Говард Джейкобсон - Finklerio klausimas

Laiškų jam nebuvo. Nors ir jautėsi pakankamai emociškai stabilus atplėšti vokus, nes šiaip rytais to daryti nesugebėdavo, jam palengvėjo pamačius, kad šiandien nereikės nieko atplėšinėti. Jokio pašto, vadinasi, jokių susitarimų, nes kitaip jų ir nepriimdavo, nepaisant to, kad gaudavo juos tiesiogiai iš savo agentų. Tik sutik telefonu pasirodyti Dievas žino kur, atrodydamas kaip Dievas žino, kas ir jau nemaža tikimybė, kad viskas veltui. Tik tikri laiškai reiškė tikrą darbą. O tikrame darbe jis buvo skrupulingai profesionalus ir niekada neatsisakydavo pasiūlymo, nes prietaringai tikėjo, kad pirmasis atsisakytas darbas bus jam paskutinis. Aplinkui buvo apstu darbo reikalaujančių žmonių. Londonas tiesiog springo nuo įvairaus plauko dublerių. Kiekvienas atrodė kaip kas nors kitas. Tik iškrisk iš akiračio, ir tavęs greitai nebeliks atmintyje. Taip nutiko ir dirbant BBC. O šiandien būtų reikėję atsisakyti dėl išvaizdos. Nebent būtų pasiūlę pasirodyti kokiame nors vakarėlyje kaip Robertui de Niro filme „Įsiutęs bulius“.

Be to, reikėjo laiko kai kuriems dalykams apgalvoti. Pavyzdžiui, kodėl jį užpuolė. Net ne dėl pasekmių, jei jo kreditinės kortelės ar mobilusis telefonas ir nebūtų panaudoti, bet kodėl jį? Toks klausimas galėjo lengvai įgauti egzistencinį pobūdį: o, Dieve, kodėl mane? Arba praktinį: kodėl mane, o ne ką nors kitą?

Ar todėl, kad jis atrodė lengva auka? Keisto sudėjimo vyras su laisvojo klausytojo išsilavinimu, kuris tikrai nesipriešins? Iš esmės niekas, netyčia atsiradęs prie J. P. Gaiverio vitrinos, kai toji moteris — išprotėjusi, girta ar apsvaigusi — netyčia ėjo pro šalį? Ar dėl to, kad jai, kad ir kas ji būtų, priminė kokį nors ją nuskriaudusį vyrą?

Ar ji iš tikrųjų jį pažinojo ir galiausiai įvykdė ilgai planuotą kerštą? Ar kur nors egzistavo taip jo nekenčianti moteris?

Jis perbėgo mintimis sąrašą. Nuviltosios, įskaudintosios (jis nežinojo, kaip jas įskaudino, tik tiek, kad jos atrodė, jautėsi ir kalbėjo įskaudintos), nuliūdintosios, įžeistosios, užgautosios (nors ir nežinojo, kaip jas užgavo ir 1.1.), nepatenkintosios, niekada nepasitenkinusios ar nepatenkinamos, nelaimingosios. Kita vertus, jos visos buvo nelaimingos. Aplinkui tiek daug nelaimingų moterų. Šitokia moteriškųjų vargų jūra.

Bet, po velnių, visa tai — ne jo darbas.

Ar jis kada nors pakėlė ranką prieš moterį norėdamas paaiškinti, kodėl ji turėtų norėti pakelti ranką prieš jį? Ne. Niekada.

Na, kartą... beveik.

Nutikimas su musėmis.

Jie buvo išvykę ilgam romantiškam savaitgaliui, jis ir Džoja. Džoja, kurios balsas skambėjo kaip plėšoma organza, o nervinė sistema persišvietė pro odą, smulkus mėlynų linijų ornamentas tarsi atlase pažymėtos upės — trys neramios dienos Paryžiuje, per kurias jie nesugebėjo rasti nė vienos vietos pavalgyti. Paryžiuje! Žinoma, jie ieškojo ir apžiūrinėjo restoranus, kartais net kuriame nors prisėsdavo, bet jam patikusių nemėgdavo ji — maisto, dietiniais, humanitariniais ar tiesiog „kažkas ne taip“ sumetimais — o jai patikę netiko jam arba dėl to, kad per brangu, arba todėl, kad jį įžeidė padavėjas, arba dėl to, kad meniu reikalaudavo didesnių — nei jis galėjo leisti Džojai, Chojai, išgirsti — prancūzų kalbos žinių. Tris dienas jie skersai išilgai išvaikščiojo didžiausią restoranų miestą žemėje riedamiesi, susigėdę ir badaujantys, o kai niūriai tylėdami grįžo į Treslou butą, rado ten dešimtis tūkstančių merdinčių musių — mouchoirs, ne, mouches, kažin kodėl jis prancūziškai atsiminė tik šį vienintelį žodį; kaip gaila, kad nė viename valgiaraštyje nebuvo mouches — paskutinis masinės musių savižudybės etapas, musės, stimpančios ant lovos, langų ir palangių, komodos stalčiuose ir net Džojos batuose. Ji klykė iš siaubo. Gali būti, kad iš siaubo klykė ir jis. Bet jei ir klykė, tai liovėsi. O Džoja, kurios organziniai riksmai būtų sudrebinę patį pragarą, nenutilo. Treslou buvo prisižiūrėjęs pakankamai filmų, kad žinotų, jog isteriškas moteris vyrai nuramina trenkdami joms antausį. Bet jis tik užsimojo.

Toks vaidinimas — užsimojusi, prie veido sustingusi ranka — pasirodė toks pat blogas dalykas, lyg jis būtų iš tikrųjų jai trenkęs, o gal net blogesnis, nes reiškė ketinimą, o ne laikiną sveiko proto praradimą iš dalies dėl alkio.

Jis neneigė, bent jau sau pačiam, kad išvydęs visas tas muses, stimpančias tarsi... na, tarsi musės — tombant commes des mouches — pasijuto besikraustantis iš proto ne mažiau nei Džoja, o beveik antausis turėjo nuraminti ne tik ją, bet ir jį patį. Bet iš vyro tikimasi, kad jis žinos, kaip elgtis nenumatytose situacijose, todėl jo nežinojimas atsisuko prieš jį taip pat, kaip ir beveik antausis.

— Jei jau taip nori kažką mušti, tai mušk muses, — verkė Džoja, o jos balsas drebėjo kaip stipriai įtemptas šilkinis lynas, — bet niekada, niekada, niekada, niekada nė negalvok mušti manęs.

Akimirką Treslou pamanė, kad kambaryje sparčiau daugėjo „niekadų“, o ne stimpančių musių.

Nuo skausmo jis užsimerkė, o kai vėl atmerkė akis, Džoja jau buvo dingusi. Jis uždarė miegamojo duris ir nuėjo miegoti ant sofos. Kitą dieną visos musės buvo išdvėsusios. Nekrutėjo nė viena. Visas sušlavęs supylė į šiukšliadėžę. Netrukus Džojos brolis atvyko pasiimti jos daiktų.

— Tik ne batus su musėmis, — nurodė jis Treslou, lyg Treslou būtų vienas tų vyrų, kurie piktybiškai beria muses moterims į batus. — Sesė sakė, kad juos gali pasilikti kaip prisiminimą.

Treslou Džoją gerai atsiminė ir žinojo, kad ji jo tikrai neužpuolė. Jos kaulai negalėtų išlaikyti jo užpuolikės kūno svorio. O balsas negalėjo taip pažemėti. Be to, jis tikrai būtų žinojęs, jei ji būtų buvusi kaimynystėje. Iš toli būtų girdėjęs virpant įtemptus jos nervus.

O susidūrimas jį būtų pavertęs bepročiu.

Dar buvo nutikimas su išpieštu veidu.

Atsiminė tik tam, kad vėl pamirštų. Gal netikėtai ir pabudo beveik laimingas, bet nutikimo su išpieštu veidu prisiminti nenorėjo.

Keturias dienas prasivoliojęs skausme jis paskambino savo gydytojui. Turėjo asmeninį gydytoją, — tai vienas iš finansus įpareigojančių privalumų, kai neturi žmonos ar ko nors panašaus — o tai reiškė, kad šis galėjo jį priimti tą pačią dieną, o ne kitą mėnesį, kai skausmas jau būtų atlėgęs ar jis apskritai būtų numiręs. Apsivyniojęs aplink kaklą šaliką ir ant akių užsimaukšlinęs trilbį jis nuskubėjo žemyn gatve. Prieš dvidešimt metų jis buvo Čarlio Letimoro, daktaro Džeraldo Letimoro tėvo, kuris išleido kvapą operacijos metu, praėjus vos kelioms minutėms po Treslou apžiūros, pacientas. O daugiau nei dar prieš dvidešimt metų daktaro Džeraldo Letimoro senelis, daktaras Džeimsas Letimoras, užsimušė automobilio avarijoje, ką tik priėmęs gimusį Treslou. Kai tik Treslou lankydavosi pas daktarą Džeraldą Letimorą, prisimindavo daktaro Čarlzo Letimoro ir daktaro Džeimso Letimoro mirtis ir įsivaizduodavo, kad Džeraldas Letimoras irgi turėtų jas prisiminti.

Ar jis mane dėl to kaltina? Treslou susimąstė. Ar dar blogiau: bijo mano apsilankymų, nes mano, kad kas nors panašaus ištiks ir jį. Daktarai moka skaityti iš genų visai kaip būrėjos iš arbatžolių; jie tiki racionaliu atsitiktinumu.

Kad ir ką daktaras Džeraldas Letimoras prisiminė ar bijojo, jis visada elgėsi su Treslou šiurkščiau, nei tas manė esant reikalinga:

— Ar labai skauda? — klausdavo žnybdamas Treslou į nosį.

— Velniškai.

— Vis tiek nemanau, kad kas nors lūžę. Išgerk paracetamolio. Ką pasidarei?