Таммара Веббер - Lengvai

– Dievulėliau, ar jie ką tik tai padarė laiptinėje? Ji dar penktadienio vakarą buvo parsivedusi į kambarį kažkokį vaikiną! Gal ji apgaudinėjo Kenedį, kad ją…

Užtrenkusi duris į jas atsirėmiau ir virpėdama nuslydau ant grindų. Veidu upeliais ritosi ašaros, trūkčiodama iškvėpiau ir man suskaudo krūtinę. Norėjau pabėgti. Važiuoti namo. Nežinoti, ką reiškia būti paliktai, regėti savo svajones sudaužytas, nuolat jaustis pernelyg nepatyrusiai ar kvailai, kad susitvarkyčiau gyvenimą.

Šį kartą pergudravau Baką, jis jau antrą kartą negavo iš manęs, ko norėjo, ir buvo persiutęs. Bakas buvo populiarus ir žavus, jis galėjo laisvai rinktis iš merginų; iš to, ką buvau apie jį girdėjusi ir savo akimis regėjusi, savo pranašumu jis naudojosi kaip įmanydamas. Nebuvau gražesnė už tokias merginas kaip Olivija, nuolat krintančias jam po kojomis. Nebuvo jokios priežasties, kodėl jis turėtų atkreipti dėmesį kaip tik į mane.

Bakas su Kenedžiu iš pradžių dėl kažko varžėsi, neprisimenu, dėl ko. Kažkokia katė buvo perbėgusi kelią, vos jiems įstojus į broliją. Negi jis mane taip persekioja iš priešiškumo mano buvusiajam?

Galbūt, jei mano taip suerzinsiąs Kenedį.

Vis dėlto reikės pasipasakoti Erinai. Ji užsius, kad taip ilgai tylėjau; baiminausi jos reakcijos, bet neturėjau pasirinkimo. Nebeturėjau.

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

– Žaklina, ar vakar vakare permiegojai su Baku? – sušnypštė Erina vos uždariusi mūsų kambario duris.

Jutau, kaip iš mano veido išteka kraujas.

– Iš kur ištraukei?

Ji numojo ranka ir atsiduso – ffu.

– Visi tik ir skalambija. Kodėl nepasakei rytą per astronomijos paskaitą? Ir kodėl su Baku, kodėl iš visų vaikinų išsirinkai jį. Noriu pasakyti, jis karštas ir taip toliau, bet…

– Aš su juo nepermiegojau, – sunkiai nurijau seiles, akyse jau kaupėsi ašaros. – Erina, nepermiegojau.

Ji sumirksėjo ir trimis žingsniais perlėkusi kambarį čiupo man už rankų.

– Ža, kas yra? Kas nutiko?

Susmukau ant lovos, o ji išplėtusi akis prisėdo šalia.

– Turiu… tau šį tą papasakoti.

– Gerai… klausausi…

Nuo ko pradėti? Nuo vakar vakaro? Iškloti, kas nutiko prieš keletą savaičių?

– Kai anksti išėjau iš Helovino vakarėlio prieš kelias savaites, Bakas išsekė paskui mane. – Kandžiojau lūpos kraštelį, ji kraujavo. Kraujo skonis atgaivino tos nakties vaizdus ir man nukaito veidas. – Jis buvo girtas. Įstūmė mane į visureigį. – Įsitempusi per prievartą spaudžiau žodžius, o Erina atkarusiu žandikauliu klausėsi.

– Ir ką? – ji stipriau suspaudė man ranką.

– Jis norėjo mane iš… išprievartauti…

– Norėjo?

Užsimerkiau. Lyžtelėjau kraują nuo lūpos.

– Ir tada lyg iš po žemių išdygo Lukas. Jis jį sustabdė.

– Viešpatie aukštielninkas.

Stojus tylai pagaliau atsimerkiau. Erina tebelaikė įsikibusi man į ranką, bet spoksojo į nutrintą kilimėlį po kojomis.

– Ar tiki manim? – kalbėdama neįstengiau sulaikyti ašarų, nors atrodė, kad greitai turėčiau išverkti viską, kas gulėjo ant širdies.

Paskutinį kartą verkiau – jei neskaičiuosim šio mėnesio Kenedžiui mane palikus – daugiau nei prieš metus, kai slidinėjant su snieglente susilaužiau šlaunikaulį. O prieš tai verkiau, kai mirė mūsų senasis šuo Sisis.

– Žaklina, kaip gali abejoti – aišku, tikiu! Kas čia per klausimas? – ji piktai nuvėrė mane dėl tokio įžeidimo. – Bet kokio velnio nepasakei man anksčiau? Negi manei, kad tavim nepatikėsiu? – jos lūpos suvirpėjo, o išraiška dabar jau buvo greičiau skriaudžiamos nei įžeistos.

– Tavo Čazas su Baku yra geriausi draugai, maniau, kad pavyks… tiesiog jo vengti…

– Žaklina, tokius dalykus merginos turi pasipasakoti! Man nusispjaut, kad jis buvo girtas…

– Pasakysiu ir daugiau.

Ji tylėdama spoksojo į mane.

– Vakar vakare jis užklupo mane laiptinėje. – Erina išplėtė akis, bet aš papurčiau galvą. – Nieko nenutiko. Įtikinau jį užlipti viršun pasakiusi, kad galim eiti į mano kambarį. Kai įžengėme į koridorių, kur buvo žmonių, liepiau jam nėšintis. – Užsidengiau veidą ir užsikirsdama išbeldžiau: – Jis viską apsuko taip, tarsi mes būtume tai padarę laiptinėje. Olivija jį nugirdo…

– Supratau, – Erina suėmė man už abiejų rankų. – Ta plepi kekšė neturi jokios teisės skleisti apie tave gandus. Man ji nerūpi. Bet rimtai, Ža. Ar jis tave nuskriaudė? Ar nuskriaudė? – jos akys žybtelėjo.

Papurčiau galvą.

– Tik pergąsdino.

Erina atsiduso, susimąsčiusi suraukė kaktą, tada ištiesino raukšles.

– Pala. Tai tas meluojantis galvijas susidūrė ne su pora benamių, o su Luko kumščiais?

– Aha.

Jai per veidą nuslinko šešėlis – mačiau iš jos akių.

– Kodėl nepasakei man?

Vos gūžtelėjau pečiais.

– Nežinau. Atleisk.

Atsakydama ji mane apkabino.

– O Lukas? Ar pažinojai jį anksčiau, prieš tą vakarą?

Prisiglaudžiau prie jos ir įrėmiau galvą jai po smakru.

– Ne. Iki tos nakties nebuvau jo mačiusi. Mūsų ekonomikos auditorija didžiulė, o į kitus vaikinus nesidairiau. Turėjau Kenedį. – Laikydama rankas ant kelių, atverčiau jas delnais į viršų. – Ar bent jau maniau, kad turėjau.

Erina apkabino mane stipriau.

– Aišku, turėjai.

10 skyrius

– Tu vaikštai į konsultacijas? Buvau ten keletą kartų, bet nepamenu, kad būčiau tave matęs, – mano akis nuo Luko atitraukė Bendžio balsas.

– A?

Jis sukikeno, o aš įkišau ekonomikos vadovėlį į kuprinę prie kojų, šiek tiek susigėdusi, kad mane užklupo žvilgčiojant į Luką. Vėl.

– Konsultacijas? Norėčiau į jas vaikščioti, bet tuo laiku turiu kitą paskaitą. Bet susirašinėjome elektroniniu paštu – dvi savaites buvau praradusi sveiką protą ir man reikėjo pagalbos, kad pasivyčiau.

Staiga man toptelėjo – jei Bendžis lankė konsultacijas, jis matė Landoną. Be to, iš kelių gana tiesių pareiškimų supratau, kad Bendžis gėjus. Todėl jis sugebėtų atsakyti į tokius klausimus, kaip „ar konsultacijas veda karštas vaikinas?“

– Tai buvai keliose konsultacijose, mmm?

Bendžis linktelėjo, o aš nusprendžiau pradėti nuo esminių klausimų.

– Ar gali būti, kad konsultantas yra, žinai, gėjus? – išdrožiau ir sulaikiusi kvapą laukiau atsakymo.

– Negi, manai, aš visų klausinėju?

Sumirksėjau sunerimusi, ar jo neįžeidžiau, o jis nusijuokė.

– Tik erzinu. Esu tikras, kad jis žaidžia ne mano komandoje. Nors jei žaistų, būtų kiek aukštesnėje lygoje. – Jis įtraukęs paplekšnojo sau pilvą, kuris nuo šių pastangų atrodė beveik plokščias. – Nieko, praleidęs porą savaičių sporto salėje ir savaitgalį atsisakęs duonos reikalą pataisyčiau.

– Užsičiaupk, – nutaisiau grimasą.

Jis atsiduso.

– Dievinu būti vaikinas. Reikia numesti porą kilogramų? Porą savaičių apsieik be pomidorų padažo, ir jokios bėdos.

Užsimetėme kuprines ir ėmėme lipti laiptais.

– Šią akimirką tavęs nekenčiu.

Bendžis prunkštelėjo, o dar garsiau nusijuokė, kai nužvelgiau auditoriją nuo Luko kėdės iki durų. Jo nepamačiau.

– Tai siuntinėjate vienas kitam laiškus, o per paskaitą mainotės „padaryk mane“ žvilgsniais. Na, tu ne vienintelė daktaro Helerio paskaitą lankanti mergina ar vaikinas, kurie mano, kad konsultantas karštas kaip aitriųjų pipirų troškinys, bet, matyt, esi vienintelė, į kurios jausmus atsiliepiama.

Jis tebeerzino mane, bet viskas nublanko pagaliau suvokus tai, kas seniai man buvo tiesiai po nosim.