Говард Джейкобсон - Finklerio klausimas

— Esi tikras, kad tau tai nesugadins gimtadienio? — suabejojusi paklausė Hepsiba.

— Aš ne mažas vaikas, — atsakė jai Treslou, bet nepridūrė, kad viskas jam gadina gimtadienį, tad kodėl reikėtų tai pabrėžti.

Pjesė vadinosi „Abraomo sūnūs“ ir pasakojo Išrinktosios tautos kančias nuo pat seniausių laikų iki šių dienų, kai Išrinktoji tauta nusprendė savo kančias suversti kam nors kitam. Per paskutinę sceną — puikiai surežisuotą netikėtą sunaikinimo inscenizaciją — kilo dūmų kamuoliai, braškėjo metalinės plokštės ir grojo Vagnerio muzika, pagal kurią Išrinktoji tauta šoko tarsi sulėtinti velniai, kaukdami ir ūbaudami, taškydamiesi kraujyje, kuris tryško iš aukų lavonų, kurių dauguma buvo vaikai.

Finkleris, sėdėdamas šalia Hepsibos ir Treslou, nusistebėjo spektaklio aprašyme neradęs Tamaros Krauš pavardės. Žiūrėdamas jis jautėsi taip, lyg ji būtų kažkur teatre. Ne visai šalia, šalia sėdėjo Hepsiba. Bet netoliese. Užuodė paleistuvišką kerštingo jos intelekto žavesį, kuris atidavė Hebrono gražuoles savo tėvų priešams gėrėtis ir kerštauti.

Paskutinėmis dramos akimirkomis ant drobės pasirodė masinio kapo Aušvice nuotrauka iš paukščio skrydžio, kuri po truputį persimainė į Gazos griuvėsių vaizdą.

Tikra Tamara.

Spektaklis susilaukė griausmingų ovacijų. Nei Hepsiba, nei Treslou nepakilo iš savo vietų. Finkleris garsiai kvatojo ir sukiojosi, kad žmonės matytų, kaip jis kvatoja. Tokia jo reakcija nustebino Treslou. Ne tik dėl implikuojamos kritikos, bet dėl groteskiško pačios reakcijos pobūdžio. Gal Finkleriui iš pykčio pasimaišė?

Tarp žiūrovų buvo keletas „Susigėdusiųjų žydų“, bet jie nužvelgė Finklerį abejingai. Priėjo tik Mertonas Kuglis.

— Na? — paklausė jis.

— Nuostabu, — atsakė Finkleris. — Stačiai nuostabu.

— Tai kodėl juokeisi?

— Tai ne juokas, Mertonai, o sielvarto traukuliai.

Kuglis linktelėjo ir išėjo į gatvę. Finkleriui pasidarė įdomu, ar pakeliui į teatrą jis neužsuko į parduotuvę ir neprisikimšo kišenių konservuotų žuvų skardinių iš Izraelio.

Žmonės iš teatro slinko lėtai, paskendę savo mintyse, bet paskęsti galėjo tik tie, kurie jau žinojo, ką mano, o tokie, spėjo Finkleris, buvo visokiausi aktyvistai ir scenos meno atstovai. Pasirodė, kad jis atpažino keletą veidų iš demonstracijų Trafalgaro aikštėje. Jie atrodė kaip užsigrūdinę žygiuotojai. Stop žudynėms! Stop Izraelio genocidui! Seniau Finkleris būtų iškilmingai paspaudęs jiems rankas, lyg išsigelbėjusiems iš aviacijos antskrydžio.

Jis pasiūlė išgerti į Treslou sveikatą teatro rūsyje. Priminė studentiškus laikus — reti pilstomi alūs iš statinių, o užkandžiams — humusas su tabula101 ir pita. Atsisėsti ir pasišnekučiuoti — senos sofos, aptrauktos juodomis užuolaidomis. Finkleris nupirko gėrimų, susidaužė su Treslou ir Hepsiba ir nutilo. Dešimt minučių visi tylėjo. Treslou klausė savęs, ar ši tyla reiškia užgniaužtą Finklerio ir Hepsibos erotinę tarpusavio trauką. Jis stebėjosi, kad Finkleris priėmė kvietimą — turbūt Hepsibos kvietimą — kartu eiti į spektaklį. Jis turėjo žinoti, kad jie kitaip reaguos į pjesę, ir turbūt tikėjosi galiausiai susiginčyti. Tad sutikdamas jis turėjo slaptų motyvų. Akies krašteliu Treslou stengėsi pastebėti kokius nors susižvalgymus ar rankų judesius, bet nieko nepamatė.

Iš Treslou sugalvotos ideologinės aklavietės juos ištraukė kitas asmuo.

— Labas! Ką jūs čia veikiate??

Iš pradžių Treslou išgirdo balsą, o tik tada išvydo žmogų.

— Eibai!

Įsipainiojusi į sofos užuolaidas, Hepsiba pakilo iš savo skarų raizgalynės.

— Džiuljenai, Semai, susipažinkite su Eibu — mano buvusiu vyru.

Treslou svarstė, su kuo Eibas pamanė, kad Hepsiba draugauja — su Semu ar su Džiuljenu?

Eibas paspaudė visiems rankas ir prisėdo. Jis atrodė suktas, bet tuo pat metu kažkoks angeliško grožio vyras susiraukšlėjusia juodų plaukų aureole su baltomis plunksnelėmis tarsi šviesos spinduliais, vanago nosimi ir nedideliu tarpu tarp akių. Treslou pamanė, kad jo veidas veriantis, ne nuvargęs, o toks, kuris bado ir skrodžia kiaurai. Pranašo arba filosofo veidas — todėl apsidžiaugė, kad Eibui turėtų pavydėti ne jis, o Finkleris.

Hepsiba, žinoma, pasakojo jam apie du savo vyrus, Eibą ir Beną, bet Treslou vis tiek turėjo sukti galvą prisimindamas, kuris iš jų buvo teisininkas, o kuris — aktorius. Atsižvelgiant į tai, kur jį sutiko, kaip jis atrodė ir kad vilkėjo juodais marškinėliais, numanė, kad Eibas buvo aktorius.

— Eibas dirba teisininku, — pasakė Hepsiba.

Treslou pasirodė, kad ji sutriko ir ėmė jaudintis dėl tiekos vyrų dėmesio. Savo praeities, dabarties ir ateities...

— Kodėl nustebai čia pamatęs Hepą? — paklausė Treslou, įtvirtindamas savo teises, kurias labiau savimi pasitikintis vyras būtų laikęs jau įtvirtintomis.

Eibas švytėjo lyg neseniai užgesusio laužo žarijos.

— Pjesė ne jos skonio, — atsakė jis.

— Ar žinai, kokios pjesės yra mano skonio? — paklausė Hepsiba.

Koketiška, pamanė viską pastebintis Treslou.

— Na, ne tokios.

— Girdėjai apie mano muziejų?

— Girdėjau.

— Todėl neturėtum stebėtis, kad privalau žinoti, kas dedasi žemėje.

— Bet nebūtinai taip žemai, — įsiterpė Finkleris.

Treslou apstulbo.

— Nori pasakyti, kad tau nepatiko?

Hepsiba taip pat.

— Įdomu, — įsiterpė ji.

Tai štai ką jis veikė, pamanė Treslou, stengėsi sudominti Hepsibą.

Finkleris atsisuko į Eibą.

— Mes su Džiuljenu kartu mokėmės mokykloje, — pasakė jis. — Jis mano žinąs, kas man patinka.

Treslou puolė gintis.

— Tu esi „Susigėdęs žydas“. Semas — tikras „Susigėdusiųjų žydų“ vyras. Tau turėjo patikti. Ši pjesė parašyta tau. Pats galėjai ją parašyti. Girdėjau, kaip kalbi jos žodžiais.

— Tokiais žodžiais manęs kalbant negirdėjote. Nekalbu nacistinėmis analogijomis. Naciai buvo naciai. Šiaip ar taip, ar girdėjai mane sakant, kad man nepatiko? Mane sužavėjo. Tik galėjo būti daugiau šokių ir dainų. Ir trūko kokio nors griausmingo intarpo, kaip, pavyzdžiui, „Hitlerio pavasaris“102. Daugiau priekaištų neturiu. Juk negalėjau trepsėti kojomis. Pasakysiu tik tiek: ar esi kada girdėjęs ką nors niūniuojant Vagnerį?

— Tai jei gerai supratau, — pasakė Treslou, — visa tai tau — skonio reikalas?

— O tau ne?

— Tik ne muzikos prasme.

Finkleris apsikabino jį per pečius.

— Žinai, — pasakė jis, — norėčiau palikti šitą pokalbį jums. Eisiu atnešti dar gėrimų. Eibai?

Eibas negėrė. Bent jau šį vakarą. Sakė, kad dirba.

— Tu visada dirbi, — pasinaudojusi buvusios žmonos privilegijomis nenustygo Hepsiba.

— Ir ką veiki? — paklausė Treslou.

— Na, iš esmės turėjau tik pažiūrėti spektaklį ir įvertinti atsiliepimus. Vienas iš spektaklio bendraautorių — mano klientas.

— Ir pasamdė tave sužinoti, ar galėtų paduoti žydus į teismą už jų nuomonę? — neatlyžo Hepsiba, spausdama Treslou ranką. Jis jautėsi taip, lyg žvelgtų į jų santuoką, o to visai netroško.

Po dviejų taurių vyno — didesnės nei jos metinė norma, Hepsiba, Treslou nuomone, peržengė savo koketiškumo ribas.

— Na, jei ieškai nuomonių, mielai tau pasakysiu savąją, — pasakė jis, bet per vėlai, nes niekas jo neišgirdo.

— Eibas visada puikiai mokėjo iš atsakovo iškratyti paskutinius pensus, — pranešė Hepsiba.

— Ne visai teisybė, — pasakė Eibas.