Говард Джейкобсон - Finklerio klausimas

— Keistas sutapimas, — pasakė ji tuo pačiu BBC balsu, su kuriuo iškraudavo idėjų keltus ir išardydavo sveiką Treslou protą.

— Kodėl keistas?

— Alfredo ir tavo draugas važiavo tuo pačiu traukiniu.

— Tai sutapimas. Kodėl jis keistas?

— Kad netyčia susitiko du žmonės iš tavo praeities.

— Liboras nėra mano praeitis.

— Visi yra tavo praeitis, Džiuljenai. Tu ten laikai žmones.

— Atsiknisk, — atsakė jai Treslou ir padėjo ragelį.

Jis ne taip sužinojo apie Liboro mirtį. Jei būtų taip sužinojęs, neįsivaizdavo, ką būtų padaręs Alfredo ir Džozefinai. Jis nenorėjo, kad jie bent minėtų vargšo Liboro vardą, nenorėjo manyti, kad jie su juo dalijosi būtimi. Tas kvailys turėjo pastebėti, kad kažkas negerai, turėjo pamėginti užmegzti su senuku pokalbį, turėjo kam nors papasakoti. Juk važiavo ne bet kokiu senu traukiniu. Privalėjai kruopščiai tikrinti kiekvieną, vykstantį vieną į Istburną, nes žmogus nuspręstų vykti ten vienas turbūt tik dėl vienintelės priežasties.

Tą patį manė ir apie taksi vairuotoją. Kas sutinka vėlyvą popietę vežti vienišą senuką į žinomą savižudybės vietą ir jį ten palieka? Iš tiesų vairuotojas pamanė tą patį praėjus maždaug valandai nuo to laiko, kai nuvežė Liborą, ir pranešė policijai, bet tada jau buvo vėlu. O labiausiai Treslou krimtosi dėl to, kad paskutinę savo valandą žemėje jo draugas praleido spoksodamas į to kretino Alfredo kepurę ir kalbėdamasis apie orą su bukagalviu Istburno taksi vairuotoju.

Bet kiek galima kaltinti kitus. Jo kaltė čia didžiausia. Pastaraisiais mėnesiais jis galvojo tik apie save ir apleido Liborą. O susitikęs kalbėdavo tik apie savo seksualinį pavydą. Negalima kalbėti apie seksualinį pavydą — negalima, jei turi bent kruopelytę takto ir proto, apskritai kalbėti apie seksą senukui, neseniai praradusiam žmoną, kurią mylėjo visą savo gyvenimą. Bjauru. O dar bjauriau — bjauriau nei bjauru: brutalu — pasakoti Liborui apie savo romaną su Tailer. Šią paslaptį jis turėjo nusinešti į kapus, kaip turbūt ir padarė Tailer. Ir pats Liboras.

Galbūt tokia netikėta išpažintis buvo viena priežasčių, kodėl Liboras nusprendė nebegyventi — kad daugiau nereikėtų kęsti savo draugo niekšysčių. Treslou matė, kaip pajuosdavo Liboro veidas, kai jis gyrėsi — vadinkime daiktus tikraisiais vardais, jis tikrai gyrėsi — apie pavogtas akimirkas su Finklerio žmona. Treslou matė, kaip senuko akyse gęsta šviesa. Atrodė, kad toks poelgis Liborui pernelyg niekšiškas. Treslou suteršė, apšmeižė, išniekino ilgą trijų vyrų draugystę, pavertė jų pasitikėjimą, kad ir kokie skirtingi buvo, fikcija, iliuzija, melu.

Melas greitai plinta. Galbūt Treslou išniekino ne tik jų draugystės romantiką, galbūt net pačios romantikos idėją. Kai išnyksta viena brangi iliuzija, kas gali sulaikyti kitą? Ar Treslou ir Tailer blogis viską užnuodijo?

Ne, tai negalėjo Liboro nužudyti. Bet galėjo susilpninti jo ryžtą likti gyvam.

Treslou būtų viską prisipažinęs Hepsibai, maldavęs atleidimo jos glėbyje, bet tam reikėjo prisipažinti apie Tailer, o to padaryti jis negalėjo.

Ji ir pati buvo nelaiminga. Nors Liboras ir suvedė Treslou ir Hepsibą, Treslou pasistengė, kad Liboras taptų jai svarbesnis nei buvo iki tol. Jie švelniai bendravo, bet antros kartos dukterėčios retai labai artimai bendrauja su antros kartos dėdėmis. Būnant su Treslou tas senas, kažkiek formalus švelnumas peraugo į meilę, tokią didelę, kad ji bemaž neatsiminė kada nors jį taip mylėjusi, visada buvo šalia, primindavo apie tetą Malkę ir dėl to jos meilė Džiuljenui tapo beveik šeimos romanu. Ji taip pat barė save už tai, kad leido sau rūpintis kitais dalykais. Ji privalėjo rūpintis Liboru.

Bet jai ramybės nedavė kiti rūpesčiai. Arabų šeimos žudynės autobuse buvo nepakeliamas įvykis. Ji nepažinojo nė vieno, kuris nebūtų pasibaisėjęs. Pasibaisėjęs arabų vardu. Pasibaisėjęs už juos. Bet taip pat su baime laukė padarinių. Kad ir kaip aiškinama sionizmo istorija, žydai visur buvo vaizduojami kraujo ištroškusiomis pabaisomis — ar kraugeriškai užgrobę kieno nors kito šalį, ar tapę kraugeriais dėl įvykių, kurie lašas po lašo pavertė juos negailestingus — bet nė vienas nesidžiaugė dėl arabų šeimos mirties nei gatvėse, nei namuose. Žydų moterys nesirinko prie šulinių ir nešūkavo iš džiaugsmo, žydų vyrai nėjo į sinagogą padėkoti Viešpačiui. Nežudyk. Lai kalba ką nori šmeižikai ir neapykantos kurstytojai, pravardžiuojantys žydus rasistais ir suprematistais — „nežudyk“ buvo išraižyta žydų širdyse.

O žydų kareivių širdyse?

Na, Mejeris Abramskis nebuvo žydų karys. Moralės požiūriu ji visai dėl jo nesijaudino. Tik gaila, kad jį mirtinai užmėtė akmenimis. Būtų norėjusi pamatyti jį teisiamą žydų ir pripažintą tūkstantį kartų kaltu. Jis nėra vienas iš mūsų.

Ir tada užmėtytas akmenimis tų, kurių moralės normas subjaurojo.

Žinoma, galiausiai jo garbei pastatys paminklą. Kolonistams reikia didvyrių. Kas tie žmonės? Iš kur jie staiga atsirado? Jų mokymas ir ugdymas jai svetimas. Jie neturėjo nieko bendra su jai pažįstamu žydiškumu. Universalios beprotybės vaikai, tos pačios kilmės kaip savižudžiai teroristai ir visi kiti pasaulio pabaigos mirties kulto ir apokalipsės sekėjai, visai ne Abraomo, kurio vardą dergė, sūnūs. Bet tik pamėgink apie tai papasakoti tiems, kurie ir vėl užplūdo Londono aikštes ir gatves, apsiginklavę šūkiais ir plakatais, pasirengę bet kurią akimirką pulti, tarsi būdraujantys lieti tulžį ant vienintelės pasaulyje šalies, kurioje gyventojų daugumą sudarė žydai, ir nusiviliantys kaskart, kai nauja diena to nepateisindavo.

Šiaip ar taip, viskas ir vėl prasidėjo. Į jos pašto dėžutę plūdo grasinantys ir plūstantys laiškai. Kažkas plyta išdaužė muziejaus langą. Autobuso stotelėje prie Tempi Forčeno sumuštas šešiasdešimtmetis ortodoksas. Ant sinagogų sienų padaugėjo grafičių, Dovydo žvaigždę perbraukė svastikos. Internetas kunkuliuote kunkuliavo nuo beprotybės. Ji bijodavo net laikraštį atsiversti.

Reiškė visa tai kažką ar ne?

Tuo metu koroneris turėjo apžiūrinėti Liboro lavoną, o jį mylėję žmonės širdyje sau atsakyti į kirbančius klausimus.

Ji žinojo, ką mano. Manė, kad temstant Liboras išėjo pasivaikščioti — neabejotinai vienišam, melancholiškam pasivaikščiojimui, bet tik pasivaikščiojimui — ir pargriuvo. Juk žmonės griūva. Ne viskas iš anksto apgalvota.

Liboras pargriuvo. 5

— Sunkiausia, — aiškino Finkleris Treslou, — kai tavęs nemato tavo priešai. Tik dėl to, kad nebesu „Susigėdęs žydas“, nereiškia, kad išsižadėjau savo teisės gėdytis.

— Kuo čia dėta gėda?

— Kalbi kaip vargšė mano žmona.

— Tikrai? — Treslou paraudęs nunarino galvą.

Laimei, Finkleris nepastebėjo.

— „Kas tau darbo? — klausinėdavo ji manęs. — Kaip tai susiję su tavimi?“ — Bet susiję. Susiję, nes tikiuosi geresnio.

— Ar tai ne pasipūtėliška?

— Cha! Ir vėl mano žmona. Juk nesikalbėdavai su ja apie mane? Retorinis klausimas. Ne, nemanau, kad pasipūtėliška asmeniškai priimti to pamišėlio Abramskio poelgį. Jei mane menkina bet kokio žmogaus mirtis, nes pats priklausau žmonijai, tai bet koks žmogus žudydamas mane taip pat menkina.

— Tai ir žeminkis kaip žmonijos dalis. Pasipūtėliška žemintis kaip žydui.

Finkleris paplekšnojo draugui per petį.

— Atlygį gausiu kaip žydas, kad ir ką manytum.

Jis vangiai nusišypsojo, stebėdamas Treslou su šlike. Du vyrai ėjo nuošaliai, leisdami Liboro šeimai pabūti vieniems prie jo kapo. Laidotuvės pasibaigė, bet Hepsiba ir kiti norėjo dar pamąstyti, neblaškomi duobkasių ir rabinų. Jiems išėjus ateis Treslou ir Finklerio eilė.