Таммара Веббер - Lengvai

Lukas atsisuko į mane, tada dirstelėjo į nešiojamąjį kompiuterį ant stalo – buvau prijungusi prie jo nedideles kolonėles. Iš savo kolekcijos atrinkau dainų ir paleidau tyliai groti. Dar viena Erinos mintis. Ji pavadino grojaraštį O-BVE – operacija „Bjauraus vaikino etapas“, o aš tik dabar susirūpinau, kad Lukas nepamatytų sąrašo pavadinimo ir nepaklaustų, ką jis reiškia. Aišku, nesakyčiau jam, bet rausti linkęs mano veidas tikriausiai užsiliepsnotų.

– Man patinka ši grupė. Ar buvai jų koncerte aną mėnesį? – paklausė jis.

Tiesą sakant, klausiausi jų su Kenedžiu – išvakarėse prieš mums išsiskiriant. Viena geriausių vietos grupių. Tą vakarą jis elgėsi keistai. Buvo užsidaręs. Per koncertus paprastai jis stovėdavo už nugaros, suimdavo man už liemens ir prisitraukdavo prie krūtinės, šiek tiek prasiskėsdavo, kad tilptų mano kojos. Bet tą kartą stovėjo šalia, tarsi būtume draugai. Išsiskyrus suvokiau, kad jis apsisprendė dar prieš tą naktį – jo susikaustymas bylojo apie iškilusią tarp mūsų sieną; tik tada jos dar nejutau.

Išmečiau Kenedį iš galvos ir linktelėjau.

– O tu?

– Aha, klausiausi jų. Nepamenu, kad būčiau tave ten matęs, bet buvo tamsu, gal dar buvau išgėręs vieną ar du alaus. – Lukas nusišypsojo, jo dantys buvo balti ir vos vos kreivi, buvo aišku, kad jam neteko kentėti pas ortodontą kaip man.

Nusitraukęs kepurę numetė ant lovos, padėjo pieštuką ant piešimo sąsiuvinio ir perbraukė rankomis per susiplojusius plaukus, tada papurtė juos – plaukai atrodė, tarsi būtų ką tik išlipęs iš lovos. Dievulėliau. Tada nusitraukė per galvą nertinį, kartu kilstelėjo ir balti marškinėliai, o aš pamačiau, kur siekia jo tatuiruotės. Ant kairio šono buvo keturios eilutės, pernelyg smulkios, kad įskaityčiau. Dešinėje, kaip atsvara, buvo keltišką primenanti kompozicija. Dar vienas pliusas: sužinojau, ką Erina turėjo omeny sakydama „laižytinas presas“. Nertinis nukeliavo paskui kepuraitę, o marškinėliai grįžo į vietą. Lukas paėmė sąsiuvinį su pieštuku ir atsisuko į mane, jam ant dilbių besiraitančios tatuiruotės ėjo per bicepsus ir pradingo po trumpomis marškinėlių rankovėmis.

– Kur turėčiau gultis? – pati to nenorėdama prabilau sulaikiusi kvapą, todėl klausimas nuskambėjo kaip begėdiškas pasiūlymas.

Oho. Ar galėčiau būti dar labiau permatoma? Galbūt reikėtų tiesiai paklausti, ar galėtų jis man padėti atsigauti nuo Kenedžio, ir jokių susisaistymų.

Pamačius jo šypsenos šešėlį, viskas krūtinėje ištirpo – jo šypsena man jau buvo kaip sena draugužė.

– Ant lovos? – sugergždė jis.

O Dieve.

– Gerai. – Įsitaisiau ant čiužinio kraštelio, o jis numetė nertinį ir kepurę ant grindų.

Širdis daužėsi belaukiant, kas bus toliau.

Jis pažiūrėjo į mane pakreipęs galvą.

– Eee. Atrodo, kad varžaisi. Jeigu nenori, galim to nedaryti.

„Ko nedaryti?“ – kaip gaila, kad nedrįsau jo tiesiai paklausti: gal paprašyti manęs pozuoti tebuvo dingstis, ir pasakyti, kad tokiu atveju galėjo apsieiti ir be dingsties. Pažiūrėjau jam į akis.

– Noriu.

Jis nepatikliai užsikišo pieštuką už ausies.

– Mmm. Kokia poza tau būtų patogiausia?

Negalėjau garsiai ištarti galvoj besisukančių minčių, bet mane išdavė veidą tarsi gaisras nutvieskęs raudonis. Lukas prikando apatinę lūpą, lyg stengtųsi nesusijuokti. Patogiausia poza? Gal paslėpus galvą po pagalve?

Lukas pasidairė po kambarį, žengė žingsnį prie sienos, atsisėdo ant grindų ir atsirėmęs į sieną atsisuko į mane. Sulenkęs kelius, pasidėjęs ant jų sąsiuvinį, jis atrodė visai kaip įsivaizdavau jį per paskaitą. Tik dabar buvo mano kambaryje, ne savo.

– Atsigulk ant pilvo ir padėk smakrą ant rankų, veidu į mane.

Padariau ko paprašyta.

– Taip?

Jis linktelėjo, nužvelgė mane tarsi gerdamas smulkmenas ar ieškodamas trūkumų. Pakilęs ant kelių, priropojo arčiau ir perbraukęs pirštais man per plaukus paleido juos kristi per petį.

– Puiku, – sumurmėjo jis ir keliais grįžo į savo vietą prie sienos už gero metro.

Žiūrėjau į Luką jam paišant, jo akys šaudė nuo mano veido prie sąsiuvinio. Po kiek laiko jo žvilgsnis ėmė klaidžioti mano kūnu, tarsi jo pirštai būtų perbėgę man pečiais ir nuslydę nugara. Gerklėje įstrigo gniužulas ir užsimerkiau.

– Ima miegas? – tyliai paklausė jis. Arti.

Atsimerkusi pamačiau jį priklaupusį šalia, sėdintį ant kulnų. Dėl jo artumo vėl greičiau ėmė plakti širdis.

– Ne.

Jis padėjo piešimo sąsiuvinį ir pieštuką ant grindų.

– Ar jau… baigei?

Jis papurtė galvą.

– Ne. Jei neprieštarauji, norėčiau pabandyti kitaip. – Man linktelėjus, jis tarė: – Atsigulk ant nugaros.

Pamažu persiverčiau bijodama, kad per ploną megztinį jis pamatys besidaužančią mano širdį. Lukas paėmė nuo grindų sąsiuvinį, pieštuką ir atsistojo. Jo akys iš viršaus klydinėjo mano kūnu, pasijutau pažeidžiama, bet saugi. Menkai jį pažinojau, bet viena jaučiau aiškiai: aš saugi.

– Kai ką pataisysiu, jei neprieštarauji?

Nurijau seiles.

– Eee… gerai. – Mano rankos buvo tarsi prilipusios prie šonkaulių, pečiai įtraukti iki pat ausų. O taip netinka? – vos sulaikiau nervingą juoką.

Jis pirštais suėmė man riešą ir pakėlė ranką virš galvos, paskui sulenkė, tarsi būčiau ją atmetusi. Suėmė kitą ranką ir išskėtė mano pirštus ant pilvo, atsitraukė, akimirką žiūrėjo, tada ir šią ranką perkėlė man virš galvos ir sukryžiavo riešus, tarsi būčiau surišta. Stengiausi kvėpuoti ramiai. Nepajėgiau.

– Ir koja turėtų gulėti kitaip, – tarė žiūrėdamas man į akis, laukdamas, kol sutikdama linktelėsiu.

Uždėjo ranką ant kelio ir ištiesė koją ant čiužinio. Tik tada vėl paėmė sąsiuvinį ir pervertė lapą.

– Šiek tiek pasuk veidą į mane, nuleisk smakrą – gerai. Ir užsimerk.

Stengiausi atsipalaiduoti, kol girdžiu pieštuką skrebenant ant lapo, jis manęs nepalies. Gulėjau nė nekrustelėdama, užsimerkusi klausiausi brūkščiojančio ant popieriaus grafito garso, kartais nutrūkstančio pirštui švelniai patrynus liniją ar šešėlį.

Ant stalo skimbtelėjo kompiuterio pašto dėžutė, išgirdusi atsimerkiau. Nesąmoningai pasirėmiau ant alkūnių. Landonas? Negalėjau patikrinti.

Lukas atidžiai į mane žiūrėjo.

– Ar turi atsakyti?

Landonas visą popietę neatrašė į mano laišką – anksčiau atrašydavo taip greitai, kad tikriausiai mane išlepino. Bet mano kambaryje sėdėjo Lukas. Ant mano lovos. Vėl atsiguliau, vėl atmečiau rankas virš galvos ir ją papurčiau. Šį kartą neužsimerkiau, o jis ir neprašė.

Lukas vėl ėmė darbuotis, ilgai susikaupęs piešė rankas, tada veidą. Tai pažvelgdavo man į akis, tai spoksodavo į piešinį. Ilgai žiūrėjo man į lūpas: piešė – žiūrėjo, piešė – žiūrėjo; panorau stverti jam už marškinėlių ir jį prisitraukti. Nevalingai sugniaužiau rankas, jam tai neprasprūdo pro akis.

Lukas nutvilkė mane ugningu žvilgsniu.

– Žaklina?

Sumirksėjau.

– Ką?

– Naktį, kai pirmą kartą susitikome – aš ne toks kaip tas vaikinas. – Jis sukando dantis.

– Žin…

Lukas prispaudė man prie lūpų pirštą, jo išraiška sušvelnėjo.

– Nenoriu, kad pasijustum spaudžiama. Ar verčiama. Bet labai labai noriu dabar tave pabučiuoti. Labai. – Jis perbraukė pirštu man per smakrą, žemyn gerkle, o tada nuleido ranką sau ant kelių.

Žiūrėjau į jį. Pagaliau susigaudžiau, kad laukia mano atsakymo, ir išspaudžiau: