Говард Джейкобсон - Finklerio klausimas

Hepsiba girdėdavo, kaip jis keliasi ir eina į terasą, bet nenorėdavo eiti kartu. Kartu stebėti aušrą pasidarė nemalonu, kai žmogus, su kuriuo gyveni, mano, kad gyvenimas gėdingas.

Labai žmogiška, kad ji klausė savęs, ar yra dėl to kalta. Ne dėl to, ko nepadarė, bet ką padarė negerai. Treslou buvo vienas iš daugelio vyrų, kuriuos reikėjo išgelbėti. Ar tik tokie vyrai jos siekdavo — sutrikę, nieko neturintys? O gal kitokių ir nebuvo?

Bet kuriuo atveju ją vargino jų poreikiai. Kuo jie ją laikė — Amerika? Atiduok man savo pavargusią, vargšę... niekam tikusias knibždančio tavo kranto atliekas. Blogiausia, kad ji atrodė pakankamai stipri ir saugi, kad galėtų juos priimti. Ji atrodė erdvi. Kaip saugus uostas.

Bet Treslou dėl to apsiriko. Ji jo neišgelbėjo. Gal jo neįmanoma išgelbėti.

Ji suprato, kad daug kas pasikeitė dėl Liboro. Jis vis dar negalėjo suvokti. Kažkodėl, ji nesuprato kodėl, jis dėl to kaltino save. Be to, jis paprasčiausiai ilgėjosi Liboro draugijos. Dėl to ji neturėjo teisės lįsti ir klausinėti: „Brangusis, ar aš ką nors padariau?“ Geriausia jį kuriam laikui palikti ramybėje. Jai ir pačiai norėjosi pabūti vienai. Ji taip pat sielvartavo. Bet vis tiek klausė savęs ir apgailestavo.

Be viso to, dar muziejus...

Ji vis labiau jaudinosi dėl atidarymo. Ne dėl to, kad statybos dar nebaigtos — tai nesvarbu — bet dėl to, kad atmosfera buvo bloga. Šiuo metu žmonės norėjo žinoti mažiau apie žydus, o ne daugiau. Yra laikas atverti duris ir yra laikas jas uždaryti. Jei viskas priklausytų tik nuo jos, Hepsiba būtų muziejų užmūrijusi.

Beliko tikėtis, kad pasaulis staiga pasikeis, kad tos siaubingos šnekos liausis savaime, kad naujo vėjo gūsis nušluos mirtinus žydus nuodijančius nešvarumus ir visas jų pastangas.

Taigi ji tik tikėjosi.

Nulenkusi galvą, nudelbusi akis ir laikydama špygas. 7

Tik jai nebūdinga pasyviai pasiduoti įvykių eigai. Ji negalėjo palikti visko spręsti savo vadovams, filantropiškiems muziejaus rėmėjams. Ji ir vėl primygtinai kartojo, kad laikas netinkamas. Atidarymą atidėti būtų nesmagu, bet juk tai nieko nauja. Jie galėtų pasakyti, kad vėluoja statybos. Nepakanka lėšų. Kažkas susirgo. Ji susirgo.

Ir tai būtų tiesa. Jos psichikos būklė pakriko. Ji skaitė dalykus, kurių jai nederėjo skaityti — apie klaikias sąmokslo teorijas, kad žydai suplanavo 2011 m. rugsėjo 11-ąją, kad žydai žlugdo bankus, teršia pasaulį pornografija, pelnosi iš prekybos žmonių organais, kad inscenizavo savo pačių holokaustą.

Holokaustas, suknistas holokaustas. Žodis buvo toks pat atgrasus kaip ir „antisemitas“ — ji keikė tuos, kurie jį nuvalkiojo. Bet ką daryti? Ore tvyrojo šantažas. Kažkas sakė, užsičiaupkit pagaliau apie savo suknistą holokaustą, nes imsime jį neigti. O tai reiškė, kad užsičiaupti ji negali.

Holokaustas pasidarė svarstytinas. Neseniai ji netyčia susitiko savo buvusį vyrą — ne teisininką Eibą, o šventvagiškąjį aktorių, pasakotoją ir melagį (juokinga, kaip gali susidurti su abiem buvusiais savo vyrais) — ir klausėsi pragariškos jo pasakėlės, kaip jis permiegojo su kažkokia holokausto neigėja ir už paslaugą derėjosi dėl skaičiaus. Jis nusileido iki milijono už tai, kad ji jam padarytų tą, bet norėjo jį atgauti už tai, kad padarė jai aną.

— Jaučiuosi kaip tas, koks ten jo vardas, — sakė jis jai.

— Duok užuominą.

— Tas, kuris turėjo sąrašą.

— Ko Ko?

— Ar pasakojau, kad kadaise Japonijoje žaidžiau Mikado?

— Tūkstančius kartų.

— Tikrai? Gėda. Bet ne, ne jis. Kitas vyrukas su sąrašu.

— Šindleris?

— Taip, Šindleris — tik mano atveju aš gelbėjau jau išnaikintuosius.

— Benai, tai bjauru, — pasakė ji. — Tai turbūt bjauriausias, ne, du bjauriausi pokštai, kokius tik esu girdėjusi.

— O kas čia pokštauja? Dabar taip tiesiog yra. Holokaustas tapo preke. Vienas Ispanijos meras dėl Gazos atšaukė Holokausto dienos atminimo šventę savo mieste, tarsi jie būtų kaip nors susiję.

— Žinau. Tai reiškia, kad Buchenvaldo žuvusieji gali būti pagerbti tik tada, jei Tel Avivo gyvieji elgsis padoriai. Bet aš tavimi netikiu.

— Kuo netiki?

— Kad miegojai su kažkuo, kas neigė holokaustą. Net tu nebūtum drįsęs taip pasielgti.

— Pasielgiau taip kilnių tikslų vedamas. Tikėjausi, kad galėsiu uždulkinti ją negyvai.

— Tai kodėl jos tiesiog nepasmaugei?

— Nes esu žydas.

— Tuos, kurie neigia holokaustą, leidžiama žudyti. Ne tik leidžiama, o būtina. Vienuoliktasis įsakymas — Nusuk sprandus visiems neigėjams, nes neigimas nuodėmė.

— Turbūt, bet aš taip pat norėjau ją perauklėti. Visai kaip su kekšėmis. Juk pažįsti mane...

— Toks pat minkštaširdis...

Jei tik ji būtų leidusi, jis būtų ją pabučiavęs.

— Toks pat minkštaširdis, — pakartojo jis.

— Ir pavyko?

— Kas pavyko?

— Ją perauklėti.

— Ne, bet pasiekiau 3 milijonus.

— Ką padarei dėl to?

— Neklausk.

Viršininkams apie Beno istoriją ji nepasakojo. Niekada nežinojai, kas žydui pasirodys ar nepasirodys juokinga.

O muziejus atsidarys nei anksčiau, nei vėliau. Negalima bėgti, tik ne dvidešimt pirmajame amžiuje. Tik ne Šv. Jono Miškuose.

Trylika 1

Tais rytais, kai gėda tapdavo nepakeliama ir pernelyg užgaudavo Hepsibą, Treslou apsivilkdavo paltą ir išeidavo per parką į Liboro namus. Jis vis dar vadino juos Liboro namais. Jis nefantazavo, tikrai nesitikėjo lange išvysti Liborą. Bet kažkokia Liboro dalelė ten išliko, taip, kaip jis bijojo, kad Hepsibos terasoje vis dar tvyrojo jo gėda, nors paties jo ten nebebuvo.

Tokiu metu Regento parke karaliavo bėgikai, šunų augintojai ir žąsys. Visi paukščiai turėjo savo valandą. Anksti ryte valdė žąsys, snapais kapodamos sausą žemę, kirsdamos žemę snapu, kad atsiimtų, kas joms priklauso. Vėliau ateidavo garnių eilė, o tada gulbių, paskui ančių. Treslou pamanė, kaip gerai būtų, jei žmonės mokėtų taip pasidalyti gyvenimus. Pamiršti kovas dėl žemės ir paprasčiausiai pasiskirstyti dienas. Rytais musulmonai, dienomis nežydai, o vakarais — žydai. Arba kaip nors panašiai. Nesvarbu, kas ir kada, svarbu, kad kiekvienas gautų savo dalį.

Parkas buvo didžiausia vieta apmąstymams Londone, didesnė net už Hampstedą, kur dėl vietos pagalvoti stumdėsi nemažai mąstytojų. Kai kuriais rytais Treslou atrodydavo, kad jis buvo vienintelis mąstantis žmogus parke — tik mąstantis ir daugiau nieko, ne mąstantis, kol bėga, ar kol vedžioja šunį, bet daugiau nieko neveikė, tik mąstė. Jis išleisdavo mintis viename parko gale ir susitikdavo jas kitame, jas pernešdavo nieko daugiau neveikiantys medžiai — tarsi telegrafo stulpai perneša žmogaus balsą. Tos pačios mintys, kurias atsinešdavo į parką, jį pasitikdavo išeinant.

Jo mąstymas neturėjo tikslo, jis tiesiog mąstė. Taip atsipalaiduodavo manydamas, kad jo galvoje egzistuoja prasmė.

Ir ką reiškė visi tie laisvo, nekliudomo mąstymo rytai?

Nieko.

Nulį.

Gornisht.

Tik susipažinęs su Hepsiba jis labai mėgdavo eiti kartu su ja prie ežero, pusvalandį praleisti sėdint ant suoliuko ir stebint garnius, kalbėtis apie žydus ir gamtą — kodėl Biblijoje tiek nedaug gamtos aprašymų, kodėl net Rojuje augalijos aprašymai tokie paviršutiniški — ir laukti, kol prie jų prisijungs Liboras. O tada, kai galiausiai atsibučiuodavo, Hepsiba išeidavo į muziejų, o Liboras su Treslou vaikščiodavo susikibę už parankių kaip pagyvenusių austrų kalba kalbančių vengrų džentelmenų pora, keisdamiesi anekdotais jidiš kalba, kurią Treslou iki tol buvo puikiai išmokęs. Paskui jie vėl atsisėsdavo ant suoliuko prie ežero, ir Liboras aiškindavo, kodėl žydai taip moka gyventi mieste. Treslou visą gyvenimą praleido didmiestyje, bet „neįsisunkė“ į jį taip kaip Liboras. Taip, kaip žąsys priklausė Regento parko ežerui, taip Liboras priklausė gatvėms aplink jį. Nors net čia negimė ir netaisyklingai tarė daugumą angliškų žodžių. Treslou ne tik norėjo paaiškinimo apie tokius įgūdžius, bet taip pat norėjo sužinoti, kaip galima tokių įgyti.