Таммара Веббер - Lengvai

Prieš mėnesį buvau pavadinta SN Kenedžio mergina; dabar tebuvau vargšės Erinos ne graikė kambario draugė.

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

Po skalbyklą turėjo kiekvienas bendrabučio aukštas, bet mūsų aukšto gyventojai nusprendė apsiskalbti vienu metu, todėl visos skalbyklės joje jau sukosi. Nutempiau prikrautą tinklinį krepšį į laiptinę ir nušokavau žemyn po vieną betoninį laiptelį vildamasi, kad kito aukšto gyventojai nebus linkę į švarą – bent šiandien.

Po dešimties minučių jau lipau aukštyn nešina tuščiu krepšiu. Sudūzgus telefonui stabtelėjau laiptinėje ir atsakiau Megei, paprašiusiai elektroniniu paštu atsiųsti nuorodą, šios jai reikėjo mūsų kartu daromai ispanų kalbos užduočiai. Man knietėjo parašyti žinutę Lukui ar laiškelį Landonui, bet įsigrūdau telefoną atgal į priekinę kišenę. Pažadėjau Erinai, kad nedarysiu nei vieno, nei kito. Ji žino, kaip veikia vaikinų smegenys, o aš dėl ilgametės draugystės su Kenedžiu tragiškai nepasiruošusi tokiems sudėtingiems manevrams. Tiesą sakant, taisyklės, kaip pakabinti vaikiną, atrodė ne ką paprastesnės už taisykles, kaip sukurti rimtus santykius, bet aš nenutuokiau nei apie viena, nei apie kita.

Sukant laiptų aikštelėje, apačioje kažkas atidarė ir uždarė duris, išgirdau paskui kylančius žingsnius. Mūsų bendrabutyje gyvena šimtai studentų, ir nors viršun kildavome liftu arba lipdavome pagrindiniais laiptais, norėdami pereiti iš vieno gretimo aukšto į kitą, dažniausiai naudodavomės nuolat drėgna ir šalta šonine laiptine. Joje mane kiekvieną kartą ištikdavo klaustrofobijos priepuolis, ir dabar teko susitvardyti, kad nepasileisčiau bėgti prie savo aukšto durų.

Sustojau trūktelėjus mano skalbinių krepšiui. Pamaniusi, kad jis užsikabino už turėklo, pasisukau jo atkabinti ir akis į akį susidūriau su Baku. Jis laikė sugriebęs krepšio rankeną.

Žioptelėjau, širdis sustojo, tarsi būtų sulėtėjęs laikas, o tada ėmė daužytis krūtinėje tarsi pramoninės staklės. Jis pasilipo aukščiau ir žiūrėdamas į mane iš viršaus pašaipiai pasisveikino:

– Sveika, Džeke.

Išgirdus jo balsą iki gerklės sukilo tulžis, nurijau seiles.

– Ai, tiesa. Dabar tu Žaklina, ar ne? Ar ne taip sakei? Kad ir kaip pavadintum rožę, ji kvepėtų taip pat saldžiai…

Jam palinkus artyn, pamėginau palypėti aukščiau, bet užkliuvau ir išsidrėbiau ant laiptų. Norėjau visomis keturiomis užropoti prie durų, bet jis pasilenkė ir suėmęs man už pečių lengvai pakėlė.

– Neliesk manęs, – tariau springdama.

Jis nusišypsojo, tarsi bandytų užhipnotizuoti mažą, spąstuose įkliuvusią auką. Žaidė su manim.

– Nagi, Žaklina, nereikia taip. Visada elgdavaisi su manim maloniai. Aš tik noriu, kad būtum dar šiek tiek meilesnė.

Šį kartą jis kalbėjo aiškiai. Buvo blaivus ir nusiteikęs ryžtingai, o piktdžiuga jo akyse kalbėjo – tu man dar sumokėsi, kad pasprukai ano vakarėlio naktį. Sumokėsi už tai, ką padarė Lukas.

Papurčiau galvą.

– Ne, Bakai, sakau ne. Kaip ir praeitą kartą.

Jis prisimerkė, o per ausyse mušantį pulsą vos išgirdau jo prakoštą keiksmą. Plakdama širdis tarsi skandavo: „Bėk! Bėk! Bėk!“ O kad būčiau galėjusi. Paleidau krepšį, o jis dribtelėjo mums po kojomis.

– Žinau, tu nekalta dėl to, kas nutiko aną naktį. – Jis gūžtelėjo pečiais. – Esi graži, tam vaikinui akivaizdžiai šovė tokia pati mintis kaip man. Jam pasisekė, buvau išgėręs.

Karštas jo kvėpavimas nutvilkė man veidą, šiandien neužuodžiau nė lašelio alkoholio. Jei pamėginčiau išsisukti iš jo gniaužtų ir bėgti, jis nepargriūtų.

– Tai jis tave išdulkino mašinoje ar leidaisi parvežama į kambarį barake? Žinau, Erina tą naktį buvo su Čazu. Kaip ir šiąnakt.

Krūptelėjau nuo jo vulgarybių. Dar nesulaukiau iš Erinos žinutės, bet visai įmanoma, kad šiąnakt ji miegos pas Čazą ir kad Bakas tai sužinojo anksčiau už mane.

Jis nuleido vieną ranką, sugriebė už klubo ir skausmingai suspaudė. Skausmas buvo niekis, palyginti su pažeminimu, kad mane glamžo prieš mano valią.

– Laiptinėje dvokia ir nepatogu, nors iš bėdos galima. Bet gal geriau einam pas tave į kambarį? Tau patiks, mažyte.

Jis aiškiai grasino. Jei pasakysiu ne, jis išprievartaus mane čia pat.

– Įįį laiptinę bet kkkada gali kkkkas nors užeiti.

Bakas nusijuokė.

– Tiesa. Gaila, kad nesegi sijonėlio, kaip aną naktį. Galėčiau atremti tave į šitą sieną ir padaryti per dvi minutes nenuvilkdamas nė drabužėlio.

Man sukosi galva. Įtempiau jėgas, bandžiau pajudėti, bet nepajėgiau.

– Būtų ne pirmas kartas, kai mane su karšta pasileidusia pupyte užklumpa neįprasta poza. Be to, gautum dar vieną pliusą: jei nori atkeršyti Kenedžiui, kad tave metė, daryk bet ką, bet kur ir su bet kuo – tai jį tikrai įsiutintų. – Bakas vėl gūžtelėjo. – Jau pradėjai su tuo šūduku – ir kas žino su kuo dar? Taigi, jei nori, galim tai daryti čia pat.

– Ne, – išspaudžiau, o jo akys sužibo. – Geriau mano kambary.

Leidau drebuliui mane purtyti ir springdama rijau orą tikėdamasi, kad jo vienaląstės smegenys tai palaikys susijaudinimu. Bakas šyptelėjo, vos neapsivėmiau. Dar niekada taip nenorėjau vemti, bet kūnas instinktyviai numalšino pykinimą.

Bakas apkabino mane per liemenį ir, pagriebęs skalbinių krepšį, pasuko prie durų laiptų viršuje. Mintyse klausiau savęs, ar aš pasiruošusi padaryti tai, ką sugalvojau. Ar aš pasiruošusi klykti, grumtis ir draskytis koridoriuje, nusižeminti prieš visus tikėdamasi, kad jam nepavyks manęs nusitempti į kambarį. Jei pavyktų, būtų baigta. Mūsų sienos neizoliuotos, bet visi pratę girdėti iš kaimynų kambarių sklindant įvairiausią triukšmą. Jei kas nors ką nors ir išgirstų per garsiai leidžiamą muziką, televizorių ar kompiuterinius žaidimus, vargu ar atkreiptų dėmesį.

Išėjome į koridorių, apsidairiau vertindama žmones, kuriems ruošiausi patikėti savo likimą. Mano kambarys buvo šeštas nuo laiptinės. Kitame koridoriaus gale du vaikinai mokėsi šokinėti su riedlentėmis. Vidury koridoriaus Olivija kalbėjosi su Džo, studentu iš ketvirto aukšto. Mus pamačius, Olivijai atkaro žandikaulis, paskui ji kaukštelėdama susičiaupė, o Džo žvilgtelėjo per petį, kilstelėjo smakrą Bakui ir sukikenęs vėl nusisuko į Oliviją. Prastai.

Į koridorių nešina skalbiniais išėjo Kimberė, gyvenanti trečiame kambaryje. Sustojau. Dabar arba niekada. Bakas dar žengė į priekį ir tik tada suprato, kad aš stoviu vietoje. Jis atsisuko į mane.

– Nagi, Ža, – paragino.

– Ne. Bakai, tau negalima į mano kambarį. Noriu, kad dingtum.

Jo veide švystelėjo nuostaba. Kimberė ir Olivija su Džo sustingo nekantraudami pamatyti, kas čia bus.

Bakas suėmė man už alkūnės.

– Mažyte, prieš kelias minutes kalbėjai kitaip. Pasiaiškinsime nuošaliau, – jis truktelėjo mane, bet aš ištraukiau ranką iš jo mėsingos rankos.

– Noriu, kad atsikabintum. Dabar, – giliai kvėpuodama nutvilkiau jį žvilgsniu.

Jo veide grūmėsi abejonės. Į mus žiūrėjo penki žmonės. Jis iškėlė rankas delnais į viršų.

– Nepyk, gerai? Perspėjau, kad plytos bus šaltos ir nepatogu. Ne mano kaltė, kad negalėjai palaukti penkių minučių. – Užmetęs krepšį man ant peties pridūrė: – Paskambink, kai atauši, gražuolėle. – Jis sudaužė kumščiu su Džo ir neskubėdamas nupėdino laiptinės link, o aš stovėjau suakmenėjusi, kol jis pradingo už durų.

Degančiu veidu atsirakinau duris, o už nugaros Olivija ne itin tyliai sukuždėjo: