Говард Джейкобсон - Finklerio klausimas

— Kodėl auniesi batus? — paklausė jis.

Ji nužvelgė jį taip, tarsi ir asilui būtų aišku, kodėl ji aunasi batus: kad nugramdytų jį nuo padų.

— Iškrypėlis! — susiraukusi atšovė ji ir nubėgo tolyn per žolę.

Iškrypėlis.

Nieko asmeniška. Iškrypėlis, žydas. Tokių pilna.

Nevertas niekieno mirties.

Ar atvirkščiai: nevertas niekieno gyvenimo?

Į butą grįžo ankstyvą vakarą. Norėjo išgerti.

Gerai, kad į barą, kuriame gėrė, neužsuko jokia trapi shiksa vandeningomis Ofelijos akimis, nes būtų nusivedęs ją į parką ir nusiskandinęs kartu.

Bute buvo keistai tylu. Nėra Hepsibos. Jis leidosi jos ieškoti. Hepsibos nėra virtuvėje, Hepsibos nėra išsitiesusios ant sofos svetainėje prieš televizorių, Hepsibos nėra miegamajame, vilkinčios rytietišką chalatą su rože tarp dantų, Hepsibos nėra vonioje. Bet jos kvepalus užuodė. Vienos iš jos spintos durys buvo atviros, o ant grindų mėtėsi batai. Ji išėjusi.

Tada staiga, lyg gavęs akmeniu į smilkinį, jis prisiminė. Šį vakarą atsidaro muziejus. Didysis atidarymas, tik Hepsiba nenorėjo jo taip vadinti. Jėzau! Jie turėjo ten būti pusę penkių, svečiai turėjo rinktis penkiolika po šešių. Hepsiba liepė rinktis anksti. Anksti ir trumpai. Įeiti, išeiti, atkreipti kuo mažiau dėmesio. Net kvietimai buvo nežymūs ir išsiuntinėti vėlai. Paprastai, kaip Treslou pastebėjo, žydai mėgo kvietimus. Kvietimai buvo totemiški, nuolat įspaustomis auksinėmis gotiško stiliaus raidėmis ant storo kartono lakštų, pernelyg entuziastingi, siunčiami likus keletui mėnesių iki renginio. Atvykite į vakarėlį! Pradėkite galvoti apie dovaną! Galvokite, ką apsirengsite! Meskite svorį! Hepsiba pasirūpino, kad jos kvietimas būtų mažas ir plonas, tyliai atėjęs į pasaulį.

Jis nepažadėjo jai nevėluoti. Nebuvo reikalo. Jis niekada nevėlavo. Juk beveik neišeidavo iš buto ir apie renginius nepamiršdavo.

Tai kodėl jis vėlavo ir kodėl pamiršo šįkart?

Jis žinojo, ką pasakys Hepsiba. Ji pasakys, kad jis pamiršo, nes norėjo pamiršti. Ne jai klausti, kodėl. Gal dėl to, kad nustojo ją mylėti, nes neracionaliai pavydėjo savo draugui, nes širdyje ėmė priešintis muziejui.

Ji nepaliko jam jokio raštelio. Jau tai bylojo apie stiprų pyktį ir nusivylimą. Jis atsiskyrė nepasakęs nė žodžio, todėl dabar ji padarys tą patį.

Jis svarstė, ar tarp jų jau viskas baigta. Jei taip, tai dėl Liboro. Kai kurie dalykai viską pakeičia taip, kad negali grįžti į pradinę būseną. Po Liboro, kuris juos suvedė, nebeliko nieko. Gali būti, kad jis pats taip norėjo. Tuos, kuriuos sujungiau, aš ir išskirsiu. Treslou visai patiko Liboro samprotavimai. Liboras sužinojo, kad jis veidmainis, svetimoteriautojas ir pagyrūnas. Jis išniekino Finklerio lizdą ir per Hepsibą išniekins Liboro. Ko tam pakvaišėliui giraitei iš jų reikia? Jis tik siurbė jų tragediją, nes jo paties gyvenimas buvo farsas. Eik namo, Džiuljenai. Eik iš kur atėjęs. Palik mus ramybėje.

Jis sėdėjo plyštančia nuo minčių galva ant lovos krašto ir pritarė tokiam nuosprendžiui. Jo gyvenimas tikrai farsas. Kiekviena jo akimirka absurdiška. Ir taip, tiesa, jis tikrai stengėsi įslinkti į kitų žmonių tragedijas ir didybę, nes neturėjo nieko sava. Jis neturėjo jokių blogų ar negarbingų ketinimų, netgi priešingai, bet tai vis tiek buvo vagystė.

— Žydas! — juokėsi mokiniai, o Treslou priėmė patyčią asmeniškai.

Ji tapo į šoną įsmigusia strėle. Bet ką tai turėjo bendra su juo, išskyrus suaugusiojo pareigą įžnybti kiekvienam iš tų mažų mamzerių į ausį. Kodėl jis išsvirduliavo iš parko kaip sužeistas žvėris ir nuėjo ieškoti alkoholio? Kokį skausmą norėjo numalšinti?

Taigi, laikas dar vienam atsisveikinimui. Kodėl gi ne? Atsisveikinimai jam visada sekėsi. Ką jam reiškė dar vienas?

Jis išvydo daug įvairių savo gyvenimo variantų. Visai kaip prisigėrus. Visai kaip būti prisigėrus, kai esi prisigėręs. Gal jis išsvirduliuos pro duris, ir niekas daugiau niekada jo nebepamatys. Gal susikraus lagaminą ir grįš į savo butą Hampstede, kuris nebuvo Hampstede. Gal persirengs ir puls į muziejų. „Atsiprašau, brangioji, ar dar gausiu paskutinį košerinį sumuštinuką?“

Vienas iš tų apgaulingų linksmumo priepuolių, kuriems taip imlūs tikslo neturintys žmonės. Pasaulis jam prieš akis, jis gali nutūpti bet kur. Labiausiai prie širdies pasirodė išsvirduliuoti pro duris ir išnykti. Kažkaip tuo pat metu ir garbinga, ir barbariška.

Dovanoti Hepsibai savo dingimą, o sau dovanoti laisvę. Einam, pamanė jis. Jau eikim. Jeigu būtų iš tų, kurie kumščiais mosikuoja ore, būtų ore sumosikavęs kumščiais.

Bet pamatęs krūvą išmėtytų Hepsibos batų jis susijaudino. Juk tą moterį mylėjo. Ji jį suderino su visata. Gal ji niekada jam neatleis už tai, ką jis padarė, bet jis buvo jai ir sau, jiems abiem, skolingas dar vieną galimybę. Treslou greitai nusiprausė, apsirengė juodą kostiumą ir išbėgo į lauką.

Tamsa jį apstulbino. Jis pažvelgė į laikrodį — aštuonios keturiasdešimt penkios! Kaip taip gali būti? Kai grįžo iš parko, buvo dar tik po septynių. Kur dingo laikas? Gal išvydęs batus ir prisiminęs, kaip ją myli, apalpo ant lovos? Turbūt. Kito paaiškinimo nebuvo. Jau antrąkart tądien nežinia kaip užmigo. Nebevaldė savęs. Jam ėmė nutikti keisti dalykai. Jis nebebuvo savo gyvenimo lėmėjas. Net negyveno savo gyvenimo.

Iki muziejaus tik dešimt minučių kelio, bet jis kupinas pavojų. Jam vėl grasino lempų stulpai, įsivaizdavo, kaip atsitrenkia į medžius ir pašto dėžes. Kelyje pernelyg daug eismo, viskas pernelyg greitai. Prie kelio linkio grūdosi autobusai, o mašinos stojo tiesiai jam ant kupros. Jis taip įtemptai laukė susidūrimo, kad skaudėjo kiekvieną kaulelį.

Jis stengėsi nežiūrėti į arabišką grafitį ant senosios Bitlų įrašų studijos sienos.

Į muziejų jis galiausiai atvyko apie devintą. Pastate degė šviesa ir nedidelė grupelė žmonių — koks tuzinas — stovėjo susirinkę viduje. Gal nesusirinkę. Susirinkimas turi turėti tikslą, o jis abejojo, ar tie žmonės čia jį turi. Treslou beveik tikėjosi išvysti plakatus — Mirtis žydams. Karikatūras, vaizduojančias apsirijėlius kūdikius, ėdančius žydpalaikius, ir į svastikas persimainančias Dovydo žvaigždes. Tokie vaizdai nebešokiravo. Galėjai juos išvysti ir viduje ar net pačioje padoriausioje spaudoje. Pastarąsias savaites gatvės knibždėjo nuo atsitiktinių demonstracijų nuo Trafalgaro aikštės iki Izraelio ambasados, žmogiškasis kurtinančios įniršio užtvaros šrapnelis, todėl Treslou nesistebėtų juos išvydęs ir čia, tikėdamasis susilaukti dėmesio iš vieno ar kito svarbaus Hepsibos svečio, ambasadoriaus, parlamento nario ar bendruomenės šulo. Stop žudynėms. Pasmerkite skerdynes. Išžudykite žydus. Bet viskas atrodė tylu ir ramu. Nesimatė net nė vieno „Susigėdusiojo žydo“, protestuojančio prieš gėdingą savo tautiečių solidarumo jausmo trūkumą.

O Finkleris? Finkleris viduj ar išorėj? Finkleris pasislėpęs nedidelėje minioje, laukiantis tinkamos progos, ar viduje, įgaliotas lydėti Hepsibą, nes tikrasis jos palydovas ją nuvylė?

Tai buvo finklerių renginys, ir Semas turėjo daugiau teisių ten būti nei Treslou.

Šiaip ar taip, lauke jo nebuvo. Lauke tik rūkaliai, nusprendė Treslou. Arba žmonės, išėję įkvėpti gryno oro.

Jis apėjo juos ir pasuko prie įėjimo, kur keletas apsauginių paprašė jo parodyti kvietimą. Kvietimo jis neturėjo. Jis paaiškino, kad jam nereikėjo kvietimo. Jis ne svečias, iš esmės jis šeimininkas.

Įėjimas griežtai tik su kvietimais, atsakė apsauginiai. Nėra kvietimo, nėra ir vakarėlio. Treslou paaiškino, kad čia ne vakarėlis, o priėmimas. O kaipgi! — iš kur jam žinoti, kad čia priėmimas, o ne vakarėlis, jei jis tik nemalonumų ieškantis prašalaitis? Jis gali papasakoti, kas yra kiekviename kambaryje. Nagi, klauskite. Muziejaus direktorė, Hepsiba Veicenbaum, yra jo partnerė. Jei tik kas nors galėtų pranešti jai, kad jis atvyko...