Говард Джейкобсон - Finklerio klausimas

— Tai jam nebūdinga.

— Aš irgi taip pamaniau. Nors tiek laiko nesimačius negalėjau žinoti, koks jis. Bet man pasirodė, kad jam buvo skaudu man atsakyti. Keisčiausia, kad atrodė taip, lyg jis norėjo, kad tai jį įskaudintų. Ir dėl to man labai liūdna, kad kažkaip prisidėjau prie jo skausmo.

— Visi baudžiame save liūdesiu, — pasakė Finkleris.

— Tu taip pat? Užjaučiu. Bet normalu, kad draugai taip jaučiasi. Mes taip ilgai nebendravome, kad neturiu ir neturėjau jokios teisės laikyti jį savo draugu. Bet man reikėjo pagalbos.

Galiausiai ji papasakojo apie tą paslaugą. Papasakojo, kuo dirbo, ko bijojo, apie po pasaulį plintančią žydų neapykantą, pasaulį, kuriame ji gyveno visą savo gyvenimą, pasaulį, kuriame žmonės kadaise didžiavosi tuo, kad nedaro skubotų sprendimų, ir apie savo anūką, apakintą žmogaus, kurį ji nesivargino vadinti teroristu.

Abu draugus pasakojimas labai sujaudino. Ji pasakė, kad Liborą istorija taip pat sujaudino, bet jiems paskutinį kartą matantis, atrodė, kad jis nuo to nusigręžė. Taip jau yra, atsakė jis jai. Taip jau žydams nutiko. Pakeisk plokštelę.

— Liboras taip pasakė? — paklausė Treslou.

Ji linktelėjo.

— Tokiu atveju jam buvo daug blogiau, nei įsivaizdavau, — pasakė jis.

Jo akis temdanti emocija nuo pat tada, kai išvydo į žemę nuleidžiamą Liboro karstą, ėmė jį smaugti.

Finkleriui taip pat pasirodė sunku rasti žodžius. Jis prisiminė visus ginčus su Liboru ta tema. Ir jam visai nepatiko, kad galiausiai Liboras pasidavė. Kartais ginčijiesi ne dėl to, kad laimėtum.

Atsisveikindami Finkleris ir Emė Openštein palinkėjo vienas kitam ilgo gyvenimo. Hepsiba pasakojo Treslou apie tą paprotį. Per laidotuves žydai vienas kitam linkėdavo ilgo gyvenimo. Taip mirties akivaizdoje pripažįsti, kad gyvenimas tęsiasi.

Jis atsisuko į Ėmę Openštein.

— Linkiu ilgai gyventi, — pakėlęs akis palinkėjo jis. 6

Visada sapnuojantis Treslou sapnuoja, kad yra kviečiamas į mirties kambarį. Kambarys tamsus ir dvokiantis. Ne mirtimi, bet maistu. Jis užuodžia pasenusių avienos žlėgtainių kvapą ar, tiksliau, saldų ėriuko riebalų kvapą. Keista, kad jis prisimena, kaip Liboras pasakojo, kad negali prisiversti valgyti ėrienos, nes vaikystėje augino ėriuką, kuris skabė žolę pievoje netoli jo namų Bohemijoje. „Meee“, — mekeno mažasis ėriukas Liborui. „Meee“, — atsakydavo jam mažasis Liboras. Liboras aiškino, kad jei jau esi kalbėjęs su ėriuku, negali jo valgyti. Kaip ir su bet kokiu kitu gyvūnu.

Sapne Treslou svarsto, ką valgė šventasis Pranciškus.

Jis neabejoja, kad deramai atsisveikino su Liboru, bet nedrįsta į jį pažvelgti. Bijo išvysti mirties veidą.

Jo pasibaisėjimui iš lovos pasigirsta silpnas balsas.

— Džiuljenai, Džiuljenai. Noriu pasakyti... ateik, — šaukia jį.

Balsas ne Liboro, o Finklerio. Tikrai Finklerio.

Treslou žino, ką išgirs. Finkleris žaidžia seną gudragalvišką jų mokyklos laikų žaidimą.

— Jei kada mane širdy nešiojai, — pasakys jis, — atsižadėk palaimos dar momentui...112

O Treslou atsakys:

— Palaima? Kas ta palaima?

Jis prieina prie lovos.

— Arčiau, — sako Finkleris. Jo balsas staiga sustiprėja.

Treslou daro kaip lieptas. Kai prisiartina tiek, kad jaučia Finklerio kvėpavimą, Finkleris atsisėda ir spjauna jam į veidą, smarkus purvo srautas — gleivės, rūgštus vynas, ėriuko riebalai, vėmalai.

— Čia tau už Tailer, — pasako jis.

Treslou jau puikiai perpratęs savo sapnus, todėl net nesivargina klausti savęs, ar tikrai sapnavo, ar tiesiog įsivaizdavo savo baimę.

Viskas įvyko kartu.

O gal toji baimė buvo kartu kažkoks troškimas.

Ar ne visos baimės kažkuria prasme yra ir troškimai?

Jis ir pabusdavo rytais su senuoju absurdišku praradimo pojūčiu. Ieškodamas savyje kažkokio smarkaus nusivylimo ir atrasdamas jį sporto katastrofoje: kažkoks tenisininkas, kuris jam nerūpėjo, pralaimėjo kitam tenisininkui, apie kurį jis net negirdėjęs; Indijoje nugalėta anglų kriketo komanda; neteisingai pasibaigusios futbolo rungtynės, bet kokios futbolo rungtynės; net kantrybę prieš paskutinį smūgį praradęs golfo žaidėjas — golfo jis nežaidė ir juo nesidomėjo.

Sportas nepadėjo atsitraukti nuo melancholijos, sportas kalbėjo jo melancholijos vardu. Sporto lūkesčių tuštybė buvo ir jo lūkesčių tuštybė.

Visoje situacijoje jis įžvelgė kai ką žydiška, kažkokį gobšų kliūčių ir žlugimo siekimą, tarsi sergant už Totenhamo „Hotspur“ futbolo klubą, kaip kai kurie Hepsibos žydai draugai, bet dabar net nebuvo tikras.

Jis ėmė pernelyg dažnai matyti aušrą. Aušros Treslou netiko.

— Turbūt norėtum, kad išauštų vidurdienį, — pajuokavo Hepsiba, kai pirmąkart išgirdo apie jo baimę.

Pati ji dievino aušrą ir pirmaisiais mėnesiais žadindavo jį kartu pasižiūrėti saulėtekio. Dėl buto su terasa jie galėdavo išeiti iš miegamojo tiesiai į terasą ir mėgautis nuostabia Londono panorama saulei tekant. Jis taip ją mylėjo, kad atsikeldavo iškart pažadintas ir išeidavo į terasą kartu pasimėgauti ryto didybe, taip, kaip ji ir norėjo. Rytas buvo jų stichija. Jų kūrinys. Treslou — naujai atgimęs laimingas žmogus ir žydas. Kol išaušdavo rytas, tol pasaulyje viskas gerai. Ir ne tik jų pasaulyje, visame pasaulyje.

Dabar rytai vis dar išaušdavo, bet pasaulyje nebebuvo viskas gerai. Jo meilė jai neišblėso. Ji nesugriovė jo iliuzijų. Treslou tikėjosi, kad ir jis jos nesugriovė. Bet Liboras nebegyvas, o Finkleris miršta jo sapnuose ir, jei galima spręsti iš išvaizdos, trūnijo savo gyvenime. O jis, Treslou, nebuvo joks žydas. Dėl to turbūt turėjo būti dėkingas. Ne pats geriausias laikas būti žydu. Niekada ir nebuvo tam tinkamo laiko, pats puikiai žinojo. Net prieš tūkstantį ar du tūkstančius metų. Jis tik manė, kad laikas būti žydu tinkamas jam.

Tačiau juk negali būti vienas laimingas žydas išsigandusių ar susigėdusių žydų saloje? Negali, ypač kai esi nežydas.

Dabar jis keldavosi anksti ne todėl, kad jį prikeldavo Hepsiba pasižiūrėti brėkštančios aušros grožio, o todėl, kad negalėjo užmigti. Tad ryto jis ne tik nebelaukdavo, o net nekęsdavo. Hepsiba neklydo dėl jų galingumo, bet ne dėl jų sąjungos sulaužymo. Žodis tam netiko, jis reiškė pernelyg staigų ir tikslingą demaskavimą. Iš jos terasos didingasis Londonas pamažu prisipildydavo kraujo, plonytė kraujo linija lašėdavo nuo stogų, pasirodydama pastatų, į kuriuos skverbėsi, languose, po vieną, tarsi per begarsį karinį manevrą. Kitais rytais atrodė, tarsi nuo žemės kilo kraujo jūra. Kildavo vis aukščiau ir darkė dangų šiurkščiais tamsiai mėlynais ir raudonais žiedais it kokia mėlynė. Kumščiuodamasi prasidėdavo dar viena įkaitų diena.

Įsisupęs į chalatą Treslou žingsniuodavo terasoje ir gerdavo per karštą arbatą.

Ore tvyrojo kažkokia gėda. Jis nebuvo tikras, kieno. Gal tik buvimo gamtos dalimi. Po tiek tūkstančių metų nepavykusių bandymų nukeliauti anapus jos kraujo jūros. Ar gėda buvo miestas? Civilizacijos iliuzija, kurią jis simbolizavo? Jos beveidis nesutramdomumas kaip sutrikusio, užsispyrusio, niekaip iš savo klaidos nepasimokančio vaiko atkaklumas. Kuris iš jų prarijo Liborą lyg jis niekad nebūtų egzistavęs ir greitai praris visus kitus? Kas buvo viso to kaltininkas?

Arba gėdą užtraukė jis pats, Džiuljenas Treslou, kuris atrodė kaip visi, bet iš tikrųjų buvo niekas. Jis siurbčiojo arbatą, kuri degino jam liežuvį. Niekam nereikalingas toks tikslumas — jei kas nors toks neapibrėžiamas kaip jis galėjo būti tikslus — kokio siekė jis. Gėda universali. Gėda vien jau būti žmogiškuoju žvėrimi. Gyvenimas buvo gėda, absurdiška gėda, gėdingesnė tik mirtis.