Говард Джейкобсон - Finklerio klausimas

Apie Abramskį jie kalbėtis nenorėjo. Nieko civilizuota nebuvo galima apie jį pasakyti. Bet apie Liborą jie taip pat vengė kalbėtis, nes bijojo savo jausmų. Ypač Treslou, kuris negalėjo nė pažvelgti į tą žemę, kurioje gulėjo Liboras — Treslou įsivaizdavo, kad jis vis dar šiltas, vis dar užgautas ir įskaudintas. Šalia jo žemės pylimo buvo Malkės kapas. Mintis apie tai, kad jie guli vienas šalia kito, nutilę amžiams, be juoko, be nešvankybių, be muzikos, pasidarė stačiai nepakeliama.

Ar jis ir Hepsiba taip pat?.. Ar jam apskritai leis gulėti žydų kapinėse? Jie jau klausė. Dar neaišku. Jei ji norėjo būti palaidota prie tėvų, ortodoksų tvarkomose kapinėse, greičiausiai Treslou šalia jos laidoti neleis. Bet jeigu... Tiek problemų susidėjus su žydu, tai suprato jau Tailer. Gaila, kad nebegalėjo dabar jos paklausti.

— Tailer, kalbant apie laidojimo teises?..

Liboras ir Malke norėjo būti palaidoti tame pačiame karste, vienas virš kito, bet atsirado tam prieštaraujančių, kaip prieštaraujančių atsirasdavo viskam, mirtyje ir gyvenime, nors niekas tiksliai ir nežinojo, ar dėl to, kad žemėje per daug akmenų, kad galėtų iškasti pakankamai gilų kapą dviem. O Malke ir juokavo, kad jie galiausiai tik pešis dėl to, kam būti viršuje. Todėl jie demokratiškai ir gulėjo vienas šalia kito orioje didžiulėje savo lovoje.

Hepsiba mostelėjo, kad ji ir šeima jau išeina. Treslou pamanė, kad prisidengusi šydu, įsisupusi juodose skarose ji atrodė žavingai, tarsi karalienės Viktorijos laikų našlė. Didingas reliktas. Treslou judesiais parodė, kad jie dar truputį pasiliks. Du vyrai susikibo už parankių. Treslou buvo dėkingas už paramą. Atrodė, kad žemė slysta iš po kojų. Kapinėms jis nesukurtas. Jos pernelyg ryškiai atspindėjo jam meilės pabaigą.

Jei būtų apsidairęs aplink, būtų nustebęs pamatęs, kokie neiškalbingi antkapiai. Žydų kapinės yra tuščia ir tyli vieta. Nors atėjus į kapines nebereikia nieko sakyti. Jis ėjo nudelbęs akis į žemę ir nesitikėjo nieko išvysti.

Vyrai stovėjo vienas šalia kito patys tarsi antkapiai.

— Štai toks žemas paskyrimas mums tenka111, — po kurio laiko pasakė Finkleris.

— Atleisk, negaliu žaisti. Tik ne šiandien, — atsiduso Treslou.

— Suprantu. Nenorėjau pasirodyti nepagarbus.

— Žinau, aš tavęs ir nekaltinu. Neabejoju, kad mylėjai jį taip pat smarkiai kaip ir aš.

Tarp jų vėl įsivyravo tyla.

— Ką galėjome padaryti kitaip? — paklausė Finkleris.

Treslou apstulbo. Toks klausimas paprastai priklausydavo jam.

— Rūpintis juo.

— Ar jis būtų mums leidęs?

— Jei būtume tai darę tinkamai, jis net nebūtų pastebėjęs.

— Keista, — mintijo Finkleris, nenorėdamas prieštarauti, — man atrodė, kad jis mus paliko.

— Ir tai tiesa.

— Turiu galvoje anksčiau.

— Kada anksčiau?

— Kai mirė Malke. Ar nepamanei, kad mirus Malkei jis sustojo?

Treslou susimąstė.

— Ne, aš taip nemaniau, — pasakė jis.

Treslou moters mirtis reiškė pradžią. Jis buvo vyras, sukurtas gedėti. Visada įsivaizdavo save sulinkusį perpus, pasenusį kaip Tomas Hardis, lankantį išniekintus meilės guolius. Jei jau taip, Malkei mirus Liboras jam pasirodė šiek tiek energingesnis. Jis pats būtų kankinęsis labiau, gal net išėjęs iš proto.

— Man pasirodė, — pridūrė jis, — kad jis mus paliko, kai aš susidėjau su Hepsiba.

— Tai kas dabar iš mūsų pasipūtėliškas? — paklausė Finkleris. — Manai, kad jis pasijuto atlikęs savo žemiškąją pareigą, ar ką?

Jei Finkleriui atrodė, kad tai pasipūtėliška, ką jis būtų pasakęs sužinojęs, kad Treslou manė, jog Liboras nusižudė dėl to, kad sužinojo apie jo ir Tailer neištikimybę? Bet jis nesužinos. Nebent jau žino.

— Ne, žinoma ne. Bet naujoji mano pradžia, kad ir kokia ji būtų — Treslou susimąstė, kodėl taip pasakė, kam atsiprašinėti? — naujoji pradžia su Hepsiba galbūt privertė jį susimąstyti, kad jis pats nebeturi galimybės visko pradėti iš naujo.

— Tokiu atveju jam derėjo dažniau neduoti man ramybės, — pasakė Finkleris. — Būčiau palaikęs jam draugiją be jokių naujų pradžių.

— Liaukis.

— Nesiliausiu. Nebūtume galėję su tavimi varžytis. Tavoji pradžia kitokia. Nebuvai našlys. Net nebuvai išsiskyręs. Pradėjai viską nuo nulio. Nauja moteris, nauja religija, o mes su Liboru buvom mirusiame tikėjime tūnantys numirėliai. Pasiglemžei mūsų abiejų sielas abiem atžvilgiais. Sėkmės. Mums ir taip jos nereikalingos. Bet negali įsivaizduoti, kad mus tris kada nors kas nors siejo. Nebuvome Trys muškietininkai. Jei tokia mintis šiai vietai ne per daug krikščioniška, mes mirėme tam, kad gyventum tu, Džiuljenai. Pats žinai.

— Nežinau nieko, tik tiek, kad tu, Semai, nesi numirėlis.

Ar vis dėlto buvo? Semas — numirėlis. Treslou nedrįso pakelti akių nuo žemės ir pažvelgti į savo draugą. Nematė jo nuo pat tada, kai įžengė į kapines. Jis nieko nematė — išskyrus Hepsibą, kurios negalėjo nepastebėti.

— Na, iš mudviejų... — pradėjo Finkleris, bet baigti nespėjo.

Prie kapo atėjo trečias žmogus. Iš pradžių ji tyliai stovėjo šalia, nenorėdama trukdyti jų pokalbio, bet po valandėlės pasilenkė, paėmė saują žemių ir išbarstė ant pylimo.

Vyrai nutilo, ir ji susigėdo.

— Atsiprašau, — sumišo ji. — Sugrįšiu vėliau.

— Nesijaudinkite, — atsakė Finkleris. — Mes jau einame.

Prieš jai pakylant Treslou spėjo ją apžiūrėti. Pagyvenusi moteris, bet ne sena, elegantiška, apsivyniojusi galvą vėjyje plevenančiu šaliku, atrodė, kad pratusi prie žydų kapinių ir laidotuvių. Tiek suprato Treslou: žydų tikėjimas gąsdino net pačius žydus. Tik nedaugelis jautėsi puikiai per visas tas ceremonijas. Moteris neatrodė išsigandusi net mirties.

— Ar jūs giminaitė? — paklausė Finkleris. Jis norėjo pranešti, kad Liboro giminės jau buvo ir išėjo, todėl, jei ji norėjo prie jų prisijungti...

Ji papurtė galvą.

— Tik sena draugė, — atsakė ji.

— Mes taip pat, — įsiterpė Treslou.

— Labai liūdna diena, — tarė moteris.

Jos akys buvo sausos. Daug sausesnės nei Treslou. Dėl Finklerio jis nežinojo.

— Tiesiog plyšta širdis, — pasakė jis. Finkleris jam pritarė.

Jie jau ketino eiti.

— Mano vardas Emė Openštein, — prisistatė moteris.

Tiedu taip pat prisistatė. Treslou patiko, kad niekas niekam nespaudė rankų. Žydams puikiai sekėsi padaryti progas išskirtines. Elgesio taisyklės jį gąsdino, bet žavėtis tai netrukdė. Gerai atskirti dalykus vieną nuo kito. Kodėl ši naktis skiriasi nuo kitų naktų? Bet ar tikrai gerai? Skirtumų jie ieškojo iki pat mirties.

— Kada paskutinį kartą su juo matėtės? — susidomėjo Emė Openštein.

Ji norėjo sužinoti, kaip jam sekėsi prieš mirtį. Pati su juo nesimatė jau daugelį mėnesių, bet pastaruoju metu keletą kartų kalbėjosi telefonu.

— O šiaip matydavotės dažnai? — paklausė Treslou, susierzinęs dėl Malkės.

— Ne, visai ne. Šiaip matėmės kartą per pusę amžiaus.

— A.

— Susisiekiau su juo po tiek laiko, nes man prireikė jo pagalbos. Turbūt tik norėčiau sužinoti, ar nepareikalavau iš jo pernelyg daug.

— Na, jis apie nieką neužsiminė, — atsakė Treslou. Taip pat norėjo pridurti, kad Liboras nė karto nepaminėjo apie jos egzistavimą, bet negalėjo taip žiauriai pasielgti su jos amžiaus moterimi.

— Ar galiausiai sulaukėte jo pagalbos? — paklausė Finkleris.

Ji sudvejojo.

— Sulaukiau tik jo draugijos, bet ne pagalbos. Nemanau, kad jis galėjo man padėti.