Говард Джейкобсон - Finklerio klausimas

Tie, kurie mąstė kaip jis, suprato, ką ir jis suprato. Tie, kurie mąstė kitaip — nesuprato, o nesuprantančiųjų buvo dauguma.

Velniop, pagalvojo jis. Tą akimirką visa jo filosofija nuėjo velniop.

Jis pasisuko į Tamarą Krauš.

— O tu ką manai? — paklausė jis.

Ji keistai šypsojosi, lyg viskas, ką jis ką tik pasakė, buvo tik jos įsakymo įvykdymas.

— Isteriška, — tepasakė ji.

— Turbūt nenorėtum dabar pulti man į glėbį ir to sušukti? — kuo mandagiausiai paklausė jis.

Dešimt 1

Ilgainiui Treslou ėmė atrodyti, kad jis turi pakankamai svarių priežasčių manyti, jog Finkleris nusižiūrėjo Hepsibą. Jei atrodo, kad pasakyta per daug užuolankomis, tai tik todėl, kad paties Treslou įtarimai atėjo užuolankomis.

Iš tikrųjų jis neturėjo priežasčių manyti, kad Hepsiba krito Finkleriui į akį, bet jis vis tiek nusprendė taip galvoti. Nieko įtartina nematė, Finkleris ar Hepsiba nieko įtartina nesakė, jis tik jautė. O pavydui užtenka ir jausmo.

Treslou suprato, kad toks jausmas galėjo gimti iš jo ištikimybės. Kai labai smarkiai myli moterį, sunku negalvoti, kad bet koks kitas vyras turėtų ją mylėti taip pat stipriai. Tik jis negalvojo apie bet kokį kitą vyrą, o tik apie Finklerį.

Finkleris, be abejo, pasikeitė. Tapo kažkoks mažiau pasipūtęs, kitaip laikė galvą. Ateidamas su Liboru vakarieniauti buvo tylus ir nenorėjo įsitraukti į diskusijas apie Isrrrae. Hepsibos teigimu — o Hepsiba tikrai žinojo — jis susipyko su kolegomis iš „Susigėdusiųjų žydų“ dėl pasiūlyto akademinio boikoto. Nors ar ginčas rimtas, pasakyti negalėjo.

— Turbūt dėl to, kad nenori prarasti galimybės nemokamai važiuoti į pažintinę kelionę po Jeruzalę, Tel Avivą ir Eilatą, — spėjo Treslou.

— Džiuljenai! — sudraudė jį Hepsiba.

(Aha!)

— Ką, Džiuljenai?

— Ar esi įsitikinęs?

Treslou pripažino, kad pats nežinojo. Bet savo draugą pažinojo.

— Na, kartais klausiu savęs, ar tikrai žinai, — pasakė Hepsiba.

(Aha!!)

Finkleris kitaip elgėsi ir su Treslou, buvo ne toks kovingas, tarsi atsižvelgė į tai, kaip jį pakeitė Hepsiba. Tik ar tai reiškė, kad jis pakeitė apie Treslou nuomonę, ar paprasčiausiai užsinorėjo to, ką Treslou susirado sau?

Hepsiba tikrai nebuvo Finklerio skonio, ypač prisimenant Tailer. Treslou žinojo, kad Finkleris visada turėjo meilužių, taip pat ir žydžių, Tailer jam pasakojo. Bet niekaip negalėjo jų įsivaizduoti. Jeigu, pavyzdžiui, būtų pamatęs gilią ir tamsią prarają tarp Ronitos Kravtiz krūtų, būtų labai nustebęs. Kai pagalvodavo apie Finklerio meilužes, įsivaizduodavo jas kaip žydiškas Tailer versijas, kurią ir taip visada laikė judėje. Smailių bruožų moterys siaurais žandikauliais, labiau linkusios vilkėti griežto kirpimo kostiumėlius nei skaras ir apsiaustus. Energingos, su kantuotomis kelnėmis ir aukštakulniais, ne tos, kurios lėtai plūduriuodavo medžiagų daugybėje. Nė viena nė trupučio nepriminė Hepsibos. Tai galėjo reikšti du dalykus: arba Finkleris kėsinosi į Hepsibą tik tam, kad už ką nors atkeršytų Treslou, arba jam krito į akį visai jo skonio ir įsivaizdavimų neatitinkanti moteris, o tuo atveju jam grėsė pavojus užsikrėsti, kaip kad užsikrėtė Treslou. Kaip Treslou tebebuvo užsikrėtęs. Klausimas, vertas šešiasdešimt keturių tūkstančių dolerių, buvo tik ką jautė Hepsiba? Ar ji taip pat užsikrėtusi?

Po keleto neįprastai tylių dienų, jau gulint lovoje, prieš miegą jis nusprendė jos apie tai paklausti, tik nežinojo, kad Hepsiba slėpė nuo jo antrąjį išpuolį muziejuje.

— Gal pasikvieskime Semą vakarienės? — pasiūlė jis. — Ir Liborą? Man atrodo, jis jaučiasi vienišas.

— Liboras? Žinoma, kad jis vienišas.

— Ne, Semas.

Hepsiba siurbčiojo arbatą.

— Jeigu nori.

— Jeigu tu nori.

— Taip, noriu.

— Jo ar vakarienės?

— Paaiškink.

— Ar nori, kad kas nors ateitų vakarienės, ir tas kas nors galėtų būti Semas, ar norėtum, kad ateitų būtent Semas?

Ji pastatė puodelį ir atsirideno į jo lovos pusę. Jis dievino tą Hepsibos sukeltą lovos bangavimą. Su ja buvo svarbi kiekviena akimirka. Nuo pat pradžių jos draugijoje jam žemė slydo iš po kojų, siūbavo vandenynai, o dangūs užsitraukdavo ir pajuosdavo. Besimylint su ja tekdavo išgyventi elektros audrą, o kartais nebūtų prieštaravęs ir neišgyventi. Bet rytai taip pat buvo daug žadantys. Kažkas bus pasakyta, kažkas nutiks. Jokia diena nepraeidavo be įvykio.

Ji taip skyrėsi nuo jo sūnų motinų, kurių nėštumų jis nepastebėjo.

Nors jos jį paliko dar prieš sužinodamos, kad laukiasi.

Nors jis turėjo pastebėti, kad jos jį paliko.

— Apie ką tu? — paklausė Hepsiba, pagaliau pasiekusi tą mažą lopinėlį lovos, priklausiusį Treslou.

— Apie ką? Apie nieką. Tik norėjau paklausti, ar norėtum surengti vakarienę.

— Su Semu?

— Aa, tai tikrai norėtum su Semu? Tai yra vakarieniauti su Semu?

— Kas yra, Džiuljenai?

— Aš pamaniau, ar tu man su juo neištikima.

— Su Semu?

— Ar bent jau manai būti man su juo neištikima.

— Su Semu?

— Na va, matai, negali nustoti kartojusi jo vardo.

— Džiuljenai, kodėl turėčiau ar norėčiau būti tau neištikima? Juk esu su tavimi.

— Žmonėms tai netrukdo.

— Ir tau netrukdytų?

— Trukdytų. Bet aš nesu toks kaip kiti žmonės.

— Teisybė, — pritarė ji, — bet aš irgi nesu tokia kaip kiti. Pats turėtum žinoti.

— Tuomet žinau.

Ji privertė jį pasižiūrėti į save.

— Semas Finkleris manęs nedomina, — pasakė ji. — Man jis neįdomus ir nepatrauklus. Jis vienas iš tų žydų, kurių visą gyvenimą vengiau.

— Kokių?

— Arogantiškų, beširdžių, egocentriškų, ambicingų ir įsitikinusių, kad dėl intelekto jiems neįmanoma atsispirti.

— Skamba visai kaip tavo buvę vyrai.

— Būtent. Tarp dviejų santuokų stengiausi jų vengti. O nuo tada, kai išsiskyriau, jų išvengiau.

— Bet vengiame tik to, ko bijome. Ar bijai Semo?

Ji garsiai nusijuokė. Gal per garsiai?

— Na, jam turbūt patiktų sužinoti, kad bijau, bet nebijau. Keistas klausimas. Gal tai tu bijai Semo?

— Aš? Kodėl turėčiau bijoti?

— Dėl tokių pat priežasčių kaip aš.

— Bet tu sakei, kad nebijai.

— Bet abejoji manimi. Gal tarp jūsų su Semu kas nors buvo mokykloje?

— Tarp manęs ir Semo? Jėzau, ne.

— Nesibaisėk taip. Juk berniukai taip daro.

— Aš tokių berniukų nepažįstu.

— Tai galbūt vertėjo pažinoti. Manau, kad sveika to atsikratyti kaip įmanoma anksčiau. Abu mano vyrai turėjo tokių patirčių mokykloje.

— Vienas su kitu?

— Ne, kvaileli. Jie vienas kito nepažinojo. Su kitais berniukais.

— O tu dar nebuvai patenkinta, kad už jų ištekėjai.

— Ne dėl to. Aš visą laiką laukiau tavęs.

— Gojaus?

Ji apsikabino jį ir priglaudė sau prie krūtinės.

— Turiu pripažinti, kad kaip gojus mane šiek tiek nuvylei. Dauguma mano pažįstamų gojų neleidžia laiko skaitydami Mošę Maimonidą ir mokydamiesi atmintinai meilių žodelių jidiš kalba.

Jis leidosi blaškomas audros, nešamas po banguojančią jūrą. Kai ji jį taip priglausdavo, jis nieko nebematydavo, bet jo aklumas buvo dūžtančių bangų spalvos.

— Neshomeleh, — sumurmėjo jis, įsikniaubęs jai į odą.

Bet Treslou vis tiek nenurimo. Kitą rytą, valgydamas savo omletą iš penkių keptuvių, jis paklausė:

— Ar jus sieja ypatingas ryšys?

— Ką mus?

— Žydus.