Говард Джейкобсон - Finklerio klausimas

Bet rytais visas siaubas sugrįždavo. Ne tik siaubas dėl skausmo ar dėl to, kaip ji atrodė, bet žinojimo siaubas.

O, jei Liboras būtų galėjęs apsaugoti ją nuo to žinojimo! Būtų miręs, jei tik taip būtų apsaugojęs ją nuo žinojimo, bet ji patikino, kad taip užkrautų jai tik dar vieną naštą ir daug didesnį praradimą. Rytui išaušus jis sielvartaudavo, kad jai tekdavo pabusti ir vėl kęsti tai, apie ką ji turbūt pamiršo miegodama naktį. Jis įsivaizduodavo tiksliausią laiko padalijimą, milijonoji milijonosios sekundės grynos dvasinės kančios dalis, per kurią jai sugrįždavo pasibaisėtinas jos pasibaigusio gyvenimo nenuginčijamumas. Pirmosiomis ryto akimirkomis jokio juoko ar guodžiančių nešvankybių, jokio draugiško liūdėjimo kartu. Ji gulėdavo viena, nenorėdama jo matyti, nepasiekiama, spoksanti į lubas — lyg į kelią, kuriuo rengiasi išeiti, — tvirtai suvokdama, kad greitai taps niekuo.

Rytas visada jos laukė. Nesvarbu, ko jie pasiekė praėjusią naktį, nesvarbu, kokią jai pavykdavo susikurti tylią ir beveik pakenčiamą gyvenimo mirštant iliuziją, rytas visada ją sugriaudavo.

Tad rytas visada laukė ir Liboro. Rytas laukdavo, kol ji pabus. O dabar rytas laukė, kol pabus jis.

Jis troško būti tikintis. Norėjo, kad jie abu būtų tokie buvę, nors turbūt kažkas iš jų tiesiog įtraukė kitą. Bet tikėjimas taip pat turėjo savo silpnąją vietą — abejonę. Kaip kitaip? Naktimis suvokdavai prasmę, net išvysdavai Dievo veidą, jei pasisekdavo, — shechina — jam visada patiko Dievo spindesio idėja ar bent tai, kaip ji skambėjo, bet kitądien ar dar kitą viskas dingdavo. Tikėjimas jam nebuvo jokia paslaptis, paslaptis buvo, kaip jį išlaikyti.

Naktimis jis bučiuodavo užmerktas jos akis ir pats mėgindavo užmigti tikėdamasis geriausio. Bet niekas negerėjo, tik blogėjo, ypač dėl to, kad kiekviena pastanga jaustis geriau, sutikimas, paklusimas, prisitaikymas, — nežinojo, kokį žodį pasirinkti, — neišgyvendavo ilgiau nei vieną naktį. Niekas neišspręsta, niekas nepatvirtinta. Diena ir vėl prasidėdavo, lyg tą akimirką visas siaubas užgriūdavo ją pirmąjį kartą.

Ir jį taip pat. 6

Tailer gyvenimas baigėsi nepalyginamai greičiau. Greita visais gyvenimo atvejais, net neištikimybės, ji labai dalykiškai priėmė mirtį. Sutvarkė, ką reikėjo sutvarkyti, paliko nurodymus, išsireikalavo iš Finklerio tam tikrų pažadų, kiek įmanydama šalčiau išklausė vaikų atsisveikinimą, paspaudė rankas Finkleriui, lyg dėkodama už sandorį, pavykusį ne visai puikiai, bet ir ne visai blogai, ir numirė.

— Ir viskas? — Finkleris norėjo ją papurtyti ir dar paklausti.

Bet ilgainiui jis suprato, kad ji daug ką norėjo jam papasakoti: dalykus, kuriuos norėjo aptarti, bet neaptarė nenorėdama liūdinti jo arba savęs. Ne švelnius ar sentimentalius dalykus — nors jis vis rasdavo jo jai rašytus laiškus ir jųdviejų ir šeimos nuotraukas, kurias ji dailiai sudėjo į krūveles, perrišo juostelėmis ir laikė, atrodo, šventose vietose, — o praktinius ir net ginčytinus klausimus, jų nesutarimų atminimus, pavyzdžiui, dokumentai, susiję su jos atsivertimu į judaizmą, jo rašyti straipsniai, kuriuos ji be jo žinios komentavo ir išsaugojo, ir kasetė su „Negyvenamosios salos plokštelių“ laidos įrašu, kurioje jis visam pasauliui prisipažino apie savo gėdą, už tai ji prisiekė neatleisianti jam visą likusią amžinybę.

Dėžutėje su užrašu „Turi atidaryti mano vyras, kai manęs nebebus“, kurią iš pradžių jis manė ją parengus žemiškesniais tikslais — ar ji kada nors rimtai manė jį palikti, svarstė jis — rado savo nuotraukas: dar mažo žydo berniuko per bar micvos ceremoniją, gražaus žydų jaunikio per jų vestuves ir gražaus žydų tėvo per jų sūnų bar micvas (visos sudėtos į voką, pažymėtą dideliu“?“, lyg ji norėtų paklausti, kodėl, kodėl, Šmueli, sutikai su šitais ritualais, jei vėliau ketinai juos visus apšikti?), kartu su daugybe straipsnių apie žydų tikėjimą ir sionizmą, kai kurie parašyti jo, su daugybe pastabų, kiti — kitų žurnalistų ir mokslininkų ir vienas trumpas spausdinimo mašinėle parašytas juodraštis, priekaištaujantis, su pernelyg daug skyrybos ženklų ir įkištas į plastikinį maišelį kaip namų darbai, kurių autorė buvo niekas kitas, o pati Tailer Finkler, jo žmona.

Suradęs dėžutę Finkleris susigūžė ir apsiverkė.

Jam visada atrodė, kad ji pernelyg susierzinusi, kad būtų gera rašytoja. Nors pats nebuvo stilistas, bet žinojo, kaip dailiai sujungti sakinius. Vienos iš pirmųjų Finklerio knygų apie pagalbą sau recenzentas — Finkleris negalėjo nuspręsti, ar jis norėjo pasirodyti geras ar blogas, todėl leido sau manyti, kad geras — apibūdino jo prozos skaitymą tarsi kelionę traukiniu su kažkuo, kas galėtų būti genijus, bet taip pat galėtų būti ir pusprotis. Tailer darbai tarp šių dviejų ekstremalumų nesiūbavo. Skaitant ją atrodė, tarsi keliauji traukiniu su neabejotinai protingu žmogumi, visą gyvenimą paskyrusiu užrašams ant atvirukų kurti. Kritika, nukreipta į vieną iš pirmųjų Finklerio bestselerių Sokratiškasis flirtas: kaip rasti kelių į geresnį seksualinį gyvenimų.

Tailer staiga kažką suvokė apie savo vyrą ir todėl nusprendė iškloti tai popieriuje. Jis buvo pernelyg žydiškas. Jam netrūko žydiško proto ar temperamento, o atvirkščiai. Visi jie tokie, tie Shandezydai. (Shande žydais ji vadino visus „Susigėdusiuosius“108. Shande reiškia gėdą, negarbę, ir tai puikiai atspindėjo, ką ji apie juos manė. Kad jie užtraukė gėdą.) Bet jis, tas pasipūtęs šiknius, labiausiai iš visų.

— Mano vyras, — rašė ji tarsi kreipdamasi į skyrybų advokatą, nors kreipėsi tik į Finklerį, — mano, kad peršoko tėvo jam pastatytą žydiškąją tvorą, bet vis tiek viską mato iš VISIŠKAI žydiškos perspektyvos, įskaitant ir jį taip nuvylusius žydus. Kur tik pažvelgęs, Jeruzalėje, Stamford Hile ar Elstryje, jis mato žydus, gyvenančius ne geriau nei bet kas kitas, ir tik dėl to, kad jie nėra nepaprastai geri, reiškia — pagal ekstremistiškai žydišką jo logiką — kad jie nepaprastai blogi! Visai kaip bet koks kitas įprastas žydas, jis vengia pykti ant savo tėvo ir yra arogantiškai įsikibęs principo, kad žydai arba egzistuoja tam, kad būtų „šviesa tautoms“ (Izaijo 42:6), arba egzistuoti nenusipelnė.

Finkleris dar keletą kartų apsiverkė. Ne dėl žmonos kaltinimų, bet dėl vaikiškai kruopščių jos Biblijos citatų. Jis išvydo ją palinkusią prie puslapio, mėginančią susikaupti. Galbūt siekiančią Biblijoje pasitikrinti, ar teisingai pacitavo Izaiją. Dėl to jis įsivaizdavo ją kaip mažą mergaitę sekmadieninėje mokykloje, įsikandusią pieštuką ir skaitančią apie žydus, nė nenutuokiančią, kad vieną dieną už vieno ištekės ir suteiks gyvenimą kitam ir pati taps žyde, nors ir ne tokių žydų ortodoksų, kaip jo tėvas, akyse. Ir galbūt net ir ne Finklerio akyse.

Jis niekada nepritarė žydiškiems Tailer troškimams. Jam nereikėjo vesti žydės. Jis pats buvo pakankamai žydas — bent jo pirmtakuose — už juos abu. Gerai, atsakė jis, kai ji papasakojo, ką ketina daryti. Jis manė, kad ji nori žydiškų vestuvių, kokia moteris nenorėtų žydiškų vestuvių. Gerai.

Ji ėmė kalbėtis su rabinais, ir kai pasakė, kad nusprendė atsiversti, jis nesiklausė ir tik linksėjo. Taip pat ji galėjo apibūdinti planuojamą autobuso maršrutą. Užtruks apie metus, kalbėjo ji, galbūt net daugiau, nes reikės pradėti nuo nulio. Gerai, sakė jis. Kiek tik reikia. Ne todėl, kad taip laimėjo daugiau laiko turėti meilužių. Jis dar nevedė Tailer — ji nesutiko tuoktis tol, kol pati netaps žyde — todėl ir meilužių dar nebuvo. Finkleris buvo sąžiningas vyras ir, kol neturėjo žmonos, meilužių neieškojo. Kitų moterų — taip, bet meilužių — ne. Jis buvo filosofas ir jam rūpėjo nomenklatūra. Taigi motyvų jo abejingumui kaip ir nebuvo. Jis negalėjo patikėti, kad Tailer būtų galėjusi imtis krimsti judaizmo mokslų tik todėl, kad jam buvo nusispjaut.