Говард Джейкобсон - Finklerio klausimas

Keturiolika mėnesių, kartą per savaitę, ji vaikščiojo į pamokas. Ten turbūt ir išmoko hebrajiškai, ten ją primokė nežinia ko apie Bibliją, pasakė, ko nevalgyti, ko nevilkėti, ko nekalbėti, kaip kurti žydišką šeimą ir būti žydiška motina. Ten ji pasirodė prieš rabinų tarybą, paniro (jai pačiai primygtinai reikalaujant) į vandenį ir — tik pažiūrėkit! — jis jau turėjo žydišką nuotaką. Kai tą kartą per savaitę grįžusi mėgindavo jį sudominti tuo, ką išmoko, jis nesiklausydavo. Jo gyvenimas buvo įdomesnis. Jis linkčiojo galvą tol, kol ji nutildavo ir pasakydavo, kad susitiko su leidėju.

Knygos tuo metu dar parašęs neturėjo, bet manė, kad jam reikia leidėjo. Jis jau pakeliui. Žmonės ėmė jį pastebėti. Jai reikėjo Mozės, galinčio nuvesti ją į Pažadėtąją žemę? Jis buvo tas Mozė. Taigi jai tereikėjo sekti juo.

Jis taip nekreipė dėmesio į jos mokslus, kad ji galėjo būti jam neištikima su vienu iš rabinų. Tokių dalykų nutikdavo. Rabinas taip pat vyras iš kraujo ir kaulų. O mokymas... na, Finkleris geriau nei bet kas kitas žinojo, kas yra mokymas.

Net jei ji ir būtų buvusi neištikima, jis nebūtų pavydėjęs. Jai mirus jis norėjo, kad ji būtų gyvenusi geresnį gyvenimą, nei jis jai suteikė. Joks vyras netampa toks kilniaširdis, kaip ką tik tapęs našliu. Straipsnį galima būtų parašyti.

Turbūt per tas atsivertimo pamokas jai papasakojo apie žydų troškimą tapti „šviesa tautoms“. Ar jis — ar tas rabinas, kuris, kaip norėjo Finkleris, buvo ją įsimylėjęs ir slapta ją vedžiojosi į košerinio maisto restoranus, kad pamokytų, kaip valgyti lokshen pudingą109 — ar jis parodė jai, kaip skliaustuose pažymėti skyrių ir eilutę, kurią citavo?

Vargšė Tailer.

(Tailer Finkler 49,3) Jos amžius, kai mirė, ir vaikų, paliktų be motinos, skaičius.

Jam širdis plyšo. Bet tai nereiškė, kad norėjo skaityti toliau. Labiausiai nenorėjo apie žmoną prisiminti jos vaikiško hebrajiško išsilavinimo. Jis įdėjo jos esė atgal į maišelį, išsiuntė oro bučinį ir paslėpė dėžę spintos gilumoje, ten, kur ji laikė batus.

Tik tą naktį, kai sugrįžo palydėjęs Hepsibą ir Treslou į Abraomo sūnus, jį suėmė noras dar kartą paskaityti. Nežinojo, kodėl. Gal dėl to, kad be jos jautėsi vienišas. Gal norėjo žūtbūt išgirsti jos balsą. O gal tiesiog reikėjo ko nors, bet ko, kas jį sulaikytų nuo pokerio.

Jos argumentai vis dar buvo tie patys, bet šįkart jis į juos pažiūrėjo švelniau. Kartais vyrui reikia laiko suprasti, kad į žmonos žodžius verta atsižvelgti.

Ji susidūrė su paradoksu.

(Tik pamanykit — Tailer susidūrė su paradoksu! Kiek daug vyras nežino apie savo žmonos sugebėjimus!)

Paradoksas skambėjo taip:

„Shande žydai, su kuriais mano vyras leidžia vakarus (kai neleidžia jų su meiluže), kaltina izraelitus ir tuos, kuriuos vadina „sionistų bendrakeleiviais“, kad šie įsivaizduoja esą ypatingoje moralinėje padėtyje, dėl kurios jie leidžia sau elgtis su visais kaip su atmatomis. Bet šis kaltinimas kilo iš prielaidos, kad žydai yra ypatingoje moralinėje padėtyje ir turėtų suprasti. (Šmueli, ar atsimeni, ką sakydavai vaikams, kai šie skųsdavosi, kad juos bardavo už tai, ką darė visi vaikai? „Keliu jums aukštesnius reikalavimus“, — atsakei jiems tada. Kodėl? Kodėl tu — tu iš visų žmonių — keli žydams aukštesnius reikalavimus?)“

Tas pats „išmintingasis“ jos vyras pasakė jai, kad Izrayelis — šalis, kurios pavadinimo negalėjo ištarti nepridedamas paniekinamos y — buvo įkurtas brutalaus nusavinimo būdu. O kokia šalis nebuvo taip įkurta, klausė Tailer, primindama jam Amerikos indėnus ir Australijos aborigenus.

Finkleris nusišypsojo. Puošnioji Tailer, apsikarsčiusi papuošalais ir kailiniais, rūpinasi Australijos aborigenais.

Jai atrodė...

Koks įžūlumas! Jai atrodė. Tailer Galager, airių darbininkų duktė, būdama aštuonerių sekmadieninėje mokykloje laimėjo apdovanojimą už kūdikėlio Jėzaus, tiesiančio savo trumpas ir storas rankeles į Trijų Karalių kalėdines dovanas, piešinį. Aiškino jam, kaip jai atrodė.

Bet taip jau jai atrodė, nepaisant to, ką mano jos vyras.

Pogromas po pogromo žydai nuolankiai nulenkdavo galvas ir laikėsi toliau. Dievas juos pasirinko, Dievas jiems ir padės. Holokaustas — taip, taip, ir vėl, Šmueli, holokaustas, holokaustas!! — holokaustas viską pakeitė VISIEMS LAIKAMS. Žydai galiausiai atsipeikėjo ir suvokė esą vieni. Jie privalo patys savimi pasirūpinti. O tai reiškė ir turėti savo šalį. Iš tiesų jie ją jau turėjo, bet nepradėki, pone Palestina. Jiems reikėjo savo šalies, nes kai turi savo šalį, tampi kitoks nei buvai tada, kai neturėjai savo šalies. Tampi kaip visi kiti! Tik dėl tavęs ir tavo bičiulių jie negali būti tokie kaip kiti, nes tavo nuomone, Šmueli, jie vis dar privalo klausyti Dievo (kurio tu netiki!) ir rodyti pavyzdį pasauliui!

Paaiškink savo vargšei, neišsilavinusiai, žyde norinčiai tapti žmonai, kodėl negali palikti ramybėje tos šalies, kurią net girdėjau tave vadinant Kanaanu, tu nesveikas Šikniau? Ar bijai, kad jei laiku neįkiši savo kritikos, tave aplenks kiti su dar aršesne kritika? Ar tai kažkokia iškreipta patriotizmo forma, pliekianti teritoriją, kurią iš tikrųjų bijai prarasti, kad ji nepatektų priešui į rankas??

Atsakyk man: koks tavo sušiktas reikalas, Šmueli? Niekas tavęs neteis kartu su izraelitais, nebent pats panorėsi. Tu turi savo šalį, jie turi savo — faktas, kurį patvirtina tavo citata kalbant apie mūsų santuoką, kad jai „nereikia nei išskirtinio pritarimo, nei cenzūros“. Jie tėra paprasti šunsnukiai, pusiau teisūs, pusiau ne, kaip ir mes visi.

Nes net tu, mano mylimas apsimetėli vyre, nesi VISIŠKAI neteisus.

Šįkart jis nesuvyniojo jos nedidelės esė ir nepadėjo į šalį, bet kurį laiką sėdėjo laikydamas ją rankoje. Vargšė Tailer. Bet puikiai žinojo, kad tai tik finklerio pasakymas, reiškiantis vargšas jis. Pasiilgo jos. Jie nuolat bardavosi, bet vis tiek kažkaip draugiškai sugyveno. Jis niekada nepakėlė prieš ją rankos, ir ji prieš jį ne. Jie dėl visko pasikalbėdavo, vienas kito balso skambesys buvo nepastebėtas kasdienis malonumo šaltinis jiems abiem. Norėtų dabar išgirsti jos balsą. Ko tik neatiduotų, jei dabar galėtų išeiti į apleistą jų sodą su ja ir uždėti pirštą ant žalių siūlų mazgo, kurį ji nuolat prašydavo padėti užrišti.

Jie neišgyveno kartu taip ilgai, kad jų santuoka būtų buvusi panaši į didįjį vedybinį nuotykį, tokį, kokiu mėgavosi Liboras ir Malke, bet kartu tai buvo maloni kelionė. Ir jie išaugino tris protingus vaikus, nesvarbu, kad vieni buvo protingesni už kitus.

Jis sėdėjo ir vėl šiek tiek apsiverkė. Ašaros puikiai tiko, nes jos nieko neišskyrė. Neprivalėjo žinoti, dėl ko verkė. Jis verkė dėl visko.

Jam patiko Tailer mintis apie tai, kad jis patriotas, pykstantis ant šalies, kurią bijo prarasti. Nežinia, ar tai tiesa, bet mintis jam patiko. Ar Tamara irgi tokia pati? Ar visi „Susigėdusieji žydai“ tik žudė savo mėgstamus dalykus bijodami, kad jie pateks į priešų rankas?

Tailer spėjimas nebuvo niekuo ypatingas. Kažkas turėjo paaiškinti keistą ir ugningą šių žmonių neapykantą. Tik ne neapykantą sau. Savęs nekenčiantys norėtų tūnoti kur nors niūriai atsiskyrę, o „Susigėdusieji“ ieškojo vienas kito draugijos, linksmino vieni kitus, išreiškė savo jausmus kažką kartu veikdami kaip kareiviai mūšio išvakarėse. Tokiu atveju tikrai galėjo būti taip, kaip apibūdino vargšė Tailer, tik kitokia senosios kritikuojamos žydų gentinės santvarkos versija. Priešas liko tas pats. Kiti. O visa tai tebuvo tik naujausia taktika amžius trunkančiame kare. Nužudyti savuosius, kol nepadarė to kiti.