Таммара Веббер: Lengvai

Per konsultacijas daliju užduotis. Prikabinau pastarųjų trijų mėnesių. Gali jomis naudotis kaip gairėmis arba išspręsk ir atsiųsk man, pažiūrėsime, kas tau nesiseka.

Iš tiesų studijuoju inžineriją, bet mums reikės ir ekonomikos. Manau, kad jos turėtų pasimokyti visi – tai puikus pagrindas bandant paaiškinti, kaip pinigai, politika ir prekyba drauge sukuria maišalienę, vadinamą mūsų ekonomine sistema.

LM

P. S. Kaip apygardos konkursas? Beje, tavo buvęs aiškiai asilas.

Parsisiunčiau užduotis galvodama apie paskutinį jo teiginį. Nesvarbu, ar Landonas pažinojo Kenedį, ar ne, – turint omeny universiteto dydį ir skirtingas jų specialybes, menkai tikėtina, – jis stojo mano pusėn. Palaiko merginą, kuri taip sielojosi išsiskyrusi, kad dvi savaites nevaikščiojo į paskaitas.

Landonas buvo protingas ir šmaikštus, su juo susirašinėjau vos tris dienas, bet jau nekantravau pamatyti jo vardą savo pašto dėžutėje, man patiko draugiškai pasierzinti. Pasidarė smalsu: kaip jis atrodo? Dieve. Dar vakar išėjau iš paskaitos mintyse kartodama sau nekreipti dėmesio į mane akimis sekiojantį vaikiną, nes neva reikia laiko atsigauti po Kenedžio išdavystės, o štai šiandien jau sėdžiu ir svajoju apie konsultantą, kuris atrodo kaip Čeisas Krofordas. Arba… Bendžis.

Nesvarbu. Net jei Landonas teisus, man reikia laiko atsigauti. Net jei Kenedis ir buvo asilas.

Spragtelėjau pirmą pratimą ir atsiverčiau ekonomikos vadovėlį, o tada lengviau atsikvėpiau.

Landonai,

pratimai iš tiesų padės. Man jau ne taip baisu, gal ir nesusikirsiu. Išsprendžiau pirmus du – gal turėdamas laiko užmesi akį? Dar kartą ačiū, kad švaistai man savo laiką. Pasistengsiu kuo greičiau prisivyti. Nesu pratusi būti akmeniu po kaklu.

Konkurse varžėsi du mano devintokai iš skirtingų mokyklų. Abu manęs paklausė, – ačiū Dievui, ne vienu metu, – katras jų mano geriausias. (Abiem atsakiau: „Aišku, tu.“ Ar pasielgiau nesąžiningai?) Atėję pasiimti iš mano visureigio savo kontrabosų, abu buvo labai patenkinti, laikiau sukryžiavusi pirštus, kad neimtų vienas prieš kitą pūstis.

VAIKINAI.

Inžinerija? Oho. Nieko keisto, kad atrodai toks gudrus.

ŽV

Žaklina,

uždaviniai išspręsti puikiai. Pažymėjau keletą smulkių klaidelių, kurios galėtų pakišti koją per egzaminą, žvilgtelėk.

Ak, atrodo, kad tavo devintokai tave įsižiūrėję? Nieko keisto. Kai buvau keturiolikos, kontrabosu griežianti studentė būtų išvertusi mane iš kojų.

Aišku, kad esu gudrus. Aš visažinis konsultantas. Ir jei tau smalsu – tu mano geriausia. ;)

LM

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

Šeštadienio vakarą, nekreipdama dėmesio į priešgyniavimą ir spyriojimąsi, Erina vėl grasino ištempti mane iš bendrabučio. Šį kartą turėjome trise traukti į miestą su padirbtais pažymėjimais aplankyti kelių klubų.

– Nepameni, kaip jaučiausi per ano savaitgalio vakarėlį? – paklausiau Erinos, grūdančios man į rankas siaurą juodą suknelę.

Aišku, neprisiminė. Jai nepapasakojau. Erina žinojo viena – kad anksti išėjau.

– Žaklina, mažute, žinau, tau sunku. Bet negali leisti Kenedžiui laimėti! Negali virsti atsiskyrėle ar jaustis per daug įbauginta, kad įsimylėtum kitą. O, dievinu šitą metą – naujo vaikino medžioklė, visa nežinoma, neišbandyta; prieš tave galybė karštų vyrukų tik ir telaukia, kada juos rasi. Jei taip negeisčiau Čazo, tau pavydėčiau.

Jos pasiklausius būtum patikėjęs, kad leidausi ekspedicijon į egzotišką žemyną. Bet man Erinos jausmai buvo nesuprantami. Mintis, kad reikės ieškoti naujo vaikino, atrodė varginanti ir slegianti.

– Erina, nemanau, kad esu tam pasiruošusi…

– Tą pat sakei ir praeitą savaitgalį, o pasirodei puikiai! – ji susiraukė ir susimąstė, o aš šimtąjį kartą vos neprasižiojau apie Baką. – Net jei ir išėjai anksčiau. – Ji pakabino atgal juodą suknelę, kurios nenorėjau, o aš prikandau liežuvį ir vėl praleidau progą.

Pati nesuprantu, kodėl neįstengiau pasakyti. Labiausiai bijojau, kad ji supyks. Dar buvau įsikalusi į galvą, kad ji manim nepatikės. Nenorėjau nei vieno, nei kito; troškau viską pamiršti.

Suirzusi pagalvojau apie Luką, per ekonomikos paskaitą neleidusį man užsimiršti, nes neatšaukiamai buvo susijęs su tos nakties siaubu. Penktadienį į mane jis nė nežvilgtelėjo – bent nepastebėjau. Kiekvieną kartą man dirstelėjus atgal, užuot konspektavęs, jis įsijautęs kažką škicavo pieštuku. Paskaitai pasibaigus, jis užsikišo pieštuką už ausies, atsistojo ir nesižvalgydamas pirmas išmovė pro duris.

– Štai šita deramai išryškins prekę, – pertraukė mano godas Erina. Dabar siūlė elastingą violetinę palaidinukę gilia iškirpte. Nutraukė ją nuo pakabo ir metė man. – Apsimauk aptempiančius džinsus ir apsiauk tais kietais batais, su kuriais atrodai kaip mafiozo mergina. Labiau tiks prie tavo atšiaurios „aš sunkiai pasiekiama“ nuotaikos. Reikia rengtis taip, kad trauktum tinkamus vaikinus, o jei tave išpustysiu pernelyg mielai, visus atbaidysi dėbčiodama ir irzliai vartydama dideles mėlynas akis.

Atsidusau, o ji nusikvatojo ir užsitempė per galvą juodąją suknelę. Erina pernelyg gerai mane pažįsta.

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

Seniai pamečiau skaičių, kiek Erina įspraudė man į rankas gėrimų vis kartodama, kad ji vairuojanti, todėl turiu gerti už dvi.

– Be to, negaliu liesti nė vieno tų karštuolių, taigi jais turėsi pasidžiaugti už mane. Baik šitą margaritą, liaukis raukytis ir spoksok į vieną tų vaikinų, kol susipras, kad pakvietęs tave šokiui nepraras rankos.

– Aš nesiraukau! – susiraukiau, tada paklusau ir užsiverčiau kokteilį.

Nutaisiau grimasą. Pigi tekila prasimušė per dar pigesnį gėrimą. Ko daugiau tikėtis, kai įėjimas nemokamas, o gėrimai kainuoja penkis dolerius.

Buvo palyginti anksti, o nedidukas klubas, kurį mes nusprendėme užgrobti šį vakarą, dar neužkimštas šimtų studentų ir miestiečių, netruksiančių čia susirinkti. Erina, Megė ir aš įsitaisėme pustuštės salės kampe. Išgėrusi kokteilį ėmiausi savo vaidmens, kraipiausi muzikos taktu, pamažu atsipalaidavau juokdamasi iš Erinos palaikymo grupės šokio pozų ir Megės baleto judesių. Pirmasis vaikinas priėjo prie Erinos, bet ji papurtė galvą ir nebyliai tarė „užimta“. Ji nukreipė jį į mane, o man dingtelėjo: štai aš – be draugo. Jokių santykių. Jokio Kenedžio ir „tu mano Džekė“.

– Nori pašokti? – vaikinas peršaukė muziką nenustygdamas, tarsi būtų pasiruošęs bėgti, jei jam atsakyčiau. Linktelėjau ir nurijau kone fiziškai juntamą skausmą. Pirmą kartą per trejus metus nebuvau kieno nors mergina.

Paėjome į atvirą vietą už kelių metrų nuo Erinos ir Megės – ši taip pat turi draugą. Netrukau susigaudyti, kad jiedvi ketino kiekvieną jas šokti kviečiantį vaikiną siųsti man. Buvau jų vakaro projektas.

Per dvi valandas prisišokau su tiek vaikinų, kad visų nė nebeprisiminiau, vengiau per drąsių rankų ir atsisakinėjau ne Erinos siūlomų gėrimų. Pasirinkusios aukštą staliuką šalia šokių aikštelės, stovėjome atsirėmusios į aukštas kėdes ir gėrėme aplink urduliuojančią asistavimo ir koketavimo nuotaiką. Megei per minią vikriai prasmukus į tualetą ir grįžus paraginau jas eiti namo, bet Erina nutvilkė mane žvilgsniu, įprastai tausojamu nemandagiems savo restorano klientams. Vyptelėjau jai ir gurkštelėjau gėrimo.

Kai Erina su Mege vienu metu išpūtė akis ir įsistebeilijo man per petį, supratau, kad priėjo naujas vaikinas ir kad joms jis tinka. Ranką palietė pirštai, aš pirma giliai įkvėpiau ir pamažu iškvėpiau, tik tada atsisukau. Ir gerai – nes už manęs stovėjo Lukas. Jis dirstelėjo į mano iškirptę, kilstelėjo antakį ir vos pastebimai šypsodamasis pažiūrėjo man į akis neatsiprašinėdamas, kad leido savo žvilgsniui nuklysti žemyn. Kulniukai buvo mirtinai išvarginę kojas, nors ir jų aukščio nepakako, kad žiūrėtume akis į akį.