Говард Джейкобсон - Finklerio klausimas

— Ar žydai padavė jį į teismą?

— Ne žydai. Ir viskas ne dėl pinigų. Jį tik atleido jo universiteto departamentas. Kai nerašo pjesių, jis dirba jūrų biologu. Jį atleido, kai jis plaukiojo po vandeniu, ir aš stengiuosi, kad jis atgautų darbą.

— Atleido už tai, kad parašė šią pjesę?

— Ne visai. Už tai, kad pasakė, jog Aušvicas daugumai žydų buvo panašesnis į atostogų stovyklą, o ne į pragarą.

— O jis mano, jei nėra pragaro, tai nėra ir velnio?

— Negaliu kalbėti jo teologijos vardu. Jis tvirtina ir teigia galįs įrodyti, kad stovyklose veikė kazino, kurortai ir viešnamiai. Jis turi nuotraukų, kuriose žydai plūduriuoja ant nugarų baseinuose ir juos šaldytomis braškėmis maitina stovyklos šeimininkės.

Hepsiba nusikvatojo.

— Pagal jo pjesės taisykles Gaza taip pat turėtų būti atostogų stovykla. Šis reikalas turi dvi puses. Beprasmiška vadinti žydus naciais, jei patys naciai, pasirodo, buvo pasilinksminti mėgstantys filantropai.

— Gal Semas ir neklydo, kad pasižiūrėjome tik švelnią romantinę komediją, — pareiškė Treslou, bet ir vėl ne laiku.

— Manau, kad pernelyg tiesiogiai supranti analogiją, — atsakė Eibas Hepsibai, o ne Treslou. Bet žiūrėjo jis į Treslou, kaip vyras į vyrą, sutuoktinis į sutuoktinį, lyg sakydamas: tos žmonos viską supranta tiesiogiai!

— O ką tu, kaip žydas, apie tai manai? — pakėlė balsą Treslou.

— Na, kaip advokatas...

— Ne, ką manai apie tai kaip žydas?

— Apie spektaklį? Ar apie savo klientą?

— Apie viską. Apie spektaklį, klientą, apie Aušvico pliažą.

Eibas skėstelėjo rankomis.

— Kaip žydas manau, kad kiekvienam argumentui yra kontrargumentas, — pasakė jis.

— Dėl to ir esame tokie puikūs teisininkai, — nusijuokė Hepsiba ir suspaudė rankas abiem vyrams.

Šitie žmonės visai nemoka apsiginti, pamanė Treslou. Jie nugalėti.

Jis nuėjo į tualetą. Tualetai jį visuomet pykdė, tokiose vietose jis sugrįždavo prie savęs. Pažvelgė į veidrodį be jokių iliuzijų. Jie nebesipiktina, kai juos įžeidžia, pasakė jis savo atvaizdui plaudamasis rankas.

Grįžęs pamatė, kad prie grupės vėl prisijungė Semas. Semas, Hepsiba, Eibas — jaukus finklerių būrelis. Gal čia aš esu nugalėtas, pamanė Treslou.

Vienuolika 1

Po savaitės eidama į muziejų Hepsiba nusprendė, kad su jais visais ji priėjo liepto galą.

Neaišku, ar Finkleris jos siekė. Bet Eibas, buvęs jos vyras, tikrai siekė. Po susitikimo per Abraomo sūnus jis ėmė skambinti jai du ar tris kartus.

— Nieko nebus, — atkirsdavo ji jam, — aš laiminga.

Jis atsakydavo, kad mato, jog ji laiminga ir to nusipelnė, bet norėjo sužinoti, kaip jos laimė galėtų trukdyti susitikti su juo išgerti.

— Aš negeriu.

— Tą vakarą gėrei.

— Buvo ypatinga proga. Mane apkaltino vaikžudyste. Kai esi kaltinamas vaikžudyste, reikia gerti.

— Apkaltinsiu tave vaikžudyste.

— Nejuokauk apie tai.

— Gerai jau gerai, tu negeri. Bet kalbi.

— Mes kalbamės dabar.

— Norėčiau sužinoti daugiau apie muziejų.

— Tai muziejus. Atsiųsiu tau lankstinuką.

— Ar tai holokausto muziejus?

Jėzau, dar vienas, pamanė ji.

Dingo vienas — atsirado kitas. Finkleris nustojo ironizuoti apie muziejų. Daugiau muziejuje jis neapsilankė, bet kažkaip įsigudrino dažniau būti šalia jos, netikėtai pasirodydavo ir net, kai nebūdavo šalia pats, kažkaip kitaip sugebėdavo pranešti apie savo egzistavimą — pasirodydavo per televizorių ar kas nors jį paminėdavo pokalbyje. Pavyzdžiui, kai Eibas, visaip stengdamasis ją išvilioti kartu kur nors išeiti, pasakė, kaip jam buvo malonu susitikti Semą Finklerį, nes visada juo žavėjosi. Nors ji tikrai nebuvo aseksuali — buvo pernelyg priklausoma nuo skarų, kad tokia būtų, — bet netikėjo, kad Finkleris nuoširdžiai domėtųsi jos darbu. Smalsumas neatrodė natūrali jo savybė. Bet bent jau patyčias pakeitė mandagumas, nors ką jis reiškė, nebuvo aišku, nes jos nuomonę temdė Treslou nuogąstavimai.

Todėl ir ji pati priėjo liepto galą, matydama pasaulį taip, kaip jį matė jos mylimas vyras.

Nors gal šis susierzinimas buvo tik kažkokio kito pykčio ar liūdesio priedanga. Ji nerimavo dėl Džiuljeno. Jis ėmė panėšėti į vyrą, nežinantį, ką su savimi veikti. Ir dėl Liboro. Nematė jo jau kelias savaites, o kai galiausiai susitiko, jis jos neprajuokino, o Liboras be pokštų — ne Liboras.

Į biurą plūstanti informacija — nuolatiniai kaltinimai dėl rasinės segregacijos ir etninio valymo, naujienos iš pasaulinių labdaros ir žmogaus teisių organizacijų, vardijančių karo nusikaltimus ir ginančių boikotus, nesiliaujantis paskalų ir priekaištų zvimbimas žydų ausyse, atsitiktinė demoralizacija, ne veiksmingesnė dėl to, kad buvo atsitiktinė (ji meldė Dievo, kad demoralizacija tikrai būtų atsitiktinė) — tik kurstė jos nerimą. Hepsiba nebuvo aistringa sioniste. Niekada nebuvo iš tų žydų, kuriems žūtbūt reikėjo turėti savo žemę. Šv. Jono Miškai jai puikiai tiko gyventi savo žydišką gyvenimą. Tik norėjo kur nors Biblijoje rasti užuominą apie Dievo paktą su anglais ir žydais, kuriuo jis jiems pažadėtų Hai gatvę Šv. Jono Miškuose. Bet Anglakalbių žydų kultūros muziejuje nedera nepaminėti sionizmo pasiekimų, atsižvelgiant į Anglijos žydų pagalbą sionizmui, net kai muziejus įsikūręs visai šalia bitlų išgarsintos pėsčiųjų perėjos. Kebliausias klausimas tik, kiek derėjo pastebėti sionizmo nesėkmių.

Bjaurūs incidentai aprimo. Jau kelias savaites niekas nekabino kumpio ant durų rankenų ir nedarkė sienų keršto ir mirties grasinimais (Kerštas! Šv. Jono Miškuose!). Įvykiai Vidurio Rytuose aprimo, bent jau taip skelbė britų žiniasklaida, todėl nuslūgo ir į naujienų pranešimų atlapus įsitvėręs įniršis. Tiesa, Abraomo sūnūs kažkiek atgaivino entuziazmą laikraščius skaitančių teatralų kursuose, kur, jai atrodė, jis visą laiką užslėptas ir ruseno kaip niekada neužgęstanti ugnis, bet, laimei, žydai bent nebuvo vienintelė akademinių pokalbių tema. Blogiausia tik, kad ramybė atrodė grėsmingesnė nei audra. Ko reikėtų, kokių veiksmų reikėtų imtis prieš Gazą, Libaną ar net Iraną, kokių karo veiksmų ar keršto, kokio įvykio Vol Stryte, kokios netinkamos žydų įtakos už Dauningo gatvės kampo reikėtų, kad viskas ir vėl prasidėtų, šįkart daug žiauriau ir tulžingiau?

Ji jau seniai ramiai nemiegojo, ne tik dėl to, kad šalia gulėdavo Treslou. Siela nerimavo einant į darbą, susitinkant su draugais. Nerimas tarsi dulkės nusėsdavo ant kiekvieno jos veiksmo ir ant kiekvieno pažįstamo — bent jau ant visų žydų. Jie taip pat šnairavo — ne visai per petį, bet į trapią ir neužtikrintą ateitį, kuri baimingai panėšėjo į pernelyg gerai pažįstamą praeitį.

Gal tai paranoja? Ji ėmė savęs to klausinėti. Saulėtomis žiemos dienomis eidama „Lord’s Cricket Ground“ stadiono pakraščiu ir vis klausdama savęs to paties, ji trokšdavo būti vyru, kuris užsimiršta sportuodamas, nuolat bijodama ką nors rasti atėjusi į muziejų. Ar tampu paranojike? Smalsumo ritmas darė įtaką jos žingsniams. Ji ėmė vaikščioti savo klausimų ritmu.

Mintis, kad muziejus galėjo tapti taikiniu, gąsdino ją. Bet ją taip pat gąsdino ir jos baimė. Žydai jau nebeturėtų kreipti į visa tai dėmesio. „Daugiau niekada“, ir panašiai. Vis tiek, einant pro lapuotuosius Šv. Jono Miškus, žvanginant papuošalais su pusantro tūkstančio kainuojančia rankine po pažastimi, sunku buvo įsivaizduoti save tremtine baimės išėstomis akimis, apsirengusia plona gelėta suknele, laikančia nedidelį lagaminą. Bet toji moteris paklaikusiomis akimis — ji turbūt taip pat kadaise nesugebėjo įsivaizduoti savo likimo?