Говард Джейкобсон - Finklerio klausimas

Iš anglų kalbos vertė

Aurelija Bivainytė

Turinys

PIRMA DALIS

Vienas

Du

Trys

Keturi

Penki

ANTRA DALIS

Šeši

Septyni

Aštuoni

Devyni

Dešimt

Vienuolika

Dvylika

Trylika

Trijų brangių draugų, didžių pokštininkų , atminimui:

Terry Collits (1940–2009)

Tony Errington (1944–2009)

Graham Rees (1944–2009)

Ir kas dabar privers pratrūkt kvatoti visą stalą? 1

PIRMA DALIS Vienas 1

To ir reikėjo tikėtis.

Jo gyvenime nesėkmėms nebuvo galo. Todėl šįkart jau reikėjo būti pasirengusiam.

Jis buvo žmogus, galintis numatyti, kas įvyks. Ne miglota nuojauta prieš miegą, o tikri, šviesiam pasaulyje egzistuojantys pavojai. Lempų stulpai ir medžiai griuvo ir triuškino jam kojas. Lekiančios mašinos tapdavo nevaldomos ir užvažiavusios ant šaligatvio palikdavo iš jo tik sumaitotų audinių ir suknežintų kaulų krūvą. Nuo pastolių krisdavo aštrūs daiktai ir perverdavo jam kaukolę.

O visų blogiausia — moterys. Kai Džiuljeno Treslou kelyje pasipainiodavo graži moteris, jį užvaldydavo ne kūnas, bet protas. Ji sutrikdydavo jo ramybę.

Tiesa, ramybės jis neturėjo, bet ji sutrikdydavo ramybę, kurios buvo galima tikėtis ateityje. Ji buvo ateitis.

Žmonės, gebantys matyti ateitį, prastai orientuojasi laike. Visi Treslou laikrodžiai blogai rodė. Vos pamatęs moterį jis iškart išvysdavo pasekmes: piršlybas ir jos sutikimą, kartu susikurtus namus, užtrauktas brangaus šilko užuolaidas, pro kurias skverbiasi purpurinė šviesa, it debesis banguojančius patalus, srovele pro kaminą vingiuojančius kvapnius dūmus — pasmerktus išnykti — tamsiai raudonų čerpių raštą, stogo kraigus ir stoglangius. Jo laimė, jo ateitis — viskas užgriūdavo jai einant pro šalį.

Ji nepaliko jo dėl kito, nepasakė, kad jai nusibodo jis ir jų bendras gyvenimas, ji dingo tobuloje svajonėje apie tragišką meilę — išsekusi, drėgnomis blakstienomis ir neretai dainuojanti atsisveikinimą ištraukomis iš populiarios itališkos operos.

Vaiko nebuvo. Vaikai tik gadino istoriją.

Tarp iškilusių lempų stulpų ir griūvančių mūrų jis kartais pagaudavo save kartojant paskutinius žodžius jai — taip pat neretai pasiskolintus iš populiarių itališkų operų — lyg laikas būtų susiplojęs, jo širdis sudužusi, o ji mirusi jiems dar nė nesusitikus.

Nuojauta apie jo rankose mirštančią moterį Treslou buvo kažkokia rafinuota. Kartais jis mirdavo jos rankose, tačiau geriau, jeigu mirdavo ji. Tik taip žinodavo, kad įsimylėjo: nėra nuojautos apie jos mirtį — nebus ir piršlybų.

Tokia buvo jo gyvenimo poezija. Realybėje moterys tik kaltindavo jį slopinant jų kūrybiškumą ir palikdavo jį.

Realybėje net buvo vaikų.

Bet kažkas viliojo anapus realybės.

Per mokyklos atostogas Barselonoje jis sumokėjo čigonei būrėjai, kad ši išburtų jam iš rankos.

— Matau moterį, — pasakė ji jam.

Treslou susijaudino.

— Ar ji graži?

— Man — ne, — atsakė čigonė. — Bet tau... gal. Taip pat matau pavojų.

Treslou tik dar labiau susijaudino.

— Kaip žinosiu, kad ją sutikau?

— Žinosi.

— Ar ji turi vardą?

— Paprastai vardai kainuoja, — atlenkdama jo nykštį tarė čigonė. — Bet tau padarysiu išimtį, nes esi jaunas. Matau Džiuno — ar pažįsti Džiuno?

Ji ištarė „Chuno“. Bet tik tada, kai prisiminė.

Treslou užmerkė vieną akį. Džiuno? Ar jis pažinojo kokią nors Džiuno? Ar kas nors pažinojo Džiuno? Ne, deja, ne, nepažinojo.

Bet jis pažinojo Džiunę.

— Ne, ne, geriau nei Džiunė. — Ji atrodė suirzusi, kad jis negali prisiminti nieko geriau nei Džiunė. — Džudė... Džiulė... Džudita. Ar pažįsti Džuditą?

Chudita.

Treslou papurtė galvą. Bet skambesys jam patiko — Džiuljenas ir Džudita. Chuljenas ir Chudita Treslou.

— Tai va, ji laukia tavęs, ta Džulė ar Džudita, ar Džiuno... Vis tiek matau Džiuno.

Treslou užmerkė kitą akį. Džiuno, Džiuno...

— Kiek laiko ji lauks? — paklausė.

— Tiek, kiek reikės, kad ją surastum.

Treslou įsivaizdavo, kaip dairosi, ieško už jūrų marių.

— Sakėt, kad matot pavojų. Kodėl ji pavojinga?

Jis išvydo ją sėlinančią iš užpakalio, priglaudžiančią peilį jam prie gerklės — Addio, mio bello, addio 2 .

— Nesakiau, kad pavojinga ji. Tik kad mačiau pavojų. Galbūt tai tu jai pavojingas. Ar koks kitas žmogus pavojingas jums abiem.

— Tai turėčiau jos vengt? — paklausė Treslou.

Ji nusipurtė taip, kaip purtosi būrėjos.

— Negali jos išvengti.

Ji buvo graži. Bent jau Treslou akimis. Išsekusi ir tragiška, su apvaliais auksiniais auskarais ir, kiek jis gebėjo suprasti, kalbanti Vakarų Midlendo akcentu. Galėjo ją įsimylėti vien dėl akcento.

Būrėja nepasakė nieko tokio, ko jis ir taip nežinojo. Kažkas kažkada jo laukė.

Greičiau jau svarbus įvykis, o ne nesėkmė.

Jis buvo nusiteikęs katastrofai ir liūdesiui, bet ji ištikdavo visada kažkur kitur. Kartą nuvirto medis ir sutraiškė žmogų, kuris ėjo vos pusė jardo nuo jo. Treslou girdėjo riksmą ir svarstė, ar tik tai ne jis pats rėkia. Londono metro prasilenkė su žudiku maniaku vos per vieną vagoną. Policija jo net neapklausė. O mergaitė, kurią mylėjo beviltišku mokinio ilgesiu — tėvų draugų dukra, angelas švelnia it vėlyvos vasaros rožių žiedlapiai oda ir akimis, kurios atrodė nuolat sudrėkusios, — mirė keturiolikos nuo leukemijos, tuo metu, kai Treslou sėdėjo pas būrėją Barselonoje. Jo šeima neiškvietė jo nei paskutinėmis valandomis, nei į laidotuves. Sakė, nenorėjo gadinti atostogų, bet iš tikrųjų jie tiesiog manė, kad jis nepakankamai stiprus. Pažinoję Treslou žmonės visada gerai pagalvodavo prieš kviesdami jį pas mirštantį ar į laidotuves.

Taigi jam gyvenimas dar buvo prieš akis. Keturiasdešimt devynerių, geros fizinės formos, jis nekart nesusimušė nuo to karto, kai kūdikystėje atsitrenkė į mamos kelį, bet vis dėlto turėjo tapti našliu. Kiek žinojo, nė viena moteris, kurią mylėjo ar su kuria mylėjosi, nenumirė, ir tik reta kuri su juo pasiliko taip ilgai, kad jos mirtis jau būtų galėjusi vainikuoti jaudinančią romano pabaigą. Dėl tokio nepatirto tragiško įvykio laukimo jis atrodė nenatūraliai jaunas. Taip kartais atrodo žmonės, iš naujo atradę savo tikėjimą. 2

Buvo šiltas vėlyvos vasaros vakaras, aukštai kybojo lengvabūdiškas mėnulis. Treslou ėjo namo po melancholiškos vakarienės su pora senų draugų, vienas buvo jo amžiaus, kitas — daug vyresnis, abu neseniai tapę našliais. Dėl gatvėse tykančių pavojų jis nusprendė padaryti lankstą ir, prieš sėsdamas į taksi, pasivaikščioti po gerai pažįstamą Londono dalį ir apmąstyti vakaro liūdesį.

Taksi, ne metro, nors gyveno vos šimtas jardų nuo metro stoties. Žmogus kaip Treslou, kuris taip bijo būti ant žemės, tikrai nerizikuotų leistis į požemį. Tik ne po to, kai vos išsisuko nuo ginkluoto žudiko kulkos.

— Neapsakomai liūdna, — tyliai pratarė.

Jis turėjo omenyje savo draugų žmonų mirtis ir moterų mirtis apskritai. Bet taip pat jis galvojo apie paliktus vyrus, įskaitant ir save patį. Siaubinga prarasti moterį, kurią myli, bet taip pat siaubinga neturėti moters, kurią galėtum apkabinti ir priglausti prieš pat ištinkant tragedijai...

— Kam aš reikalingas, jei to neturiu? — klausė jis savęs, nes buvo iš tų, kurie prastai funkcionuoja vieni.

Jis praėjo pro BBC pastatą, įstaigą, kurioje kadaise dirbo ir puoselėjo idealistines viltis, bet dabar fanatiškai jos nekentė. Jei neapykanta būtų buvusi racionali, jis būtų tyčia stengęsis aplenkti pastatą, o ne taip dažnai eiti pro šalį. Pašnabždomis jis tyliai ją prakeikė: „šūdų krūva“, pasakė.