, — pagalvojo.

Kita vertus, jis ir Liboras buvo labai skirtingi.

Todėl apstulbo, kai Liboras išdavė jam paslaptį: paskutiniais metais jie kalbėdavosi nešvankybėmis. Tikrų tikriausiomis nešvankybėmis.

— Tu ir Malke?

— Aš ir Malke. Kalbėdavomės vulgariai. Taip gynėmės nuo tragizmo.

Treslou negalėjo susitaikyti su tokia mintimi. Kas galėtų norėti gintis nuo tragizmo?

Liboras ir Malke buvo tos pačios kartos kaip ir jo tėvai, tik pastarieji jau seniai mirę. Jis mylėjo savo tėvus, bet artimai su jais niekad nebendravo. Tą patį ir jie būtų pasakę apie Treslou. Laikrodis, kurį vėliau tą vakarą iš jo atėmė, buvo visuomet susirūpinusios motinos dovana. „Brangenybės mano Džiulsui15“ — buvo išraižyta kitoje pusėje. Nors Džiulsu ji jo nė karto nepavadino. Jausmą, kad yra tinkamai sudėtas, kurį vėliau prarado, paveldėjo iš tėvo, vyro, stovėdavusio taip tiesiai, kad aplink save sukurdavo kažkokią architektūrišką tylą. Treslou atsiminė, kad nuo jo galėjai svambalą nutiesti. Tačiau netikėjo, kad ašaras Liboro draugijoje liejo dėl tėvų. Jį jaudino žinojimas, kad viską galima sunaikinti; kiekvienas dalykas galiausiai pareikalaudavo savo kainos, o laimė savo kainos pareikalaudavo gal net nuožmiau nei jos priešingybė.

Tuomet galbūt geriau, palyginus netektis, apskritai laimės nepažinti? Geriau nugyventi gyvenimą laukiant to, kas niekada nepasirodys, nes taip teks mažiau liūdėti?

Gal dėl to Treslou taip dažnai būdavo vienas? Ar saugojo save nuo laimės, kurios taip su kažkuo troško, nes baiminosi dėl to, kaip jausis, kai tą laimę iš jo atims?

O gal netektis, kurios taip bijojo, buvo kaip tik toji trokštama laimė?

Galvojant apie ašarų priežastį tik dar labiau norėjosi verkti.

Trečiasis grupės narys Semas Finkleris Liborui grojant nenubraukė nė vienos ašaros. Netikėtai ankstyva jo paties žmonos mirtis — kuri dėl šiurpaus atsitiktinumo įvyko tą patį mėnesį, kai ir Liboras tapo našliu — jį labiau supykdė nei nuliūdino. Tailer niekad nesakė Semui, kad jis jos „gyvenimo pilnatvė“. Nepaisant to, jis ją labai mylėjo, viltingai ir net budriai atsidavęs — nors tai netrukdė atsiduoti ir kitiems dalykams — lyg tikėdamasis, kad ji vienądien teiksis pasakyti, ką iš tiesų jam jaučia. Bet taip ir nepasakė. Visą paskutinę naktį Semas išsėdėjo prie jos lovos. Kartą ji pakvietė jį prieiti arčiau. Jis padarė kaip prašytas, pridėjo ausį prie išdžiūvusių jos lūpų; bet jei Tailer ir norėjo pasakyti jam kažką švelnaus, jai nepavyko. Jis išgirdo tik skausmingą aiktelėjimą. Garsą, kurį galbūt išleido net pats.

Jų santuoka taip pat buvo laiminga, nors kartais ir įtempta, ir vaisingesnė, jei skaičiuosime vaikus, nei Liboro ir Malkės, bet Semui visada atrodė, kad Tailer kažkokia susikausčiusi ar paslaptinga. Gal neištikima? To jis nežinojo. Jei ir būtų žinojęs, gal net nebūtų rūpėję. Bet ir to nežinojo. Galimybės sužinoti negavo. O dabar, kaip sakoma, jos paslaptys buvo palaidotos kartu su ja. Semas Finkleris būtų galėjęs verkti, bet tokia galimybe pasinaudoti dvejojo, buvo toks pat atsargus kaip ir dėl savo žmonos. Jei jau norėjo verkti, tai turėjo būti tikras, kad verkia iš meilės — ne iš pykčio. Todėl pasirinko neverkti visai — bent iki tol, kol geriau pažins savo sielvartą.

O Treslou ašarų pakako jiems visiems.

Džiuljenas Treslou ir Semas Finkleris kartu mokėsi mokykloje. Nors visada labiau varžėsi nei draugavo, bet ir varžybos gali trukti visą gyvenimą. Finkleris buvo protingesnis. Semuelis, kaip kad anuomet prašė būti vadinamas. „Mano vardas Semuelis — ne Semas. Semas — privataus detektyvo vardas, o Semuelis buvo pranašas“.

Semuelis Ezra Finkleris — kas turėdamas tokį vardą nebus protingas?

Finkleris buvo pirmasis, pas kurį susijaudinęs Treslou atbėgo, kai Barselonoje sužinojo savo ateitį. Treslou ir Finkleris gyveno viename kambaryje.

— Ar pažįsti ką nors vardu Džiuno? — paklausė Treslou.

— Ar pažįsti Džiuno? — atsakė Finkleris, ypač keistai tardamas raidę „ž“.

Treslou nesuprato.

— Ar pažįstu Džiuno? Tu čia manęs klausi?

Treslou vis tiek nesuprato, todėl Finkleris užrašė. Ar pažysti Džiuno16?

Treslou gūžtelėjo.

— Ir man turėtų būti juokinga?

— Man tai juokinga, — pareiškė Finkleris. — O tu kaip nori.

— Ar žydui linksma rašyti žodį „žydas“? Ar tai juokinga?

— Pamiršk. Vis tiek nesuprasi.

— Kodėl nesuprasiu? Jeigu parašyčiau „Nežydas nežino, ką žino žydas“, tai galėčiau paaiškinti, kodėl tai juokinga.

— Visai nejuokinga.

— Būtent. Nežydams nelinksma matyti žodį „nežydas“. Nesistebime pamatę ant popieriaus užrašytą savo tapatybę.

— O ar žynai, kodėl?

— Atsipisk, — atrėžė Treslou.

— Toks nežydų humoras, ar ne?

Prieš susipažindamas su Finkleriu, Treslou nepažinojo nė vieno žydo. Bent jau nežinojo, kad pažįsta. Visada įsivaizdavo, kad žydas atrodys taip, kaip skamba pats žodis „žydas“ — mažas, tamsus ir perkaręs — paslaptinga asmenybė. Bet Finkleris buvo bemaž oranžinės spalvos ir vos išsitekdavo savo drabužiuose.