Таммара Веббер - Lengvai

ŽV

Žaklina,

jei nori daryti, daryk. Kas tave sulaiko?

Taigi – aš paslaugus? Chmm? To dar nesu girdėjęs. Aplinkiniai paprastai mane laiko pasipūtusiu sub…galviu. Turiu prisipažinti, esu linkęs palaikyti tokį įspūdį. Todėl prašau pasilaikyti savo nuomonę sau. Supranti, reputaciją sugadinti labai paprasta. ;)

LM

P. S. Išspręsk uždavinį. Iki penktadienio. Labai įdėmiai spoksau į tave per šitą ekraną. IŠSPRĘSK UŽDAVINĮ. Jei kils klaustukų dėl medžiagos, parašyk.

Landonai,

kas mane sulaiko? Na, praleidau galimybę stoti į puikią muzikos mokyklą. Ir įstrigau valstijoje, kuri ne itin rūpinasi menais (tikriausiai visą darbo karjerą su tuo kovosiu). Atrodo, neįmanoma dabar imti ir daryti. Tikriausiai derėtų tai pergalvoti. Tavo slaptoji švelnioji širdies pusė saugi. Nešnipštelėsiu nė žodžio.

ŽV

P. S. Sprendžiu uždavinį, bet labai aikštingai spoksau į tave kiaurai savo ekraną. Vergų varovas. Fu.

Išsiviepusi spragtelėjau „siųsti“. Galbūt dabar žaidžiu visiškai kitokias gaudynes, bet Lukas su savo siutinamai mįslinga šypsena tegul pašvilpauja. Erina su Mege gali pasilaikyti sau „priversk jį tave vaikytis“ patarimus, nes aš, akivaizdu, nieko nenutuokiu apie tikrą gyvenimą. Bet elektroniniai laiškai… staiga mano pasitenkinimas pradingo suvokus paprastą tiesą – aš koketuoju internete. Nors nė nenutuokiu, kaip Landonas atrodo ar koks jis žmogus.

Ne visai tiesa. Žinau, koks jis, nors nė karto nesu mačiusi. Jis – geraširdis. Ir protingas. Ir tiesus.

Aišku, dėl manęs jis nesumalė galimam prievartautojui veido. Ir mano širdis netirpsta vien jam apglėbus mane per liemenį – nes neapglėbė. Tikriausiai neturi tatuiruočių ant rankų, ledą primenančių pilkai žydrų akių ir deginančio žvilgsnio.

Dešimtą valandą vakaro mano telefonas sugrojo žinutės melodiją.

Lukas. Sveika :)

Aš. Sveikas :)

Lukas. Ką veiki?

Aš. Nieko. Ruošiu namų darbus.

Lukas. Norėjau pasikalbėti po paskaitos, bet pradingai.

Aš. Iškart po jos turiu kitą. Dėstytojas vienas iš tų, kurie pavėlavus nutyla ir spoksodami laukia, kol atsisėsi.

Lukas. Aš tikriausiai tik dar sulėtinčiau žingsnį. ;)

Turėtum penktadienį užsukti į SB. Paprastai būna tuščia. Amerikietiškos kavos? Statau.

Aš. Nemokama kava? Neatsisakysiu. Stengsiuosi ištaikyti laiko ir užsukti. Kada dirbi?

Lukas. Visą popietę. Iki 5.

Aš. OK

Lukas. Iki penktadienio, Žaklina.

7 skyrius

Penktadienį Lukas penkiolika minučių pavėlavo į paskaitą, o mes pačioje paskaitos pradžioje rašėme testą – Lukas jį praleido. Pirmiausia pamaniau, kaip neatsakinga praleisti testą… o tada prisiminiau, kad pati velniop pasiunčiau net įskaitą. Ne man rodyti pirštais.

Lukas įslinko pro užpakalines duris daktarui Heleriui einant per didįjį tarpueilį ir renkant testus. Dėstytojas surinko lapus iš kairės eilės, tada atsisuko į dešinę, kurioje ir sėdėjo Lukas.

– Užeik pas mane po paskaitos, – tyliai pratarė jis.

Lukas linktelėjo galvą ir traukdamas iš kuprinės vadovėlį taip pat sušnabždėjo:

– Taip, tamsta.

Per paskaitą daugiau į jį nežiūrėjau, o paskaitai pasibaigus Lukas susikrovė kuprinę ir šoniniu tarpueiliu nulipo į auditorijos priekį. Laukdamas, kol daktaras Heleris baigs kalbėtis su kitu studentu, Lukas pakėlė galvą ir akimis susirado mane. Jis kaip visada šypsojosi neperprantama vos pastebima šypsena. Bet nenuleido akių, žvilgsniu tarsi strėle prismeigė mane prie grindų.

Pagaliau jis nusisuko į dėstytoją. Iškvėpiau – nė nesuvokiau, kad buvau sulaikiusi kvapą, – ir sprukau iš auditorijos dar neapsisprendusi, ar po pietų užsuksiu į „Starbucks“.

Galvojau apie testą, kurį puikiai parašiau, nes Landonas primygo mane atlikti prieš dvi dienas atsiųstą užduotį. Ta užduotis per testą labai pravertė – jis turėjo tai žinoti. Nemaniau, kad jis peržengė ribą ir nederamai iš anksto atskleidė užduotis, bet tikrai ant padorumo ribos užlipo. Dėl manęs. Buvau nematoma, nešama tūkstančių kitų šiame milžiniškame universiteto miestelyje knibždančių studentų, ir mane išmušė iš pusiausvyros, kad jis kažkodėl taip uoliai stengiasi man padėti. Jam rūpiu.

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

Erina. Mudu su Čazu netrukus išvažiuosim. Ar ištversi savaitgalį? Šią popietę eini į SB, ar ne? Jei jis pakvies tave į pasimatymą, SUTIK. Palavink skonio receptorius! Nepamiršk, kad visą savaitgalį turėsi laisvą kambarį. MIRKT MIRKT.

Aš. Pasilinksminkit, vaikučiai. Susidorosiu! Parašysiu, kaip seksis.

Erina. Žiūrėk man! Grįšiu sekmadienį po pietų. Arba vakare, priklauso nuo to, ar pagirios sekmadienį iš ryto bus baisios. Che che. NEPAMIRŠK PARAŠYTI.

Buvau pamiršusi, kad Erina šį savaitgalį išvyksta su Čazu. Jo brolis grojo grupėje, jie ketino šeštadienį dalyvauti festivalyje netoli Šrivporto, todėl buvo užsisakę kambarius viešbutuke. Erina man ir Megei apie tai buvo užsiminusi dar praeitą mėnesį astronomijos laboratorijoje, vakare belaukiant eilės pažiūrėti pro teleskopą į Merkurijų ir Venerą.

– Viešbutuke? – Megė kilstelėjo antakį. – Kas toliau, rankšluosčiai su monogramomis?

Erina susiraukė.

– Visai romantiška!

– Būtent, – nusijuokė Megė. – O tu važiuoji su Čazu. Kaip išvis įkalbėjai poną sportininką?

Erina, dėdamasi rimta, papūtė putlias lūpytes ir persibraukė pirštais plaukus – jie buvo tokie raudoni, kad įžiūrėjau net užmiesčio tamsoje.

– Pasakiau, kad viešbutukuose milžiniškos sūkurinės vonios ir kad sutiksiu ten jam padaryti neapsakomai nuodėmingų dalykų.

Du kalikai už mūsų prislopintai cyptelėjo, abu kankinių veidais spoksojo į Eriną. Vos nesusijuokėme.

Megė atsiduso.

– Vargšas Čazas. Jis neturi nė menkiausios galimybės išsisukti… vieną dieną jis stovės prieš minią ir ištars „taip“ nė pats nesuvokdamas, kaip tai įvyko.

– Uch! Kažin. Kai ateis metas nusėsti, išsirinksiu ką nors… – Erina žvilgtelėjo per petį į mūsų besiklausančius vaikinus, – kaip šie.

Vaikinai susižvelgė ir atsitiesė. Vypsodamas Erinai vienas jų draugui kumštelėjo.

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

Vargu ar Erina galvos apie mane per savo romantišką savaitgalį. Likau viena. Sudvejojau, bet galų gale pasukau į studentų atstovybę ir tvirčiau susisupau į striukę saugodamasi netikėtos lapkričiui vėsos. Negalėsiu savaitgalį eiti į brolijos vakarėlį, tiesą sakant, net nežinosiu, ar kas ką rengia. Šiaip ar taip, nieku gyvu neisiu ten, kur galėčiau sutikti Kenedį. Ar Baką.

Užuodžiau kavos aromatą dar nepamačiusi „Starbucks“. Pasukusi už kampo iškart nužvelgiau prekystalį, už jo kalbėjosi dvi pardavėjos. Luko nemačiau ir dingtelėjo, ar tik jis neužmiršo man parašyti, kad susikeitė pamainomis.

Kavinėje klientų buvo nedaug, užtat čia buvo daktaras Heleris – prie kampinio staliuko skaitė laikraštį. Nebuvau nusiteikusi prieš savo dėstytoją, bet ne itin norėjau prie jo akių koketuoti su vaikinu, kuris dar šį rytą praleido jo testą ir dėl to gavo pylos. Atsistojau už kelioninių ir kavos puodelių lentynos.

Visai kaip pirmadienį, Lukas pasirodė pro užpakalines duris. Jį išvydus sudilgsėjo rankų ir kojų pirštai. Po žalia prijuoste Lukas vilkėjo aptemptus žydrus marškinėlius ilgomis rankovėmis, o ne universiteto ženklais pažymėtą nertinį kaip rytą per paskaitą. Jo rankovės vėl buvo atraitotos virš alkūnių, buvo matyti tatuiruotės. Priėjau prie prekystalio ir dirstelėjusi į Luko dilbius pakėliau į jį akis. Jis manęs dar nebuvo pamatęs.