Таммара Веббер - Lengvai

Viena merginų prie kasos pasitempė.

– Kuo galiu padėti? – paklausė šiek tiek irzliai, tarsi norėdama atkreipti mano dėmesį.

– Ive, leisk man, – įsiterpė Lukas, o ji gūžtelėjusi pečiais ėmė toliau kalbėtis su bendradarbe, bet abi perbedė mane dar atšiauresniais žvilgsniais. – Labas, Žaklina.

– Sveikas.

Jis dirstelėjo į kampą, kur sėdėjo daktaras Heleris.

– Ko pageidausi?

Kalbėjo ne kaip vaikinas, kuris kuo aiškiausiai pakvietė mane užsukti. Galbūt jis elgėsi santūriai nenorėdamas dar labiau supykdyti bendradarbių.

– Eee, gal didelį amerikietiškosios.

Jis paėmė puodelį nuo stirtos ir užplikė man kavos. Norėjau paduoti jam savo kortelę, bet jis tik papurtė galvą.

– Nereikia. Vaišinu.

Jo bendradarbės susižvelgė, o aš apsimečiau nieko nepastebėjusi.

Padėkojau jam ir pasitraukiau į kitą kavinės pusę, toliau nuo daktaro Helerio; išsitraukiau nešiojamąjį kompiuterį ketindama padirbėti prie ekonomikos darbo. Teko rinkti duomenis iš daugybės šaltinių, kad apginčiau darbe savo nuomonę. Darbą dėstytojui turėjau atiduoti prieš Padėkos dienos atostogas, iki jų buvo likusios mažiau nei dvi savaitės.

Melsiuosi, kad man daugiau niekada nereikėtų atsiskaityti už praleistą įskaitą.

Per valandą pasižymėjau tuziną šaltinių apie dabartinę tarptautinę ekonomiką, išgėriau savo kavą, o Lukas nė karto taip ir nepriėjo. Po pusvalandžio vidurinėje mokykloje manęs laukė penktadienio popietės kontraboso pamokos. Uždariau kompiuterį ir ištraukiau iš lizdo laidą.

– Panele Volas. – Daktaro Helerio netikėtai užklupta pašokau ir apverčiau puodelį, laimė, tuščią. – Ak! Atsiprašau, nenorėjau išgąsdinti!

– Ak, nieko baisaus. Esu šiek tiek dirgli – nuo, eee, nuo kavos. – Ir todėl, kad iš pradžių palaikiau jus Luku.

– Norėjau tik pasakyti, ponas Maksfildas man pranešė, kad jau beveik pasivijote draugus ir kad neblogai sekasi darbas. Džiaugiuosi tai girdėdamas. – Jis vogčiomis apsidairė ir tyliau pridūrė: – Žinote, iš tiesų su kolegomis mes nieko nenorime sukirsti. Tik pagąsdinti… turiu omeny, paskatinti, eee, apsileidusius studentus labiau pasitempti. Bet netikiu, kad esate viena jų.

Atsakiau į jo šypseną.

– Suprantu.

Jis išsitiesė ir atsikrenkštė.

– Gerai, gerai. Na, tai baikime ta gaida – darbingo savaitgalio. – Jis prunkštelėjo iš savo pokšto, o aš vos susilaikiau nenutaisiusi grimasos.

– Ačiū, daktare Heleri.

Kol suvyniojau laidą ir įsidėjau kompiuterį, jis nuėjo prie prekystalio ir kreipėsi į Luką. Jie kalbėjosi įsitraukę, man pasidarė neramu, kai daktaras Heleris mostelėjo mano pusėn. Kažin, ar mūsų dėstytojas mano, kad Lukas – vienas tų apsileidusių studentų, kurį galėtų įbauginti pasitempti. Jei taip, nenorėjau, kad mane rodytų jam kaip pavyzdį.

Išeidama lauk dar grįžtelėjau per petį, bet Lukas nežvilgtelėjo mano pusėn, atrodė įsitempęs. Už kokio metro prekystalį valanti jo bendradarbė man kvailai vyptelėjo.

Po poros valandų išėjusi iš universiteto įjungiau telefoną, jam kraunantis mėginau nusiteikti vienišam savaitgaliui. Iš apsilankymo „Starbucks“ akivaizdžiai išėjo šnipštas. Lukas elgėsi dar mįslingiau ir paslaptingiau nei iki šiol.

Darbuodamasi kavinėje prie darbo brūkštelėjau Landonui padėką, kad trečiadienį atsiuntė man užduotį ir mygo ją atlikti. Tiesiogiai neužsiminiau, kad jis sąmoningai perspėjo mane apie testą, nenorėjau sukelti jam kaltės jausmo, jei pasirodytų besąs toks skrupulingai sąžiningas, koks atrodo. Iš jo nieko nebuvau girdėjusi nuo trečiadienio, bet galbūt netrukus ar vakare parašys. Galbūt jis turės laiko savaitgalį ir galėsime pagaliau susitikti.

Gavau žinutę iš Erinos, ji su Čazu jau buvo Šrivporte. Joje netrūko užuominų, ką galėčiau nuveikti viena karaliaudama mūsų kambaryje. Dar parašė mama, domėdamasi mano Padėkos dienos planais. Pastaruosius trejus metus mudu su Kenedžiu paeiliui leisdavome dieną pas jį arba pas mane. Dabar jiems buvo neaišku, ar šiais metais grįšiu namo. Kai parašiau, kad išsiskyrus su vaikinu su juo daugiau nebeatostogaujama, tikėjausi sulaukti atsiprašymo. Deja.

Mama. Nebūk pikčiurna. Mudu su tėčiu anksčiau suplanavome ir nusipirkome to savaitgalio kelionę į Brekenridžą, manėme, kad galėsi apsistoti pas Mūrus. Ką gi, matyt, kelionę teks atšaukti.

Aš. Nieko tokio, keliaukite. Nuvažiuosiu pas Eriną ar dar ką sugalvosiu.

Mama. Gerai. Jei tu tikra.

Aš. Taip, taip.

Oho. Mane meta vaikinas, o mama, užuot palaikiusi dukrą – čia jai pirma tokia proga, išmauna su tėčiu slidinėti. Mama, sugebi priversti mane pasijusti laukiamą ir mylimą. Tarsi man nepakaktų būti atstumtai Kenedžio. Jergau.

Įmečiau telefoną į tuščią puodelio laikiklį tarp sėdynių ir parvažiavau į bendrabutį, pasiruošusi visą savaitgalį žiūrėti realybės šou ir sėdėti prie ekonomikos darbo.

Parėjusi į kambarį pamačiau, kad bevažiuojant man parašė Lukas.

Lukas. Atsiprašau, kad neatsisveikinau.

Aš. Na, buvo gana nejauku prie daktaro Helerio.

Lukas. Aha.

Taigi, norėčiau tave nupiešti.

Aš. Ak?

Lukas. Taip.

Aš. Gerai. Tik, eee, tikiuosi, su drabužiais, nesiūlai ko nors kita?

Lukas. Cha, ne. Nebent pati norėtum.

Juokauju. Ar šiandien tiks? Arba rytoj vakare?

Aš. Tinka šiandien.

Lukas. Puiku. Galiu užsukti po poros valandų.

Aš. Gerai.

Lukas. Koks tavo kambario numeris?

Aš. 362. Turėsiu įleisti tave į bendrabutį.

Lukas. Pats kaip nors įeisiu. Jei nepavyks, parašysiu.

8 skyrius

Lukas pasibeldė tyliai. Jaudinausi, eidama atidaryti durų net drebėjau.

Jis sakė norintis mane nupiešti, ar tik tiek norėjo, ar omeny turėjo kai ką daugiau. Erina niekad man neatleistų, jei atsiviliočiau jį į mūsų kambarį ir nepelnyčiau bent jau bučinio, nors neatrodė, kad Lukui dažniausiai tektų tenkintis tik bučiniu. Daugeliui merginų studijų metai tarsi bandymų laikotarpis, ir ne viena noriai sutiktų išbandyti Luką. Bet man prireikė daugiau kaip metų, kol su Kenedžiu priėjome prie sekso, ir jis vienintelis vaikinas, su kuriuo miegojau. Nebuvau pasiruošusi tai daryti su Luku, bent jau ne dabar – nesvarbu, ar man reikia atsigauti, ar ne.

Įkvėpiau.

Jis vėl pasibeldė, šį kartą šiek tiek stipriau, o aš išmečiau iš galvos abejones ir atidariau duris.

Iš po jo tamsiai pilkos kepuraitės veržėsi tamsių plaukų sruogos. Blausioje koridoriaus šviesoje akys atrodė kone bespalvės, visai kaip pirmąją naktį jį sutikus. Lukas stovėjo nuleidęs pečius, rankas susikišęs į kišenes, po pažastimi laikė piešimo sąsiuvinį.

– Labas, – tarė jis.

Žengiau atgal ir atlapojau duris. Kitapus koridoriaus tarpdury į savo kambarį stoviniuojančios Olivija su Rona stebeilijo į Luką, o pamačiusios, kaip jis įeina į mano kambarį, kai Erina išvykusi, net išsižiojo. Olivija kilstelėjo antakį ir dirstelėjo į draugę.

Po penkių minučių visas aukštas žinos, kad pas mane kambaryje karštas vaikinas.

Uždariau duris, o Lukas numetė savo piešimo sąsiuvinį ant mano lovos ir sustojo kambario vidury, šis tarsi susitraukė. Nejudėdamas jis apžiūrėjo Erinos pusę, nuotraukomis nukabinėtą sieną virš jos lovos, iš blizgančių raidžių sudėliotą jos vardą ir graikiškas jos seserijos raides aukščiau. Pasinaudojusi proga, kad Lukas žvalgosi, perbedžiau jį nuo kojų iki galvos: nutrinti kaubojiški batai, seni džinsai, pilkas nertinis. Jis pasuko galvą į mano kambario pusę, o aš spoksojau į jo profilį – neseniai nuskustas žandikaulis, pravertos lūpos, tamsūs antakiai.