Говард Джейкобсон - Finklerio klausimas

Ar tai paranoja? Ji nežinojo. Nežinojo niekas. Yra žmonių, įsitikinusių, kad paranojikai patys susikuria savo baimes, bet kaip taip gali būti? Kaip, bijant neapykantos, galima tokią baimę susigalvoti pačiam? Ar aplinkui tūnojo naciai, nežinantys, kad yra naciai, kol koks žydas nepranešdavo apie pavojų? Ar tik užuodę žydų nuogąstavimus jie skubėdavo pas savo kostiumininkus ieškodami rudų marškinių ir aulinių batų?

Senasis foetor Judaicus 103 . Ji visuomet įsivaizdavo tą kvapą, atsiduodantį pragaro siera, priedą prie uodegos ir ragų, įtikinamą įrodymą, kad žydai bičiuliavosi su velniu ir laikė pragarą savo namais. Vienoje iš jos muziejaus vitrinų foetor Judaicus bus paminėtas kartu su kitais krikščioniškais prietarais apie žydus, jau seniai išmestais į šiukšliadėžę kartu su kita viduramžiška rūstybe, priminimas, kiek daug žydai nukeliavo šioje šalyje.

Ar tikrai?

Kas, jei foetor Judaicus visai neturėjo pragariškos kilmės? Kas, jei kvapas, kurį užuodė viduramžių krikščionys ant raguotų ir plaukuotų žydų kūnų, buvo paprasčiausias baimės kvapas?

O jeigu taip — jei yra žmonių, norinčių žudyti kitus, nes juos jaudina jų baimės kvapas — tai ar antisemitizmo idėja savaime nėra afrodiziakas, erotinis neapykantos stimulas?

Gali būti. Ji ir pati nekentė to žodžio. Antisemitizmas. Skambėjo kaip kažkoks vaistas, antiseptikas, kažkas, ką slepi savo vonios spintelėje. Ji seniai pasižadėjo niekada tos spintelės neatidarinėti. Jei tik gali, nežiūrėk; jei tik gali, nevartok to žodžio. Antisemitas, antisemitas, antisemitas — žodžio nemuzikalumas sukeldavo skausmą jos ausyse, jo banalumas žemino.

Jei ir galėjo antisemitams atleisti vieną dalyką, tai tik tą, kad jie privertė vadinti juos antisemitais.

Ją nužvelgė keletas musulmonų, turbūt sustojusių pasikalbėti pakeliui į mečetę Regento parke, ir ji pasijuto nejaukiai. Ar tai ji į juos kaip nors pažvelgė ir nejaukiai pasijuto jie? Ji sustojo ir ėmė raustis rankinėje ieškodama raktų. Tada pajudėjo toliau. Kitoje gatvės pusėje maždaug devyniolikos metų vaikinas kalbėjosi mobiliuoju telefonu. Ji pamanė, kad telefoną jis laiko kažkaip įtartinai, lyg apsimesdamas, kad kalba. Gal jis kažką filmavo?

Ar laikė rankoje sprogdiklį? 2

Treslou mėgino pasimatyti su Finkleriu. Reikėjo apie daug ką pasikalbėti. Pirmiausia apie Liborą. Kur jis? Kaip jam sekasi?

Ir spektaklį. Puiku, kad Finkleris kvailiojo, bet reikėjo kažką pasakyti. Gal parašyti atsakomąją pjesę. Ismaelio sūnūs arba Jėzaus vaikai. Treslou ir pats pabandytų, bet nebuvo rašytojas. Ir nelabai išmanau apie visa tai, pasakojo jis Hepsibai, nors jie abu sutiko, kad Abraomo sūnų autoriams tai nebuvo kliūtis. O Finkleris — tikras žodžių fabrikas. Ir atrodė, kad jo politinės pažiūros tapo sklandesnės. Sklandesnės kažkokiu klausimu, šiaip ar taip.

— Per daug nesitikėk, — pasakė Hepsiba, o jis jos pasakymą interpretavo dešimčia įvairių būdų, ir visi jie jį jaudino.

Dėl Hepsibos jis taip pat ketino susitikti su Finkleriu akis į akį.

Pats jis nenorėjo pradėti apie ją kalbos. Bet galbūt norės Finkleris. Taip ar ne, vis tiek ką nors išduos kokia nors keista frazė ar kreivas žvilgsnis.

Be to, jis norėjo paklausti apie tas prostitutes. Treslou visai nenorėjo smalsauti ar patarinėti. Neturėjo ką patarti. Bet jis juk Finklerio draugas, o jei draugui nutiko nelaimė, tai...

Jis prisiskambino jam telefonu.

— Ateik pažaisti, — pasiūlė.

Bet Finkleris neturėjo nuotaikos.

— Pastaruoju metu aš netekau linksmumo104.

Nuo mokyklos laikų tie patys atsakymai.

— Surasiu tau jį.

— Ačiū, bet vargu ar žinosi, kur ieškoti. Gal nesupyksi, jei atidėsime kitam kartui.

Jis nepasakė, kad nori aplankyti prostitutes ar pažaisti pokerį internetu. Ar kad neseniai pralošė pinigų. Bet nepasakė ir Perduok linkėjimus Hepai. Bet ar tai svarbu?

Alfredo žinutė apie prostitutes vis nedavė Treslou ramybės. Ir pats Alfredo. Kam ta pagieža? Kam tos piktadarystės? Ar jis tik stengėsi pasakyti tėvui, kad yra priverstas ieškotis prostitučių dėl to, kad nebuvo tinkamai išauklėtas? Buvai toks šūdinas tėvas, kad dabar ieškau paguodos pas kekšes.

Treslou panoro, kad jis pasigautų sifilį. Tada iškart savo norą atšaukė. Visos tos užgaidos tapti žydu, kai tuo metu jis galėjo tiesiog pasistengti tapti geresniu tėvu.

Treslou nesuvokė, kaip kas nors galėtų ieškoti paguodos pas kekšes. Jis pats tokių aistrų netenkino. Nemanė, kad ir Finkleris tenkina. Tad jis arba taip sutriko, kad nebežinojo ką daryti, siekti Hepsibos ar ne, arba jau pamėgino jos siekti, Hepsiba jį atstūmė ir dėl to griebėsi prostitučių taip, kaip Treslou griebdavosi operos.

Nebent jis pamėgino siekti Hepsibos, ji sutiko ir jis ėmė ieškoti prostitučių, arba tam, kad numalšintų kaltės jausmą, arba tam, kad atsikratytų pasitenkinimo pertekliaus. Tokį poelgį Treslou suprato: kad apimtas ekstazės po pirmosios, galėtum norėti kitos moters.

Bet tik ne su prostitute. Tik ne po Hepsibos!

Treslou nenorėjo galvoti nieko panašaus. Nei apie savo draugą, kuris greičiausiai vis dar labai sielvartavo tapęs našliu, nei apie Hepsibą, kuri taip nerimavo dėl artėjančio muziejaus atidarymo ir tikrai nenorėtų, kad Treslou užkrautų jai dar ir pašalinį nerimą dėl neištikimybės. Ar dėl savęs. Jis norėjo būti laimingas. O jeigu buvo laimingas, tai norėjo būti laimingesnis. Protingas. O jei buvo protingas, tai tada protingesnis.

Savo įtarimais jis ir pats nelabai tikėjo. Pavydas jam nebūdingas. Ir taip jis visai sau nepataikavo. Treslou mėgino pavydėti Finkleriui ir Eibui, ar kam nors kitam, su kuo Hepsiba galėjo susitikinėti muziejuje: architektui, darbų vadovui, elektrikui, žmogui, pasamdytam nuvalyti riebalus nuo subjaurotų durų rankenų, net tam vandalui, bet nerado savyje jokio nuolatinio įniršio ar liūdesio. Treslou nepavydėjo, jis tik išskyrė. Nors jie ir buvo giminingi, bet ne tokie patys. Iš pavydo jis būtų supykęs ant Hepsibos, galbūt net susijaudinęs; bet dabar jautėsi vienišas ir atstumtas.

Tarsi vaikas tarp suaugusiųjų, ne nemylimas, tačiau toks, kurio niekas nesiklauso. Geriausiu atveju tas, iš kurio juokiasi. Jis nebuvo tikrasis Makkojus105. Ne tik ne žydas, o jų pajuokos objektas.

Tikrasis Makgojus.

Plati Hepsibos giminė buvo puikus pavyzdys. Kaskart, kai ji nusivesdavo jį susitikti su savo pusiau pusbroliu iš tolimos tetos giminės, jį visada apsupdavo sūnėnai ir dukterėčios ir tų sūnėnų ir dukterėčių vaikai, kurie atrodė visiškai taip pat, kaip tie sūnėnai ir dukterėčios, bet ne visai, kurie užsipuldavo Treslou taip, tarsi jis būtų ką tik rastas klaidžiojantis nuogas ir nebylus Atlanto miškuose, ir varžydavosi, kas pirmas papasakos jam apie civilizuoto pasaulio šeimos ryšių subtilybes. Treslou šiaip nesipriešintų sužinoti daugiau tuo klausimu, jei tik jis nebūtų jam pateikiamas taip, tarsi bet kokia giminystės sistema, be tos, kai esi vienintelis išsiskyrusių narkomanų tėvų vaikas, nesuprantama ne žydams.

Tokia pat dvasia jį ir maitino, grūsdami jam maistą taip, lyg jis nė kąsnio burnoje nebūtų turėjęs nuo tada, kai jį prieš dvidešimt metų paliko laukiniai ir dėl to jis nežinojo jokių patiekalų pavadinimų, išskyrus įvairias žoles, ir nežinojo jokio skonio, išskyrus kokosų.

— Atsargiai, aštru! — rėkdavo jie, kai jis užsitepdavo krienų ant liežuvio gabalėlio, nors pats Treslou spėjo, kad trinti bananai ir persikai, išteplioti ant vieno iš vaikų veido, turėjo būti daug aštresni. Ir paskui dar: