Говард Джейкобсон - Finklerio klausimas

Jei jo susižavėjimas buvo tuščias, tai tik dėl aplinkybių. Hepsiba buvo užsiėmusi, Treslou užmiršdavo, oras buvo šaltas ir Liboras nenorėjo, negalėjo ir galiausiai išnyko iš Treslou gyvenimo kaip nepageidaujamas vaiduoklis. Nors jis, Treslou, to labai pageidavo. Tai turėjo tapti gyvenimo būdu, ne keliu į naują gyvenimo būdą, nors jis ir įsivaizdavo save vėliau iškylantį pasikeitusį, bet nauju gyvenimu. Jis ir susidėtų iš pasivaikščiojimų su Hepsiba ir Liboru jų pusiau rojuje, kad ir kaip tam prieštarautų gamta, žydai iš abiejų pusių ir beveik žydas viduryje.

O dabar simetrija žlugo. Nors iš tikrųjų visa tai buvo tik Treslou ir niekieno kito išsigalvojimas. Tik Treslou ieškodavo išėjimo arba įėjimo. Liboras išėjo, o Hepsiba buvo laiminga kur esanti, iki tol, kol Treslou nepribaigė jos idealizuodamas.

Tad kiekvienas pasivaikščiojimas parke dabar buvo memorialinis neišsipildžiusio gyvenimo pasivaikščiojimas. Bet kas jį stebėjęs, — nors niekas jo nestebėjo, nes šunų vedžiotojams rūpi tik tai, kas jų pavadėlio gale, o bėgikams rūpi tik jų širdies plakimas — būtų palaikęs jį sielvartaujančiu.

Jie tik nežinotų, kiek ir dėl ko jis kenčia.

Neaišku, kas jį privertė sugrįžti į parką tą dieną — kitokią nei kitos dienos, — kai jis palydėjo Liborą į paskutinę kelionę. Jis eidavo įprastu savo keliu, kasydamasis niežtinčią atmintį, išeidavo pro vartus, esančius arčiausiai Liboro buto, kur pusvalandį stovėdavo spoksodamas aukštyn, atpažindamas langus su kambariais už jų, ką juose matė ir veikė: Šubertą grojanti Malke, nesuskaičiuojamos vakarienės, sunkūs Liboro baldai, Liboro šlepetės su jo inicialais, Liboro ir Finklerio varžybos dėl Isrrrae, pirmąkart išvydęs Hepsibą — „Vadink mane Džiuno, jei tau taip lengviau“. Iš Liboro buto jis prisiminė tik laimingas akimirkas, nepaisant to, kad ten taip pat išliejo nemažai ašarų, o visai netoliese buvo apiplėštas, nors tai taip pat buvo malonus prisiminimas, nuvedęs jį daugiau ar mažiau tiesiai prie Hepsibos.

Paskui dažniausiai sparčiai pražingsniuodavo pro BBC, pro tą žiurkių landynę, iš kurios nieko gera neatsiminė, šiek tiek uždelsdavo prie J. P. Gaiverio vitrinos, uostydavo vis dar cigarais atsiduodantį šaligatvį toje gatvėje, kur jo tėvas turėjo parduotuvę, sustodavo nusipirkti kavos, šiek tiek atsiduodavo melancholijai — blogiausia, kad jis turėjo per daug laiko, per daug laiko laukti, kol kas nors nutiks — ir galiausiai parvažiuodavo namo su taksi. Bet šiandien oras buvo daug geresnis nei pastarąsias savaites, danguje vartėsi milžiniški kamuoliniai debesys, ir jis viską darė dvigubai lėčiau. Nusprendė suvalgyti atperkamuosius priešpiečius sūdytos jautienos bare, kur sužalojo Liboro klausą, o tada grįš į parką ir lėtai patrauks namo. Vidurdienį pasijuto pavargęs ir nustebo, kai užsnūdo ant suoliuko kaip koks senas valkata. Atsibudo su skaudamu kaklu, smakras suposi jam virš krūtinės. Atgal grįžo aplinkkeliu tyčia neskubėdamas, labiau apleista parko dalimi. Paprastai jam čia nepatiko. Nebuvo panašu į Londoną ar atrodė kaip negeras Londonas. Čia kvepėjo nemalonumais, nors vienintelis įvykis toje dalyje buvo, kai brazilų berniukai žaidė futbolą su lenkų berniukais ir labai triukšmavo.

Triukšmas jį turbūt ir pažadino. Būrys įvairiausių rasių ir lyčių mokinių rėkavo kažką, ko jis negalėjo suprasti, bet tai nebuvo šūksnių kratinys, o kažkokios vienos frazės kartojimas, tarsi kažkokia patyčia. Bet iš ko jie tyčiojosi, jis taip pat negalėjo matyti.

Su juo niekaip nesusiję, ir nors žinojo, kad suaugęs nebedrįsdavo skirstyti mokinių minios, kad ir kokias eibes jie krėsdavo, nes greičiausiai bent vienas jų bus apsiginklavęs mačete, jis nuėjo nuo suoliuko tarsi savo reikalais — kad ir kaip mažai žinojo apie savo reikalus — ir pamėgino prieiti arčiau.

Lyg per klaidą, pamanė jis, net jei tuo metu ir iš tikrųjų klydo. 2

Mokinių rato viduryje stovėjo kokių penkiolikos metų ištįsęs jaunuolis juodu kostiumu, gražus ispaniškuoju ar portugališkuoju požiūriu, juodai mėlynomis žandenomis, atspurusiais marškiniais, su berniukiška kepure ant galvos — ne, ne berniukiška kepure, nes kepurė visai nebuvo berniukiška, o kažkokia mažo vyro kepurė. Štai kas jis buvo — mažas sefardų žydas. Beveik šventasis, tik per jaunas.

Treslou persmelkė pasibjaurėjimas.

Panašiai turbūt jautėsi ir vaikai. Skanduojama frazė pagaliau pasidarė aiški:

— Žydas!

— Žydas! Žydas! — šaukė jie.

Tarsi kažką atradę. Pasižiūrėkite, kas pasirodė, pasižiūrėkite, ką radome natūralioje aplinkoje.

Tai.

Neatrodė, kad mokiniai galėtų nulinčiuoti. Ne iš pačių geriausių mokyklų, pamanė Treslou, bet ir ne iš pačių blogiausių. Neatrodė, kad berniukai ginkluoti. Mergaitės nesikeikė. Grėsmė buvo kažkokia apribota. Berniuko jie nežudys, tik badys pirštais taip, kaip žmonės bado pirštais į kažkokį keistą daiktą, kurį bangos išplovė ant kranto.

— Žydas!

Šventasis vyras, tik per jaunas — šventasis berniukas — atrodė susikrimtęs, bet ne išsigandęs. Atrodė, kad jis taip pat žinojo, kad vaikai jo nežudys. Bet kad ir ką jis manė, tai negalėjo tęstis. Nežinodamas, ką daryti toliau, Treslou apsidairė ir pastebėjo savo amžiaus moterį, vedžiojančią šunį. Jos žvilgsnis sakė, taip negali tęstis. Treslou linktelėjo.

— Ei, kas čia vyksta? — šūktelėjo moteris su šunimi.

— Ei! — sušuko Treslou.

Mokiniai apsvarstė situaciją. Gal juos išgąsdino moters šuo, o gal jie patys norėjo nuo to pabėgti.

— Mes tik žaidžiam, — atsakė vienas.

— Lauk! — suriko moteris ir pasivedė šunį į priekį. Tai buvo tik terjeras, sutrikusia aukštesniosios klasės Berčio Vusterio išraiška, bet šuo yra šuo.

— Pati ir eik lauk, — atšovė jai viena iš mergaičių.

— Kalė! — traukdamasis sušuko kitas berniukas.

— Ei! — sušuko Treslou.

— Mes draugiškai, — pasakė kita mergaitė. Jos žodžiai skambėjo taip, lyg šiedu nenuoramos trukdė tam žydui susirasti krūvą naujų draugų.

Jie ėmė skirstytis ir pasišalino, ne visi iš karto, bet pamažu, po vieną, it potvynis, nuslūgstantis nuo keistojo išplauto objekto. Pasilikęs vienas keistuolis nuėjo savo keliais. Jis nepadėkojo nei moteriai, nei Treslou, nei moters šuniui. Turbūt prieštarauja jo religijai, pamanė Treslou. Bet akimirką Treslou sugavo jo gražių juodų kaip anglis akių žvilgsnį. Berniukas nepyko. Treslou net abejojo, ar jis bijojo. Jo veidas bylojo tik tai, kad jis pripratęs.

— Tau viskas gerai? — paklausė Treslou.

Berniukas gūžtelėjo. Poelgis bemaž akiplėšiškas. Taip jau yra, reiškė toks gūžtelėjimas. Nereikia kelti skandalo. Gal šiek tiek išdidaus, Dievo saugomo nuošalumo. Jis mano, kad esu nešvarus, pamanė Treslou.

Treslou pažvelgė į moterį. Ji atsakė tuo pačiu. Kas tuos vaikus supaisys.

Treslou grįžo ant savo suoliuko. Suprato, kad dreba.

Jam iš galvos neiškrito jų šūksniai. Žydas!

Bet jis ir pats sugalvodavo frazes. Kam taip rengtis? Kaip taip save pristatyti? Ir kodėl mums nepadėkojai? Ir kodėl žiūrėjai į mane taip, lyg būčiau „tai“?

Viena mergaitė nepabėgo su kitais vaikais. Ji dvejojo, dairėsi aplinkui. Treslou išsigando, kad ji ims jį užgaulioti. Gal pasiūlys jam ką nors, kad išsikaulytų pinigų. Sėdėdamas ir drebėdamas ant suoliuko jis turėjo atrodyti lengvas taikinys.

Nežiūrėdama jo pusėn ji pasilenkė nusiauti batų. Ir tą akimirką jis ją atpažino. Ji buvo mokinė iš jo pasikartojančio sapno — tai yra kartą pasirodžiusi prieš Hepsibą — mokinukė, sustojusi nusiauti batų, kurie trukdė jai bėgti — trapi ar ryžtinga ji buvo su savo languotu sijonu, balta palaidine, mėlynu megztiniu ir meniškai suraizgytu kaklaraiščiu, Treslou negalėjo nuspręsti. Kažkur skubanti mokinė, bet jis nežinojo, ar nori, kad ji skubėtų pas jį.