Говард Джейкобсон - Finklerio klausimas

Tiesa, Finkleris nė karto iš tų susitikimų negrįždavo jausdamasis taip pat, kaip jausdavosi palydėjęs savo tėvą į sinagogą, — kad pasaulis buvo jam per žydiškas, per senas, antropologine, bemaž pirmykšte prasme pernelyg bendruomeninis — pernelyg atsilikęs, pernelyg giliai įsmigęs, pernelyg nutolęs.

Jis buvo mąstytojas, nežinojęs, ką mąsto, išskyrus tai, kad mylėjo, nuvylė ir dabar ilgėjosi savo žmonos ir kad prisijungdamas prie žydų grupės, kurioje buvo karštligiškai diskutuojama apie žydų despotizmą, nepabėgo nuo judaizmo despotizmo. Karštligiškai kalbėti apie buvimą žydu ir reiškė būti žydu.

Jis iki vėlumos žiūrėjo televizorių, stengdamasis laikytis atokiau nuo kompiuterio. Užtenka to pokerio.

Bet pokeris turėjo paskirtį. T. S. Eliotas pasakė Audėnui110, kad naktimis dėlioja pasjansus, nes taip atsiduria arčiausiai mirties.

Pasjansai, pokeris... Koks skirtumas?

Dvylika 1

Atrodė, kad Mejeris Abramskis susirgo sunkia depresijos forma. Jis turėjo septynis vaikus, o jo žmona netrukus turėjo gimdyti aštuntąjį. Izraelio armija įsakė jam ruoštis su šeima pasitraukti iš gyvenvietės, kurią jis, remdamasis Dievo pažadu, prieš šešiolika metų padėjo įkurti. Jis atkeliavo su savo jauna žmona iš pat Bruklino, kad ištesėtų savo sandėrį su Dievu. Ir jie taip su juo elgėsi! Jie pagelbės jam persikelti į kitus namus, į jo žmonos būklę bus atsižvelgta. Bet jie turėjo pasitraukti. Taip kalbėjo Obama.

Visi sutarė, kad nė vienas lengvai nepasiduos. Pasiduoti reiškė pritarti šventvagystei. Tai jų žemė, jie neprivalėjo ja dalytis, neprivalėjo sudarinėti sandorių, kad ją apsaugotų, ji jiems priklausė. Jis galėtų pirštu parodyti į Torą, kur tai buvo parašyta. Štai pažadas ir štai vieta. Jei skaitytumėte pakankamai atidžiai, ten paminėtas paties Mejerio Abramskio namas. Ten. Toje vietoje, kur puslapis plonesnis nuo nuolatinio baksnojimo.

Pagrasinęs užsibarikaduoti su šeima namie ir šaudyti į kiekvieną, kas tik mėgintų juos pajudinti — net jei tai būtų kolegos žydai, kolegos žydai neiškeldino savo tautiečių iš šventosios žemės — Mejeris Abramskis perskaitė apie save laikraščiuose. Rašė, kad jis pasirengęs gintis net nuo įsivaizduojamų priešų. Įsivaizduojamų priešų! Ko dar jie galėjo tikėtis? Gintis pasirengęs buvo ne tik apgultasis Mejeris Abramskis, bet ir visa žydų tauta.

Jis taip ir neįvykdė savo grasinimo šaudyti į mėginančius jį iškeldinti Izraelio kareivius. Vietoj to, įlipęs į autobusą išžudė arabų šeimą. Motiną, tėvą ir kūdikį. Viena, dvi, trys kulkos. Viena, dvi, trys aukos. Taip kalbėjo Viešpats. 2

Neaišku, ar Liboras perskaitė apie incidentą ir ar jį tai kaip nors paveikė. Neatrodo. Jau kelios savaitės, kaip Liboras nebeskaitė laikraščių.

Ar jis nusipirko laikraštį paskaityti traukinyje į Istburną, taip pat neaišku. Jeigu būtų nusipirkęs, tai tikrai būtų pamatęs Mejerio Abramskio nuotraukas pirmuosiuose puslapiuose. Bet tuo metu Liboras jau buvo apsisprendęs. Dėl kokios dar priežasties jis sėstų į Istburno traukinį?

Traukinyje sėdėjo priešais Treslou sūnų Alfredo, bet jie vienas kito nepažinojo. Tai paaiškėjo tik vėliau ir privertė Treslou išvynioti neįtikimo priežastingumo grandinę, kurios pabaigoje jis rado savo kaltę. Jei Treslou būtų buvęs geresnis tėvas ir nesusipykęs su Alfredo, būtų pasikvietęs jį vakarieniauti su Hepsiba, kur jis būtų susitikęs Liborą, o jei jis būtų susipažinęs su Liboru, tai būtų jį atpažinęs traukinyje, o tada...

Taigi kaltas Treslou.

Alfredo keliavo į Istburną su smokingu kuprinėje. Tą naktį jis turėjo groti „Su gimimo diena“ ir panašias dainas geriausiame Istburno viešbutyje.

Jis pamanė, kad priešais sėdintis vyras kažkoks geltonas. Jam turbūt koks šimtas metų, burbtelėjo jis. Alfredo ne itin mėgo senus žmones. Tokie dalykai, matyt, prasideda nuo tėvų, o savo tėvo Alfredas nemėgo. Atsakydamas į klausimą, ar senasis žmogus priešais atrodė sunerimęs ar prislėgtas, jis tik pakartojo, kad jis atrodė šimto metų — kaip tas, kuris atrodo šimto metų, gali neatrodyti sunerimęs ir prislėgtas? Su senuku jis nesikalbėjo, tik pasiūlė jam mėtinį saldainį, kurio jis atsisakė, ir paklausė, kur jis vyksta.

— Į Istburną, — atsakė jam senukas.

Taip, aišku, kad į Istburną, bet kur tiksliai? Aplankyti šeimos? Į viešbutį? (Alfredo vylėsi, kad tik ne į tą viešbutį, kuriame grojo jis, nes ten ir taip pakankamai daug senių.)

— Niekur, — atsakė jam senukas.

Atvykęs į Istburną Liboras apie savo tikslą detaliau papasakojo taksistui.

— Į Biči Idą, — nurodė jis.

— Norit pasakyt į Byči Hedą? — paklausė vairuotojas.

— O ką aš sakiau? — suirzo Liboras. — Biči Idą!

Ar norėjo, kad jį išleistų kokioje nors specifinėje vietoje? Prie baro, apžvalgos aikštelės?..

— Į Biči Idą.

Vairuotojas ir pats turėjo seną tėvą ir žinojo, kad seni žmonės su amžiumi darėsi vis irzlesni, paaiškino, kad gali palaukti, jei tik Liboras nori. Jei ne, jis galėtų jam paskambinti, kad šis atvažiuotų pasiimti.

— Arba galite grįžti autobusu, — pasiūlė jis. — Numeris 12A.

— Nebūtina, — pasakė Liboras.

— Na, jei tik būsiu jums reikalingas, — neatlyžo vairuotojas ir padavė jam savo kortelę.

Liboras nė nepažvelgęs įbruko kortelę į kišenę. 3

Jis sėdėjo bare nutrintomis grindimis, prie mažo apvalaus staliuko prie lango su vaizdu į jūrą ir gėrė viskį. Liboras pamanė, kad tai tas pats staliukas, prie kurio čia sėdėjo su Malke, kai jie čia prieš daugelį metų atvažiavo išbandyti vienas kito drąsos, bet galėjo ir klysti. Dabar jau nesvarbu. Vaizdas tas pats, kietas ir senovinis krantas sūkuriais tolo į vakarus, jūra bespalvė, tik su plonyte sidabrine linija ties horizontu.

Jis išgėrė dar vieną stiklinę viskio ir išėjęs iš smuklės ėmė lėtai kopti kalvotomis vietovėmis, susilenkęs kaip medžiai ir krūmokšniai. Be saulės uolos atrodė nešvarios, tarsi į jūrą trupanti purvinos kreidos masė.

— Tam reikėtų nemažai drąsos, — jis atsiminė sakęs Malkei.

Malke susimąsčiusi nutilo.

— Geriausia, kai sutems, — galiausiai pasakė ji, kai jie susikibę ėjo atgal. — Palaukčiau, kol sutems, ir tada tiesiog eičiau į priekį.

Jis praėjo nedidelę akmenų krūvą, tokią, kokią galėjo suridenti Jokūbas ar Izaokas, su lentele, kurioje iškalta 93-ioji psalmė. Didesnis už galingų vandenų griausmą, galingesnis už jūros mūšą. Yra didingas Viešpats aukštybėse.

Liborui pasirodė, kad sumažėjo tų bet kaip susmaigstytų medinių kryžių. Juk tikrai turėjo padaugėti. Nebent juos po tam tikro laiko pašalindavo.

Ką reiškia „tam tikras laikas“?

Bet ir vėl prie vielinės tvoros pritvirtinta kabėjo gėlių puokštė. Ši buvo iš „Marks & Spencer“ su kaina 4,99 svaro. Tik nesusileisk, pagalvojo jis.

Biči Ide buvo žmonių. Iš autobuso išlipo grupė pensininkų. Žmonės vedžiojo šunis ir skraidino aitvarus. Spoksojo į tolį. Drebėjo. Su juo pasisveikino žygiuotojų pora. Bet šiaip buvo labai tylu, vėjas nešė balsus nuo skardžio. Jis išgirdo bliaunant avį. „Meee“. Nebent tai klykavo kiras. Ir prisiminė namus.

Nebuvo jokių įrodymų, pagrindžiančių aikštingąjį Malkės įsitikinimą, kad jos mylimasis pernelyg ilgai užtruks, kol pasieks dugną. Nepaisant to, kad ji tikėjo ištekėjusi už išskirtinio vyro, jis neskrido ir neplūduriavo. Liboras nėrė tiesiai žemyn kaip ir visi. 4

Alfredo motina pasakė Treslou, kad Alfredo sėdėjo priešais Liborą traukinyje į Istburną. Alfredo pamatė Liboro nuotrauką per Pietryčių televizijos naujienų transliaciją — žurnalistas veteranas pasitiko mirtį puldamas nuo Byči Hedo, ir tai trečioji savižudybė toje vietovėje šį mėnesį — ir atpažino tą patį šimtametį senuką, su kuriuo kalbėjosi traukinyje. Jis apie tai užsiminė motinai, o motina, perskaičiusi mirusiojo vardą laikraštyje ir atpažinusi jį kaip savo sūnaus tėvo draugą, pasivargino susisiekti su Treslou.