Говард Джейкобсон - Finklerio klausimas

— Tau gali nepatikti, tai — liežuvis, ne visi pakenčia liežuvį.

Ne visi? Ar tą akimirką, kai pažvelgė į jį, jie staiga tapo visi?

Jis žinojo, kad jų ketinimai nėra blogi. Netgi priešingi. O Hepsibai viskas buvo labai juokinga. Kol vyko visas veiksmas, ji tik ateidavo ir perbraukdavo ranka jam per plaukus. Bet jį tai vargino, nes atrodė, kad tam nėra galo. Nė karto jie neatidarė jam durų ir nepasakė: Džiuljenai, kaip malonu tave matyti, užeik, šiandien neturime jokio maisto ar kitų mūsų kultūros paslapčių, kurias norėtume su tavimi išbandyti, ir nepabrėžtame, kad esi nežydas ne daugiau, nei tu pabrėži, kad mes esame.

Jis visada buvo jiems smalsumo objektas. Nuolat kažkoks barbaras, kurį reikėjo nuraminti su rožiniais ir veidrodžiais. Jis kaltino save nedėkingumu ir perdėtu rimtumu. Kaskart suirzęs pažadėdavo sau, kad kitąkart pasistengs susitvardyti. Bet jam niekada nepavykdavo. Jie jam neleisdavo. Nenorėjo jam leisti.

O kai galiausiai leido... 3

Nutikimas su išpieštu veidu.

Kartą, dar studijų laikais, Treslou susipažino su labai gražia hipe, tikra smulkia gamtos ir kanapių dukra, apsirengusia išdidintais mažos mergaitės naktiniais. Jie susitiko per geštalto teminį vakarėlį Rytų Sasekse. Jie mėgino apsimesti savo tėvais jaunystėje. Bet taip pat ir neapsimetinėjo, nes susibūrė ekologiniais klausimais.

Nors Treslou tuo metu lankė užterštumo ir konservavimo paskaitas, pats nuomonės ekologijos klausimu neturėjo. Bet džiaugėsi, kad ją turi kiti žmonės, dėl to ir vakarėlis buvo geras.

Buvo ankstyvos vasaros vakaras, ore tvyrojo kažkoks švelnumas. Visi sėdėjo ant pagalvių ant grindų ir pasakojo, ką vieni apie kitus mano. Labai retai kas nors išreikšdavo ką nors kita nei švelnius jausmus. Lauke degė žvakės, grojo muzika, žmonės bučiavosi, iš spalvoto popieriaus karpė įvairias figūrėles, kurias kabino ant medžių, ir piešė vienas kito veidus.

Treslou nelabai išmanė menus, o apie veido piešimą apskritai nieko nenutuokė. Gražioji hipė atplaukė prie jo rūkydama žolę ir atsisėdo ant suolelio šalia. Pro jos mažos mergaitės suknelę Treslou matė didelės mergaitės krūtis.

— Taika, — pasakė ji ir pasiūlė jam suktinę.

Rankoje ji laikė dažus.

— Išpiešk mane, — paprašė ji.

— Negaliu, — atsakė jis. — Nemoku.

— Visi mes mokame piešti, — atsakė ji ir atsiklaupusi priešais atkišo savo veidą. — Tik leisk spalvoms plaukti.

— Spalvos neplaukia su manimi, — paaiškino jis. — Ir aš niekada negaliu sugalvoti, ką piešti.

— Nupiešk mane tokią, kokią matai, — patarė ji ir užsimerkusi atitraukė plaukus.

Treslou nupiešė klouną. Ne elegantišką ar liūdną klouną. Ne Pjero ar Piruetą, bet Augustą su absurdiška raudona nosimi ir didelėmis baltomis dėmėmis su juodais apvadais aplink burną ir akis bei tamsiai raudonais lopais ant žandų. Apsiseilėjusį, išsitepliojusį klouną.

Pamačiusi jo kūrinį ji apsiverkė. Vakarėlio šeimininkas liepė jam išeiti. Visi spoksojo. Įskaitant ir Finklerį, kuris grįžo savaitgaliui iš Oksfordo ir kurį Treslou pasikvietė ateiti kartu. Finkleris stovėjo apsikabinęs merginą, kurios veidą subtiliai išpiešė banguojančiomis formomis, Šagalo maniera.

— Ką aš tokio padariau? — norėjo sužinoti Treslou.

— Pasityčiojai iš manęs, — atsakė mergina.

Treslou nė už ką nenorėjo iš jos tyčiotis. Iš tikrųjų bepiešdamas jai ant veido ją įsimylėjo. Tiesiog daugiau negalėjo nieko sugalvoti, tik tą raudoną nosį, didelę baltą burną ir tamsiai raudonus lopus ant žandų.

— Pažeminai mane, — raudojo mergina, kūkčiodama į nosinaitę.

Nuo ašarų piešinys ant jos veido atrodė dar kvailiau nei iš pradžių. Ji taip susikrimto, kad visiškai nebesivaldė.

Treslou ėmė dairytis Finklerio paramos. Finkleris papurtė galvą taip, lyg jau pakankamai ilgai kentėjo, bet daugiau nebegali. Jis tik smarkiau apglėbė merginą, kad ši nematytų, ką jo draugas iškrėtė.

— Išeik, — vėl pakartojo šeimininkas.

Po šio įvykio Treslou dar ilgai negalėjo atsigauti. Jis manė, kad nutikimas jį sužalojo kaip vyrą, kuris nemoka bendrauti su žmonėmis, ypač su moterimis. Vėliau pakviestas į kokį nors vakarėlį jis visada dvejodavo. Ir išsigąsdavo taip, kaip žmonės išsigąsta vorų, kaskart pamatęs dėžutę su vaikiškais dažais ar žmones, piešiančius vienas kitam ant veidų per iškylas.

Jis, be abejo, pamanė, kad mergina, kurią išpiešė kaip klouną, galėjo būti ta Džiudit, atkeršijusi jam prie J. P. Gaiverio vitrinos. Treslou apie viską pagalvojo. Bet tam jai reikėjo smarkiai pasikeisti tiek išvaizda, tiek charakteriu.

Be to, ar tikėtina, kad ji ne tik laikė užgniaužusi nuoskaudą ketvirtį amžiaus, bet ir tyčia sekė Treslou Londono gatvėmis? Ne. Bet, kita vertus, sunku apskaičiuoti traumos padarinių mastą. Ar galėjo jis tik su dėžute dažų paversti mielą mergaitę negailestingu pamišusiu žvėrimi?

Jam tapus finkleriu tokie klausimai tapo visiškai akademiniai. Kas buvo, tas. Jis apskritai prisiminė tą nutikimą, tik kai Hepsiba nusivedė jį į šeimos gimtadienį, kuriame kažkas išsitraukė dėžutę su dažais. Nors paprastai vaikai nelabai kreipdavo dėmesį į Treslou, viena maža mergaitė — jis tiksliai nežinojo jos giminystės ryšių su Hepsiba, taigi tiesiog darė prielaidą, kad antros kartos dukterėčia arba antros kartos teta — kažkodėl pastebėjo.

— Ar tu Hepsibos vyras? — paklausė ji.

— Tam tikra prasme, — atsakė jis.

— Tam tikra prasme taip, ar ne?

Treslou visada jausdavosi nejaukiai kalbėdamas su vaikais, nes nežinojo, ar kreiptis į juos kaip į labai jaunas savo versijas, ar į labai senas savo versijas. Kadangi buvo finkleris ir dėl to, turbūt antgamtiškai protingas, jis pasirinko senąją savo versiją.

— Tam tikra prasme ir taip, ir ne, — atsakė jis. — Dievo akivaizdoje — taip, visuomenės — ne.

— Mano tėtis sako, kad Dievo nėra, — pareiškė mažoji mergaitė.

Čia ir baigėsi Treslou žinios apie kalbėjimą su vaikais.

— Na, va, — tepasakė jis.

— Tu juokingas, — tarė jam maža mergaitė.

Mergaitė buvo kažkokia ne pagal metus subrendusi, to jis negalėjo suprasti. Atrodė, kad ji beveik su juo flirtuoja. Prie įspūdžio prisidėjo ir jos suaugėliški drabužiai. Jis ir anksčiau pastebėjo šį finklerių vaikų bruožą. Motinos rengdavo juos pagal suaugusiųjų madą, lyg nenorėdamos praleisti nė menkiausios galimybės surasti joms vyrą.

— Kokia prasme juokingas?

— Kitaip juokingas.

— Aha, — burbtelėjo Treslou.

Ar ji norėjo pasakyti kitaip — nefinkleriškai? Ar net vaikui aišku?

Tą akimirką, nešina dėžute su dažais, priėjo Hepsiba.

— Linksminiesi, — pasakė ji.

— Ji žino, kad aš ne unserer, — sumurmėjo Treslou. — Ji pavadino mane anderer. Labai keista.

Unserer Hepsibos šeimoje reiškė žydas. Vienas iš mūsų. Anderer reiškė vienas iš jų. Priešas. Ateivis. Džiuljenas Treslou.

— Paistalai, — sušnibždėjo Hepsiba.

— Kodėl jūs šnabždat? — paklausė mažoji mergaitė. — Tėtis sako, kad nemandagu šnabždėtis.

Nemandagu šnabždėtis, pamanė Treslou, bet mandagu būti suknistu ateistu, kai tau septyneri.

— Žinau, — atsakė Hepsiba, — kodėl tau gražiai nepaprašius Džiuljeno, kad jis išpieštų tau veidą?

— Džiuljenai Kad, ar išpieši man veidą? — paklausė mažoji mergaitė ir ėmė kvatotis iš savo pokšto.

— Ne, — atsakė Treslou.

Mažajai mergaitei atvipo žandikaulis.