Говард Джейкобсон - Finklerio klausimas

Jie papurtė galvas. Kas, jeigu ji liepė jiems jo neįleisti? O gal jie užuodė iš burnos sklindantį alkoholio tvaiką.

— Nagi, vyručiai, — pasakė jis ir pamėgino švelniai pro juos prasibrauti, ne agresyviai. Didesnis apsauginis sugriebė jam už rankos.

— Ei! — sušuko Treslou. — Juk tai užpuolimas.

Jis apsisuka, tikėdamasis išvysti palankų veidą. Gal koks nors pažįstamas galėtų patikrinti, kad jis sako tiesą. Bet vietoj to jis žvelgia į laukines pražilusio žydų kovotojo su PLO šaliku akis, to, kuris stato savo motociklą sinagogos, kuri matoma iš Hepsibos buto terasos, kieme. Aa, galvoja jis. Aa! Pagaliau supranta. Šie žmonės lauke visai ne rūkaliai ir ne išėję pakvėpuoti grynu oru svečiai. Jie tylūs protestuotojai. Moteris laiko išdidintą arabų šeimos nuotrauką. Moteris, tėvas ir kūdikis. Šalia jos vyras su žvake rankoje. Gal tiedu ir arabai, bet ne visa grupė. Pavyzdžiui, tas žilas baikeris su PLO šaliku. Jis ne arabas.

— Kas čia vyksta? — klausia Treslou.

Jie nekreipia į jį dėmesio. Niekas nenori nemalonumų. Prie Treslou vėl prieina jo ranką sugriebęs apsauginis.

— Pone, turiu jūsų paprašyti nueiti toliau, — sako jis.

— Ar jūs žydas? — klausia Treslou.

— Pone, — tepasako apsauginis.

— Aš jūsų mandagiai klausiu, — neatlyžta Treslou. — Nes jei esate žydas, tai norėčiau sužinoti, kodėl leidžiate vykti šiai demonstracijai. Čia ne ambasada. O jei nesate žydas, norėčiau sužinoti, ką apskritai čia veikiate.

— Čia ne demonstracija, — atsako vyras su žvake. — Mes čia tiesiog stovime.

— Tiesiog stovite. Matau, — sako Treslou. — O kodėl tiesiog čia stovite? Čia žydų muziejus — mokslo ir apmąstymų vieta, o ne koks suknistas Vakarų krantas. Mes nekariaujame.

Kažkas jį sugriebia, jis nėra tikras, kas. Gal du žmonės. Gal tie patys apsauginiai, o gal ir ne. Treslou žino, kuo tai baigsis, jis nebijo. Sefardų berniukas nebijojo, nebijos ir jis. Prieš akis jam iškyla pavargęs, pripratęs berniuko veidas. „Žydas!“ Taip jau yra. Jis išvysta mokinę, pasilenkiančią užsirišti batraiščio. „Išsigimėlis!“

Staiga jis ima priešintis. Nesvarbu, kam trenks ar kas jam trenks. Bet šiaip ar taip, norėtų, kad tai būtų išdavikas su PLO šaliku. Bet nėra, nėra. Nors jis visai nenori trenkti arabui. Jis išgirsta šauksmus. Jis norėtų, kad kas nors prispaustų jį prie sienos ir pasakytų: „Tu Džiu!“ Būtų taip didvyriška mirti žydu. Jei jau mirti dėl ko nors, tai dėl buvimo žydu. „Tu Džiu“, ir prispaudžia peilį prie gerklės. Tai vadinama rimta mirtimi, o ne tos nesąmonės, kuriomis visą gyvenimą užsiėmė Treslou.

Kažkas suspaudžia jam šonkaulius, bet ne peilis. Kumštis. Jis smūgiuoja atgal. Jie galynėjasi, Treslou ir nežinia kas, ir nežinia kiek. Girdėti bruzdesys, bet gal tai tik jo širdis. Dėl nelygios žemės Treslou suklumpa ir parkrinta. Paskui išsitiesia visu ūgiu. Jį apakina automobilio žibintai. Staiga suskausta petį. Jis užsimerkia.

Kai atsimerkia, išvysta virš jo palinkusį žydą su PLO šaliku.

— Ar tau viskas gerai? — klausia jis.

Treslou nustebina jo švelnumas. Jis įsivaizdavo, kad šis baikeris turėtų spjaudytis ugnimi kaip ir jo motociklas.

— Ar žinai, kur esi?

Klausinėja visai kaip daktaras. Gal tas pamišėlis ir yra daktaras, svarsto Treslou — žymus žydų gydytojas su PLO šaliku?

Jis spokso į jį ir galvoja, ar buvo atpažintas kaip stebėtojas iš Hepsibos terasos. Kadangi vyksta Hepsibos renginys, nesunku nustatyti ryšį.

Bet jei baikeris jo neatpažins, jis neišsiduos.

— Ar žinai savo vardą? — vis rūpinasi jis.

— Bredas Pitas, — atsako Treslou. — O koks tavo?

— Sidnėjus, — jo balsas kultūringas ir raminantis. Kantrus. Jis nusiima šaliką ir pakiša Treslou po galva. — Tau pasisekė, kad jo stabdžiai geri.

— Kieno? — klausia Treslou, bet atsakymo neišgirsta.

Užuot būdamas dėkingas Sidnėjui ir kad ir kokiam liguistam humaniškam pasiaukojimui jis tarnautų, savo šaliku vyniodamas savo tautos priešus, Treslou trokšta, kad stabdžiai būtų buvę prastesni.

Tas nedėkingumas keistas dalykas, pagalvoja Treslou ir vėl užsimerkia. Diena buvo ilga.

Sužeistas jis nesmarkiai, bet jam vis tiek liepia pernakvoti ligoninėje. Dėl viso pikto. Aplankyti ateina Hepsiba, bet jis miega.

— Nežadinkit jo, — prašo ji.

Ji įsitikinusi, kad jis jaučia, jog ji šalia, bet nenori jos pripažinti. Ji tapo dalimi to, kuo jis bjaurisi. Jis nori išeiti kaip ir Liboras. Ji klysta, bet tai nesvarbu. Šiandien klysta, o rytoj gal jau bus teisi. Epilogas

Kadangi vaikų Liboras neturėjo, Hepsiba ir Finkleris sutarė sukalbėti jam kadišą113. Nebūdamas žydas, Treslou to daryti negalėjo, todėl nuo svarstymų buvo atskirtas.

Man ne itin patinka sinagoga, sako Hepsiba. Nepakenčiu tų skirstymų, kam galima sakyti kadišą, o kam — ne, kur ir kada sėdėti, ką jau kalbėti apie tai, kas leidžiama moteriai ir kaip tai priklauso nuo sinagogų pavadinimų. Mūsų religija tik apsunkina viską, todėl pasimelsiu namie.

Ir ji meldžiasi.

Už mirusiuosius ir savo mirtį.

Už Liborą ji išverkia paskutines ašaras.

Už Džiuljeną, nes širdyje jo atskirti negali, ji lieja karčias ašaras, kurios kyla iš jai nepažįstamo širdies kampelio. Ji yra verkusi ir dėl vyrų, kuriuos mylėjo prieš tai, bet tais atvejais ją skaudino tik išsiskyrimas. Su Džiuljenu viskas kitaip: ar jis apskritai buvo šalia, kad galėtų nuo jo atsiskirti? Ar ji tebuvo dar vienas jo eksperimentas? Ar jis buvo eksperimentas jai?

Jis sakė, kad ji jo likimas. Kas norėtų būti kieno nors likimas?

Semueliui Finkleriui ne taip patogu, bet galbūt paprasčiau. Jis turi nueiti į artimiausią sinagogą ir sukalbėti maldą, kurią pirmąkart išgirdo iš tėvo lūpų. Yisgadal viyiskadash... gaudžia mirusiesiems senoji hebrajų kalba. Tebūnie išaukštintas ir pašventintas Viešpaties vardas. Taip jis meldžiasi triskart per dieną. Jeigu mirusysis nėra tavo tėvas ar motina, kadišą privalu sakyti ne vienuolika mėnesių, o tik trisdešimt dienų. Bet jo niekas neprivers. Jis net nėra tikras, ar nustos melstis ir po vienuolikos mėnesių, nors sveiku protu suvokia, kodėl derėtų liautis: kad neapraudotos mirusiųjų sielos rastų kelią į rojų. Bet nemano, kad jo maldos sutrukdytų ten patekti.

Jo manymu, kadišo grožis jo abstraktumas. Vienu metu galima apraudoti kiek tik nori mirusiųjų.

Galiausiai Tailer, net nežino kodėl. Mano, kad dėl to turi būti dėkingas Liborui. Jis kažką išlaisvino.

Už Tailer, kuriai buvo prastas vyras, ir už Liborą, kuriam buvo prastas draugas.

Yisgadal viyiskadash... malda tokia visa apimanti, kad gali melstis už visą žydų tautą vienu metu.

Nors meldžiasi ne tik už žydus, skyrė vietos net Treslou, nors jis gyvas ir sveikas — koks tik gali būti — ir turbūt vėl grįžo dirbti dubleriu.

Finkleris seka tik Hepsibos pėdomis. Jos suvokimas, kad viskas dar nesibaigė, kažkas dar nesibaigė, o gal dar net neprasidėjo, tampa jo suvokimu. Treslou jis taip pat niekada nepažinojo ir dėl to atrodo taip pat verta jį apraudoti.

Finklerio gedulas beribis.

Išnašos

Perfrazuoti Hamleto žodžiai: „Kur šiandien tavo pokštai, tavo išdykavimai, tavo dainos, tavo žaižaruojanti linksmybė, nuo kurios kvatodavo visas stalas?“ (V veiksmas, 1 scena).

it. Sudie, mano gražuoli, sudie. Žodžiai iš karnavalo „Offida“ himno.

pranc. savęs meilė. Ž. Ž. Ruso filosofinė idėja.

„Birkenstock“ - Vokietijos batų įmonė.

Žodžių žaismas, angl. swan ir jidiš svontz.