Говард Джейкобсон - Finklerio klausimas

Kartą Liboras išdavė jiems paslaptį. Jis buvo vedęs. Daugiau nei dvidešimt metų. Moterį, panašią į Avą Gardner20. Tokią gražią, kad nedrįso vestis namo draugų, kad šie netyčia neapaktų nuo to, ką pamatys. Treslou nusistebėjo, kodėl jis staiga ėmė apie ją pasakoti, jei anksčiau nė neužsiminė.

— Nes manau, kad esate pasiruošę, — atsakė Liboras.

— Pasiruošę apakti?

— Pasiruošę surizikuoti.

Iš tiesų teprisipažino dėl to, kad Malke turėjo dukterėčias, panašaus amžiaus kaip Treslou ir Finkleris, mergaites, kurioms nesisekė susirasti vaikinų. Piršlybos, aišku, nepavyko — net Treslou nesugebėjo įsimylėti Malkės dukterėčių, kurios nė per plauką nebuvo panašios į ją, nors jis, be abejo, įsimylėjo Malkę, nepaisydamas to, kad ši tiko jam į motinas. Liboras neperdėjo. Malke buvo tokia panaši į Avą Gardner, kad berniukai tarpusavyje svarstė galimybę, kad galbūt ji iš tikrųjų yra Ava Gardner.

Paskui draugystė šiek tiek išblėso. Parodęs žmoną Liboras nelabai kuo daugiau turėjo pasigirti. O berniukams ir patiems reikėjo susirasti savo Avas Gardner.

Netrukus buvo išspausdinta pirmoji biografija, greitai po jos ir kita. Pikantiška, linksma ir kiek fatališka. Liboras ir vėl tapo žymus. Net žymesnis nei anksčiau, nes daugelis moterų, apie kurias rašė, buvo jau mirusios, todėl atrodė, kad Liborui jos patikėjo daugiau paslapčių nei kokiam nors kitam vyrui. Kai kuriose nuotraukose, kur Liboras šoko su jomis susiglaudęs žandais, atrodė, gali matyti, kaip jos lieja jam širdį. Jos pasitikėjo Liboru, nes jis buvo linksmas.

Keletą metų Semas ir Džiuljenas sekė Liboro gyvenimą tik iš šių biografijų. Džiuljenas jam pavydėjo. Semas mažiau. Holivudo kalbos retai prasiskverbdavo pro tamsius apleistus Transliavimo stoties koridorius, kuriuose laikinai gyveno Džiuljenas Treslou, jei tik pragarą galima vadinti namais. Ir dėl to, kad atrodė, jog Liboro karjera buvo atvirkštinė jo paties karjerai, jis nuolat, nors ir slapta, ja svaiginosi.

Semas Finkleris ar tuomet dar Semuelis Finkleris nebuvo laisvasis klausytojas pajūrio universitete. Teigė, kad ir taip žino, iš kur vėjas pučia. Kaip finkleriška, žavėjosi juo Treslou svajodamas, kad pats galėtų žinoti, kas jam geriausia.

— Tai ką galiausiai pasirinksi? — klausė jis. — Mediciną? Teisę? Apskaitą?

— Ar žinai, kaip tai vadinasi? — paklausė Finkleris.

— Kas kaip vadinasi?

— Dalykas, kurį darai.

— Domėjimusi?

— Stereotipų taikymu. Ką tik pritaikei man stereotipą.

— Juk sakei, kad žinai, kas tau geriausia. Nejaugi tai nėra stereotipų taikymas sau pačiam?

— Etiketes galiu tik pats sau klijuoti, — atsakė Finkleris.

— Aa.

Treslou, kaip visada, klausė savęs, ar kada nors jam teksią sužinoti viską, ką finkleriai galėjo sakyti apie save, o nefinkleriai — negalėjo.

Nestereotipiškai — Treslou suprato, kad, geriau pagalvojus, tai vis tiek buvo stereotipo taikymas — Finkleris studijavo moralės filosofiją Oksforde. Nors tuo metu tai neatrodė protingas karjeros pasirinkimas, o penkeri metai Oksforde dėstant retoriką ir logiką nedidelėms studentų grupėms — juo labiau Finkleris, Treslou akimis, pateisino savo reputaciją sumanumu, išleisdamas iš pradžių vieną, paskui kitą, tada kitą ir dar kitą praktinės savipagalbos filosofijos knygą, iš kurių susikrovė turtus. Pirmoji vadinosi „Egzistencialistas virtuvėje“. Antroji — „Mažoji ūkinio stoicizmo knyga“. O vėliau Treslou nustojo jas pirkti.

Oksforde Finkleris pasikeitė vardą iš Semuelio į Semą. Treslou svarstė, ar taip įvyko dėl to, kad staiga panoro, jog žmonės laikytų jį privačiu detektyvu. Semas — tikras vyras. Jam dingtelėjo, kad iš tikrųjų jo draugas nenorėjo būti finkleriu, bet tuomet atrodė būtų buvę protingiau pasikeisti pavardę, ne vardą. Gal tik norėjo skambėti kaip žmogus, su kuriuo lengva sutarti. O toks jis nebuvo.

Tiesą sakant, Treslou nuojauta, kad Finkleris daugiau nebenorėjo būti finkleriu, pasitvirtino. Jo tėvas galiausiai mirė baisioje agonijoje su stebuklingomis tabletėmis ar be jų. Tik dėl tėvo jis turėjo finklerio žymę. Motina niekada to gerai nesuprato, o likusi viena suprato dar mažiau. Taigi Finkleriui tai reiškė pabaigą. Galas iracionalioms tikėjimo sistemoms. Treslou nebūtų galėjęs suvokti, kad Finklerio pavardė vis dar kažką reiškė, net jei pati finklerio idėja ir nebe.

Likdamas Finkleriu, jis išsaugojo užslėptus jausmus savo tikėjimui. Atsisakydamas Semuelio, išsižadėjo finklerio ateities.

Be krūvos sėkmingų praktinių išminties vadovų, nepaisant didelių pėdų, spjaudymosi kalbant ir, Treslou nuomone, apskritai nepatrauklios asmenybės, Finkleris dar ir tapo žinomu žmogumi televizijoje, laidų apie tai, kaip Šopenhaueris galėtų padėti žmonėms meilės klausimais, Hegelis — planuojant atostogas, o Vitgenšteinas — įsimenant slaptažodžius, kūrėju. (O finkleriai, manė Treslou, su savo fiziniais privalumais susierzinę išjungdavo televizorius.)

— Žinau, ką jūs visi apie mane manote, — viešai dėjosi atsiprašinėjąs Finkleris, kai jo pažįstamiems ir artimiesiems pasidarydavo pernelyg sunku pripažinti jo sėkmę, — bet privalau greitai užsidirbti pinigų, nes kai Tailer mane paliks, pasiims viską, ką turiu.

Tikėdamasis, kad ji pasakys, jog myli jį per daug, kad bent pagalvotų jį palikti, bet to niekad neišgirdo. Galbūt dėl to, kad ji beveik apie nieką kitą ir nesvajojo, tik kaip jį palikti.

O Finkleris, jei Treslou prielaida buvo teisinga, buvo per aukštas svajoti.

Nors gyvenime jie ir pasuko skirtingais keliais, niekada neprarado ryšio vienas su kitu ir su vienas kito šeimomis — jeigu galima pasakyti, kad Treslou turėjo šeimą — ar su Liboru, kuris iš pradžių savo šlovės viršūnėje ir jai blėstant, kai viską užgožė žmonos liga, staiga prisimindavo apie jų egzistavimą ir pasikviesdavo į vakarėlį, įkurtuves ar net filmo premjerą. Pirmą kartą, kai Džiuljenas Treslou apsilankė didžiuliame Liboro bute Portlendo aikštėje ir išgirdo Malkę grojant Šuberto improvizaciją Opus 90 Nr. 3, raudojo kaip kūdikis.

Nuo tada artimųjų netektis išlygino amžiaus ir karjeros skirtumus ir vėl sužadino draugiškus jausmus. Tik dėl artimųjų netekties — negailestingos artimųjų netekties — jie matėsi dažniau nei per visus trisdešimt pažinties metų.

Dingus moterims, jie ir vėl galėjo tapti jauni.

Treslou atveju „dingus“ reiškė dingo susikrovusi lagaminus ar susiradusi ką nors reikalaujančio mažiau emocinių pastangų, arba tiesiog dar nepasipainiojusi jo pavojingų gatvių kelyje ir nesudrumstusi jo ramybės. 4

Po vakarienės Džiuljenas Treslou vienas nuėjo iki Regento parko vartų ir pažvelgė vidun. Finkleris siūlėsi pavežti, bet jis atsisakė. Nenorėjo nugrimzti į didelio juodo Semo mersedeso odines sėdynes ir jausti, kaip pavydas šildo pasturgalį. Šiaip jis nekentė automobilių, bet pavydėjo Semui mersedeso ir vairuotojo tomis naktimis, kai Semas žinojo prisigersiąs — ar tai protinga? Ar jis norėjo mersedeso? Ne. Bet norėjo vairuotojo naktims, kai žinojo, kad prisigers? Ne. Jis norėjo tik žmonos, o Semas tokios nebeturėjo. Tai ką gi Semas turėjo, ko neturėjo jis? Nieko.

Galbūt išskyrus savigarbą.

Tai irgi reikėjo paaiškinti. Kaip galėjai kurti laidas susiedamas Blezą Paskalį su prancūziškais bučiniais ir išlaikyti savigarbą? Atsakymas — negalėjai.

Bet jis vis dėlto galėjo.

Gal tai net nebuvo savigarba. Gal savastis neturėjo su tuo nieko bendra, galbūt tai iš tiesų buvo laisvė nuo savęs ar bent nuo to, kaip Treslou suvokė savastį — kuklų suvokimą apie mažą vietelę visatoje, apsuptą spygliuotos teisių ir apribojimų vielos. O Semas, kaip ir jo artistas vaistininkas tėvas, neėmė nesėkmių į galvą, turėjo kažkokio impozantiško akiplėšiškumo, kuris, Treslou manymu, buvo finklerių paveldo dalis. Tai buvo paprasčiausiai užkoduota finklerių genuose kartu su kitomis finklerių savybėmis, apie kurias nemandagu šnekėti.