Говард Джейкобсон - Finklerio klausimas

Treslou pažvelgė į mėnulį ir atsidavė galvos svaiguliui. Jis dievino tokius šiltus vakarus su aukštu dangumi, vienišus ir atsiskyrėliškus. Įsikibo į grotas lyg norėdamas nuversti vartus, bet nieko nedarė, tik klausėsi parko kvėpavimo. Koks nors prašalaitis netgi galėjo jį palaikyti kokios įstaigos, kalėjimo ar psichiatrijos ligoninės gyventoju, beviltiškai besistengiančiu ištrūkti. Bet tokį elgesį galima buvo paaiškinti ir kitaip: galbūt jis beviltiškai stengėsi patekti vidun.

Galiausiai tik įsikibęs į vartus jis galėjo tvirtai stovėti ant kojų, toks buvo apsvaigęs ne nuo Liboro vyno, nors šio trims sielvartaujantiems vyrams pakako su kaupu, bet nuo gilių parko iškvėpimų jausmingumo. Prasižiojęs lyg įsimylėjėlis jis leido švelniam, lapų kvapo prisisunkusiam orui skverbtis gerklėn.

Kiek laiko praėjo nuo tada, kai tikrai atvėrė burną dėl mylimosios? Iš tikrųjų prasižiojo įkvėpti oro, surikti iš dėkingumo, staugti iš džiaugsmo ir baimės. Ar nebeliko daugiau moterų? Jis buvo įsimylėjėlis, ne mergišius, todėl nereiškė, kad nebeliko potencialių kandidačių į jo širdį. Bet atrodė, kad jų nebėra aplinkui ar kad jos staiga tapo atsparios gailesčiui, tokios, kurios anksčiau sujaudindavo jo širdį. Jis matė merginų, atsitrenkiančių į jį gatvėje, grožį, žavėjosi jų kūno stiprumu, suprato, kodėl kitus vyrus traukia jų nerūpestingas paveikumas įspūdžiams, bet jam jos jau nebeturėjo tokio akinančio poveikio. Nebegalėjo įsivaizduoti jų mirštant savo rankose. Negalėjo dėl jų raudoti. O kai negalėjo raudoti, negalėjo ir mylėti.

Negalėjo net geisti.

Melancholija Treslou buvo neatsiejama nuo geismo. Jis klausė savęs, ar tai taip neįprasta. Ar jis vienintelis vyras, kuris, kad neprarastų moters, tvirtai laikosi jos įsikibęs? Ne dėl kitų vyrų. Šiaip jau dėl kitų jis labai nesijaudino. Tai nereiškė, kad visuomet juos nugalėdavo — iki šiol baisėjosi, kaip vangiai lango rėmus taisantis italas nušvilpė jam iš panosės moterį, — bet nepavydėjo. Nors trokšti svetimo mokėjo, taip, jis trokšdavo ir vis dar troško monoerotiškojo Liboro gyvenimo (kaip Liboras, pindamas garsus savo kreivais čekiškais dantimis, sakydavo — elotikšrko), bet nepavydėjo. Vienintelis rimtas jo varžovas buvo mirtis.

— Turiu Mimi23 kompleksą, — sakydavo jis draugams universitete.

Jie manė, kad jis juokauja ar apgaudinėja, bet tai buvo netiesa. Jis parašė rašomąjį darbą šia tema pasaulio literatūros paskaitai, kurias nusprendė lankyti susikirtęs per aplinkos sprendimų priėmimo kursą. Ir tik dėl to, kad „Bohema“ parašyta pagal Henrio Murgerio novelę. Dėstytojas parašė A už interpretaciją ir D — už nesubrendėliškumą.

— Išaugsi, — atsakė Treslou, paklaustas, kodėl.

Ir pakėlė pažymį iki A++. Visus pažymius pakeldavo, jei tik studentai imdavo ginčytis. O kadangi ginčydavosi kiekvienas, Treslou svarstė, kodėl dėstytojai negalėjo tiesiog paskelbti A++ reglamentą ir sutaupyti laiko. Bet iš Mimi komplekso jis taip ir neišaugo. Keturiasdešimt devynerių vis dar smarkiai nuo jo kentėjo. Turbūt kaip ir visi operos mėgėjai?

Ir galbūt taip pat kaip visi prerafaelitų tapybos gerbėjai ir visi Edgaro Aleno Po skaitytojai kentėjo nuo Ofelijos komplekso. Mirtis anksti užklumpa gražią moterį — kas gali būti poetiškiau?

Kaskart Džiuljenui praėjus gluosnį arba upokšnį, arba, geriausia, gluosnį, augantį virš upokšnio — tai buvo visai netipiška Londone — jis išvysdavo vandenyje Ofeliją, išsiskleidusiais drabužiais, lyg undinę, dainuojančią savo melodingą baladę. Ji ir taip buvo apsupta vandens — ar yra kokia moteris labiau paskendusi mene? — bet Džiuljenas į tą potvynį greitai priliedavo ir savo ašarų.

Atrodė, lyg dievai (negalėjo sakyti Dievas, Dievo jis netikėjo) užkrovė jam naštą turėti moterį visiškai ir išskirtinai, taip ją apglėbti, kad mirtis negalėtų rasti kelio, kaip ją pagrobti. Tais laikais, kai dar mylėdavosi, jis mylėdavosi tokia dvasia. Nieko nepaisydamas, be atvangos, it siekdamas palaužti bet kokias piktavališkas jėgas, besikėsinančias į moterį jo rankose. Treslou apkabinta, moteris galėjo jaustis amžinai apsaugota nuo blogio. Nusikalusi, bet saugi.

Kaip jos miegodavo po visko, tos Treslou garbintos moterys. Kartais budėdamas šalia manydavo, kad jos niekada nepabus.

Todėl neaišku, kodėl jos visada jį palikdavo arba priversdavo jį palikti jas. Tai buvo jo gyvenimo nusivylimas. Pasmerktas būti dar vienu Orfėjumi, kuris susigrąžino mylimąją iš Hado ir paskutinę akimirką pažvelgė atgal, į viso gyvenimo ištikimybę jai, liedamas nepakeliamo sielvarto ašaras, kai ji paskutinį kartą nyko jo rankose, — „Mano meile, mano vienintele meile!“ — tačiau dabar tik apsimetinėjo kažkuo, kuo nėra, universaliu dubleriu, nesijaučiančiu taip, kaip kiti, priverstu ryti parko kvapus ir raudoti dėl svetimų praradimų, dėl kurių, tiesą sakant, visai neprivalėjo kankintis.

Todėl Liborui jis turbūt pavydėjo dar vieno dalyko: netekties sielvarto. 5

Jis stovėjo prie parko vartų maždaug pusvalandį, paskui atsargiai nužingsniavo atgal Vest Endo link, praėjo BBC pastatą — savo senąjį skolininką — ir Nešo bažnyčią, kurioje jis kartą įsimylėjo moterį žiūrėdamas, kaip ši uždega žvakę ir žegnojasi. Iš sielvarto, pamanė jis. Šviesos ir tamsos žaisme. Blausi kaip šviesa. Arba kaip jis pats. Nepaguodžiama. Jis ją paguostų.

— Viskas bus gerai, — sakytų. — Aš tave saugosiu.

Ji turėjo gražius skruostikaulius ir veik permatomą odą. Buvo tiesiog perregima.

Po dviejų savaičių intensyvios paguodos ji paklausė:

— Kodėl vis sakai, kad viskas bus gerai? Juk ir dabar viskas gerai.

Jis papurtė galvą.

— Mačiau tave degant žvakę. Eikš čia.

— Man patinka žvakės. Jos gražios.

Jis perbraukė ranka per jos plaukus.

— Mėgsti jų mirgėjimą. Mėgsti jų trumpalaikiškumą. Suprantu.

— Turi kai ką apie mane sužinoti, — pasakė ji. — Esu padegėja. Nelabai rimta. Norėjau sudeginti bažnyčią. Liepsna mane jaudina.

Jis nusijuokė ir pabučiavo jos veidą.

— Nurimk. Nurimk, mano meile.

Pabudęs ryte suvokė du dalykus. Pirmasis — ji jį paliko. Antrasis — degė jo paklodės.

Užuot ėjęs Regento gatve, jis pasuko į kairę bažnyčios link, žengė tarp kolonų, pečiu liesdamas lygius gyvuliškus apvalumus, ir atsidūrė tarp mažų didmeninių drabužių parduotuvių Raiding Hauzo ir Liti Tičfyldo gatvėse, ir kaip visada stebėjosi, kaip greitai Londone viena komercinė veikla keisdavo kitą. Jo tėvas čia turėjo cigarečių ir cigarų parduotuvę — „Bernardas Treslou: rūkalai“ — todėl vieta buvo pažįstama ir miela. Ji visada Treslou kvepės cigarais, visai kaip kvepėdavo tėvas. Pigūs papuošalai, neskoningos rankinės ir pašminos šalikai vitrinose priminė romantinę nuotaiką. Neskubėdamas grįžti namo jis staiga apsisuko ir žengė atgal ir, kaip visada čia būdamas, stabtelėjo prie. J. P. Gaiveris ir Ko — seniausio smuikų pardavėjo ir restauratoriaus parduotuvės šalyje. Nors tėvas griežė smuiku, bet Treslou — ne. Pats tėvas jį atkalbėjo.

— Tik nusiminsi, — sakė jis. — Pamiršk visa tai.

— Ką pamiršt?

Plikas, tamsaus gymio, tiesus it lenta Bernardas Treslou išpūtė cigaro dūmus sūnui į veidą ir švelniai patapšnojo jam per galvą.

— Muziką.

— Tai ir violončelės negaliu turėti?

J. P. Gaiveris prekiavo nuostabiomis violončelėmis.

— Nuo violončelės bus tik dar liūdniau. Eik pažaisti futbolo.

Bet Džiuljenas eidavo skaityti romantiškų novelių ir klausytis devynioliktojo amžiaus operų. Tai tėvui taip pat nepatiko, nes visos Treslou skaitomos knygos ir klausomos operos gulėjo jo lentynose.