Таммара Веббер - Lengvai

– Ooo, Ža, jis dar turi ir tatuiruočių, – gėrėdamasi sukuždėjo Erina. – Jis karštesnis, negu maniau…

Žiūrėjau į Luko dilbius, įtemptus pjaunant maišą. Tatuiruotės, apsivijusios riešus, susiliejančiais raštais ir simboliais dilbiais bėgo aukštyn ir pradingo po pilkomis iki alkūnių atraitotomis marškinėlių rankovėmis. Iki šiol nemačiau jo atsiraitojusio rankoves. Šeštadienio naktį jis vilkėjo prasegta išblukusia juoda palaidine ilgomis rankovėmis, iš po kurios švietė balti marškinėliai.

Manęs niekad netraukė tatuiruoti vaikinai. Tušą po oda leidžiančios adatos ir visiems laikams įrėžti žodžiai ar simboliai man buvo nesuvokiama. Buvo ir smalsu, kokios jo tatuiruotės – tik ant rankų? Per visą nugarą? Ant krūtinės?

Eilei pajudėjus, Erina timptelėjo man už rankos.

– Liaukis, gadini abejingosios vaidmenį. Nors negaliu tavęs kaltinti, – atsiduso. – Galbūt mums derėtų nešti kudašių, kol jis ne…

Erinai nutilus, akies krašteliu pagavau šmėstelint suktą jos šypseną, paskui ji atsisuko.

– Žiūrėk tik į mane, – vėl prabilo prunkšdama, tarsi kalbėtume apie ką nors juokinga. – Jis spokso į tave. Noriu pasakyti, jis įsmeigęs akis. Tas vaikinas nurenginėja tave akimis. Jauti? – jos veidas pergalingai švietė.

Ar jaučiau jo žvilgsnį? Ačiū, jutau. Veidas nukaito.

– O Dieve, tu nuraudai, – sukuždėjo Erina, tamsios jos akys išsiplėtė.

– Negali būti, – iškošiau pro dantis. – Nesakyk, kad jis… jis…

– Nurenginėja tave žvilgsniu? – Ji vėl nusijuokė, dar niekada taip netroškau jai įspirti. – Gerai, gerai. Ža, nesijaudink. Tu valdai padėtį. Nežinau, ką jam padarei, bet jis pasiruošęs atsitūpti ir prašyti. Patikėk. – Erina žvilgtelėjo jo pusėn. – Dabar jis krapštosi prie kavos aparato. Gali ir pati paspoksoti.

Priėjome arčiau, prieš mus buvo tik du žmonės. Žiūrėjau, kaip Lukas pakeitė filtrą, atseikėjo kavos ir nustatė valdymo rankenėles. Žalią prijuostę atsainiai buvo susirišęs už nugaros ne kilpa, o mazgu. Nusekiau prijuostės dirželiais iki senų džinsų, kabančių ant klubų. Iš vienos kišenės kyšojo piniginė su grandinėle. Ši pradingo po prijuoste, matyt, buvo prisegta prie diržo kilpos priekyje.

Jis pasisuko į antrą kasą ir nuspaudęs kelis mygtukus atgaivino mašiną. Kažin, ar jis ketina mane ignoruoti, kaip aš jį per paskaitą. Nors gaučiau, ko nusipelniusi, kad žaidžiu šį žaidimą. Vaikinui prieš mane ėmus varyti ilgą užsakymą merginai prie pirmosios kasos, Lukas atsisuko ir pakėlė akis.

– Kitas… – Jo pilki kaip plienas marškinėliai atsispindėjo akyse, mėlyna spalva tarsi pradingo. – Žaklina, – pasisveikino kvailai šyptelėdamas, ir sunerimau, ar tik neperskaitė mano minčių ir neįspėjo sukto Erinos plano. – Šiandien amerikietiškosios ar kitokios?

Jis prisiminė, ką užsisakiau prieš savaitę.

Linktelėjau. Regėdamas mano sutrikimą jis švystelėjo vos regima šypsena, išmušė užsakymą ir tušinuku užrašė ant puodelio. Bet, užuot perdavęs kolegei, pats pripylė, o Erina savo užsakymą pateikė jo bendradarbei.

Lukas uždėjo ant puodelio apsauginę movą, užsuko dangtelį ir padavė indelį man. Neperpratau, ką reiškia vos pastebima jo šypsena.

– Geros dienos. – Ir man per petį tarė: – Kitas.

Sutrikusi ir paniurusi priėjau prie Erinos, laukiančios savo užsakymo prie prekystalio.

– Jis paruošė tau kavą? – ji atsiėmė savo gėrimą ir nusekė paskui mane prie pyragaičių vitrinos.

– Aha. – Atsukau dangtelį, šliūkštelėjau pieno ir įsibėriau cukraus, o Erina savo latę pasigardino cinamonu. – Bet padavė ją, tarsi būčiau paprasčiausia pirkėja, ir ėmėsi kito užsakymo.

Žiūrėjome, kaip jis bendrauja su klientais. Nė karto nedirstelėjo mano pusėn.

– Būčiau galėjusi prisiekti, kad pirmai jis taip spitrijo į tave, kad net žvairavo, – svarstė ji išėjus, pasukus už kampo ir įsiliejus į studentų atstovybėje kunkuliuojančią minią.

– Labas, mažyte! – iš minčių mus pažadino Čazo balsas. Jis ištempė Eriną iš žmonių srauto, o aš nusekiau iš paskos juokdamasi iš jos džiaugsmingo spiegimo, kol pamačiau šalia Čazo vaikiną.

Man užkaito veidas, ausyse aidėjo širdies dūžiai. Draugams pasisveikinus bučiniu ir ėmus tarškėti, kas kada vakare baigs darbą, Bakas spoksojo į mane kilstelėjęs lūpų kraštelį. Jau šnopavau, vos suvaldžiau kylančią paniką ir pykinimą. Norėjau apsisukti ir bėgti, bet stovėjau it prikaustyta.

Jis negali manęs čia paliesti. Negali manęs čia įskaudinti.

– Sveika, Džeke, – vertindamas jis nužvelgė mane, o man sudilgsėjo oda. – Šauniai atrodai, kaip visada. – Jis flirtavo, bet po žodžiais jutau grasinimą, nežinia, tikrą ar įsivaizduojamą.

Mėlynės ant veido jau spėjo nublukti, bet jų pėdsakai dar matyti. Aplink kairę akį gelsva juosta, o dešinėje palei nosį blyški dėmė. Bakui jas įstatė Lukas, bet tai žinojome tik mes trys. Tylėdama rankoje spaudžiau kavą. Kadaise maniau, kad šis vaikinas dailus ir žavus – jo tipinio amerikiečio vaidmuo buvo mane apmovęs visai kaip kitus.

Kilstelėjau smakrą ir prisiverčiau nekreipti dėmesio į savo baimę ir jos keliamą fizinę reakciją.

– Aš Žaklina.

Jis sutrikęs kilstelėjo antakį.

– Kas?

Erina stvėrė man už parankės.

– Eime, karštuole. Ar tau ne po penkių minučių meno istorija?

Pasisukau ir vos nekluptelėjusi nusekiau jai iš paskos. Prasilenkiant Bakas tyliai nusijuokė.

– Dar pasimatysim, Žaklina, – tyčiodamasis paerzino.

Sudrebėjau jo lūpoms tariant mano vardą ir žengiau paskui Eriną į studentų jūrą. Įstengiau judėti, bet atrodė, kad vos velkuosi.

6 skyrius

Erina. Ar dar turi kavos puodelį?

Aš. Taip…

Erina. Nuimk movą.

Aš. O Dieve!

Erina. Jo telefono numeris?

Aš. Iš kur žinojai?

Erina. Aš Erina. Aš žinau viską. ;) Žinoma, juk kam jam rašyti ant puodelio, jei gėrimą ruošė pats.

Jei Erina nebūtų parašiusi man per paskaitą, tas puodelis ir Luko telefono numeris būtų iškeliavę į šiukšliadėžę koridoriuje.

Taigi… Lukas ant mano puodelio užrašė ne užsakymą, jis davė man savo numerį. Įsivedžiau jį į telefoną nežinodama, ką daryti. Paskambinti jam? Parašyti žinutę?

Apsvarsčiau, ką žinau apie Luką: nelemto vakarėlio naktį jis išdygo iš niekur. Mane apgynęs kažin kodėl jautė pareigą saugiai palydėti į bendrabutį. Jau tąkart jis žinojo mano vardą, nors aš jo iki tol nebuvau įsidėmėjusi.

Per ekonomikos paskaitą sėdėjo galinėje eilėje, bet, užuot klausęsis paskaitos, piešė arba spoksojo į mane. Šeštadienio naktį klube šokant tvirtose jo rankose man svaigo galva, o paskui jis pradingo nieko net nepaaiškinęs. Jis nurenginėjo mane akimis – čia Erinos žodžiai – vidury „Starbucks“, kur dirba. Buvo įžūlus ir pasitikintis savim. Išsitatuiravęs ir toks karštas, kad sunku apsakyti. Atrodė, elgiasi kaip blogas vaikinas, kokiu jį Erina su Mege ir laikė.

O dabar jo numeris įrašytas mano telefone. Tarsi jis viską žinotų apie operaciją „Blogo vaikino etapas“ ir būtų pasiruošęs suvaidinti savo vaidmenį, kurį jam numatė draugės.

Bet aš jo nepažįstu. Nenutuokiu, ką mano apie mane. Ar išvis apie mane ką nors galvoja. Po paskaitos jį kalbinusi studentė geidė jo. Merginos klube atvirai spoksojo jam einant pro šalį, kelios net atsisuko ir nulydėjo žvilgsniais. Jis galėjo šokti su bet kuria jų, o su dauguma tikriausiai ir grįžti namo. Tai kodėl išsirinko mane?

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●