Говард Джейкобсон - Finklerio klausimas

Ji buvo raudonplaukė paraudusia oda. Taip greitai įsikarščiuodavo, kad Treslou visuomet bijodavo prisiartinti pernelyg arti.

— Esu uola, — tvirtino jis per atstumą. — Būsiu su tavim iki pabaigos.

— Būtent, — pasakė ji. — Čia yra pabaiga. Viskas baigta.

— Tik dėl to, kad manęs reikia kitiems?

— Dėl to, kad tavęs nereikia man.

— Prašau, neišeik. Jei iki šiol nebuvau uola, dabar tikrai būsiu.

— Nebūsi. Ne tokia tavo prigimtis.

— Nejaugi nesirūpinu tavimi, kai sergi?

— Rūpiniesi. Esi nuostabus, kai sergu. Bet kai pasveikstu, iš tavęs jokios naudos.

Jis maldavo jos neišeiti. Galiausiai pabandė laimę puldamas jai ant kaklo ir raudodamas.

— Tai bent uola, — sušnypštė ji.

Jos vardas buvo Džiunė.

Paklausa yra reliatyvi sąvoka. Jis nebuvo toks paklausus visų ir niekieno dubleris, kad nebūtų turėjęs daug laisvo laiko apmąstymams apie tai, kas jį ištiko ar, tiksliau, kas neištiko. Apie moteris ir liūdesį, kurį jautė mąstydamas apie jas, apie savo vienatvę ir apie kažkokį sunkiai įvardijamą stokos jausmą. Jo neužbaigtumas, nevientisumas, jo pradžia, laukianti pabaigos, ar pabaiga, laukianti pradžios, jo istorija, laukianti siužeto.

Užpuolimas lygiai 23.30 val. Treslou žinojo tiksliai, nes kaip tik prieš tai kažkodėl žvilgtelėjo į laikrodį. Galbūt nujautė, kad daugiau neteks. Ryškiai švietė lempos ir komerciniai pastatai — vis dar veikė kirpykla ir kinų maisto restoranas, vyko laikraščių kiosko remontas, — todėl galėjai pamanyti, kad dar tik popietė. Gatvės nebuvo tuščios. Treslou į pagalbą galėjo atskubėti bent tuzinas žmonių, tik niekas nepasirodė. Galbūt ką nors mačiusius suglumino užpuoliko įžūlumas — vos šimtas jardų nuo Regento gatvės, vos per žingsnį nuo BBC. Galbūt jie pamanė, kad žmonės žaidžia ar šiaip susikivirčijo pakeliui į namus iš restorano ar teatro. Tai keisčiausia — juos juk galėjo palaikyti pora.

Dėl to Treslou buvo apmaudžiausia. Ne dėl to, kad kažkas nutraukė mėgavimąsi gaivališkomis svetimo našlavimo svajonėmis. Ne dėl staigaus užpuolimo — ranka sugriebė jį už sprando ir taip smarkiai bloškė veidu į Gaiverio smuikų parduotuvės vitriną, kad suskambėjo ir suvibravo viduje buvę instrumentai, nebent muzika, kurią išgirdo, buvo lūžtančios jo paties nosies garsas. Ir net ne dėl to, kad neteko laikrodžio, piniginės, plunksnakočio ir mobiliojo telefono, kad ir kaip buvo prisirišęs prie pirmojo, kad ir kaip nepatogu prarasti antrąjį, trečiąjį ir ketvirtąjį. Ne, liūdniausia, kad jį užpuolęs ir apiplėšęs ir, taip, išgąsdinęs žmogus — žmogus, kuriam priešintis nė nebūtų drįsęs mėginti — buvo... moteris. 3

Iki užpuolimo Treslou vakaras buvo saldžiai skausmingas, bet ne liūdnas. Nors jie ir skundėsi neturį tikslo ar krypties likę vieni, tačiau tie trys vyrai — du našliai ir Treslou, laikomas trečiuoju, garbės nariu, — mėgavosi vienas kito draugija, ginčijosi ekonomikos ir pasaulio politikos klausimais, laidė senus pokštus ir anekdotus, beveik sugebėjo save įtikinti, kad nukeliavo atgal į tuos laikus, kai net neturėjo žmonų, kurias galėtų prarasti. Viskas tebuvo sapnas — tai, kaip jie įsimylėjo, susilaukė vaikų — Treslou, kiek žinojo, netyčia tapo dviejų vaikų tėvu — ir kaip juos sugniuždė išsiskyrimai. Nė vieno iš jų nepaliko mylimi žmonės, nes jie dar nieko nebuvo mylėję. Praradimai buvo skirti ateičiai.

Kita vertus, ką gi jie bandė apgauti?

Po vakarienės Liboras Sevčikas, kurio bute tarp Transliavimo stoties ir Regento parko vyrai vakarieniavo, prisėdo prie pianino ir sugrojo Šuberto Impromptus Opus 90, kurį taip mėgo skambinti jo žmona Malke. Treslou taip sielvartavo dėl draugo, kad manė numirsiąs. Jis nesuvokė, kaip Liboras išgyveno Malkės mirtį. Jie pragyveno susituokę daugiau nei pusę amžiaus. Liborui buvo beveik devyniasdešimt. Dėl ko jam dabar gyventi?

Galbūt dėl Malkės muzikos. Žmonai gyvai esant Liboras nė karto neprisėdo prie pianino — pianino kėdė jai buvo šventa, greičiau jis būtų įsiveržęs pas ją į tualetą nei atsisėdęs ant tos kėdės, — tačiau dažnai klausydavosi jos grojančios. Iš pradžių akompanuodavo smuiku, bet ji vis reikalavo „tempo, Liborai, tempo!“, todėl galiausiai stovėdavo už nugaros be savo smuiko, žavėdamasis žmonos meistriškumu, jos kaklo grakštumu ir uosdamas alavijais ir smilkalais (visais Arabijos kvapais) kvepiančių jos plaukų aromatą. Kaklo, kurį dar pirmą jų pažinties dieną pavadino grakštesnių už gulbės. Bet dėl Liboro akcento Malke išgirdo ne „gulbės“, o jidiš kalbos žodį, kuris priminė dažnai jos tėvo vartotą žodį „penis“5. Ar Liboras tikrai norėjo pasakyti, kad jos kaklas grakštesnis už penį?

Anot Malkės Hofmanštal šeimos mitologijos, jei nebūtų ištekėjusi už Liboro, ji būtų tapusi garsia pianiste. Horovitzas6 pastebėjo ją grojant Šubertą viename Čelsio salone. Jis sakė, kad ji groja kūrinius taip, kaip juos ir reikėjo groti, lyg Šubertas kurdamas būtų kartu sugalvojęs ir emocines improvizacijas su gaivia intelektualumo gaidele. Jos šeima jų santuoką smerkė dėl daugelio priežasčių — Liboro intelekto ir gerų manierų stokos, jo žemo žurnalistinio stiliaus, jo draugų, bet labiausiai jie apgailestavo dėl muzikinės Malkės karjeros.

— Jei jau taip nori tuoktis, tai kodėl tau neištekėjus už Horovitzo? — klausinėjo jie.

— Jis dvigubai už mane vyresnis, — atsakė Malke. — Tai gal tada liepkit tekėti už Šuberto.

— O kas sakė, kad vyras negali būti dvigubai vyresnis? Muzikantai gyvena amžinai. Jeigu jį ir pergyvensi, tai ką gi...

— Jis manęs neprajuokina, — atkirto ji. — O Liboras prajuokina.

Dar galėjo pridurti, kad Horovitzas jau buvo vedęs Toskaninio7 dukterį.

Ir kad Šubertas miręs nuo sifilio.

Dėl savo sprendimo ji niekada nesigailėjo. Net tada, kai išgirdo Horovitzą grojant Carnegie Hall salėje8 — tėvai apmokėjo kelionę į Ameriką ir bilietus pirmoje eilėje tik tam, kad ji pamirštų Liborą ir Horovitzas ją pastebėtų. Net tada, kai Liboras tapo žymiu pramogų verslo žurnalistu ir vienas keliaudavo į Kanus, Monte Karlą ir Holivudą, nei tada, kai puolė į vieną iš savo čekiškų depresijų, ir net tuomet, kai pati Marlena Dytrich9, nieko nenutuokianti apie laiko juostas, trečią nakties skambindavo iš „Chateau Marmont“ viešbučio Holivude į jų butą Londone, kūkčiodama į telefono ragelį ir vadindama Liborą „mano mielasis“.

— Tik su tavimi jaučiu gyvenimo pilnatvę, — kartodavo Malke Liborui.

Sklandė gandai, kad Marlena Dytrich sakė jam tą patį, bet jis vis tiek pasirinko Malkę grakštesnių už penį kaklu.

— Privalai groti, — neatlyžo jis ir aukcione Pietų Londone nupirko jai „Steinway“10 firmos fortepijoną su paauksintu kandeliabru.

— Grosiu, — pažadėjo ji. — Grosiu kasdien, bet tik kai būsi šalia.

Kai užsidirbo pakankamai pinigų, nupirko jai Bekšteino 11 juodmedžio fortepijoną. Ji labiau norėjo Bliutnerio 12 , bet jis atsisakė bute turėti už Geležinės uždangos pagamintų daiktų.

Vėliau ji privertė pažadėti, kad jis nemirs pirma jos, nes ji negalėjo be jo išgyventi nė valandos. Pažadą jis atsakingai ištesėjo.

— Gal ir juokinga, — pasakojo jis Treslou, — bet žadėdamas aš priklaupiau ant vieno kelio, visai taip pat, kaip piršausi. Tik dėl to vis dar esu gyvas.

Nežinodamas, ką pasakyti, Treslou pats priklaupė ant kelio ir pabučiavo Liborui ranką.

— Svarstėme, jei vienas iš mūsų sunkiai susirgtų, tai kartu šoktumėme nuo Biči Ido13, — pasakojo Liboras, — bet Malkei nepatiko mintis, kad jai tektų plūduriuoti vandeny ir laukti, nes, anot jos, buvau per lengvas, kad nukrisčiau tuo pat metu kaip ir ji.