Таммара Веббер - Lengvai

– Lukas… konsultuoja?

Mudu su Bendžiu pakliuvome į studentų kamšalynę.

– Nežinojau, kad toks jo vardas, bet taip – po paraliais. – Jis ištempė mane iš minios auditorijos apačioje. – Nežinojai, kad jis konsultantas? – Bendžis nusišypsojo. – Ką gi, nuo dabar lankysi konsultacijas, mmm? Turiu omeny, esi neprieinama, bet jis irgi spokso, kitaip neerzinčiau. – Jis pasilenkęs pažiūrėjo man į akis. – Žaklina? Kas yra?

Pagalvojau apie laiškus, kuriuos jis man rašė Landono vardu, apie Luko žvilgsnius, žinutes… ir, svarbiausia, apie piešimo ir laižymosi sesiją prieš penkias dienas. Po kurios jis neparašė. Nei žinutės, nei laiško. Ir neprisipažino esąs Landonas!

– Nežinau. – Tarsi man būtų reikėję dar vieno dalyko, dėl kurio jausčiausi visiška kvaiša.

– Labas rytas, panele Akivaizdžioji, tiek ir pats supratau iš tavo apspangusios ir sutrikusios išraiškos. Galbūt jis manė, kad žinai?

Papurčiau galvą.

– Jis žinojo, kad nežinau. – Susiraukiau. – Ir ką turėjai omeny sakydamas, neva esu neprieinama?

Jis kilstelėjo petį.

– Mano kambario draugas pirmakursius moko chemijos. Konsultantai turi lankyti paskaitą, kurios konsultacijas turi, bet jiems draudžiama, žinai, artimai bendrauti su studentais. Interesų konfliktas. Ne toks didelis, dėstytojams ar jų asistentams patariama išvis nedraugauti su studentais. Nors, aišku, visko pasitaiko. Visi mes žmonės.

Spoksojau į grindis.

– Ar aš visiška kvaiša? Kaip galėjau nežinoti?

Bendžis pirštu kilstelėjo man smakrą.

– Eee. Nuojauta man šnabžda, kad artimo bendravimo tarp jūsų būta. – Pamatęs mano išraišką jis atsiduso. – Klausyk, jei nė karto nebuvai konsultacijoje, o nė viena jo asmenybių tau nepasakė, kad jis vienas ir tas pats vaikinas, iš kur galėjai žinoti, mmm?

Atleidau įsitempusius pečius.

– Gal tu ir teisus.

– Aišku, teisus. Kas dabar?

Atstačiau smakrą.

– Nė nenumanau. Bet viena aišku – nesakysiu jam, kad žinau.

Bendžis papurtė galvą, apkabino mane per pečius ir įsiliejome į srautą.

– Kai užsirašiau į ekonomikos paskaitas, nė nenutuokiau, kad mane ištiks tokia drama. Tarsi didelė riebi premija.

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

Erina. Užrašiau mus į savigynos kursus.

Aš. Ką?

Erina. Organizuoja universiteto farai. Šeštadieniais 9 ryto; prasideda šią savaitę. Padėkos savaitgalį nebus, tada dar 2 savaites.

Aš. Gerai.

Erina. Lupsim vatinius vyrukus!!! Visada svajojau atspardyti kokiam vaikinui pautus. O dabar galėsiu ir nesijausiu kalta!

Aš. Turi rūpesčių.

Erina. Kalta. :)

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

Penktadienį nė nežvilgtelėjau Luko pusėn. Nė karto. Praėjo jau savaitė nuo mūsų pasilaižymo, ak, universiteto draudžiamo. Gal jį tai ir traukė? Kad buvau uždraustas vaisius? Parodysiu jam uždraustą.

Kai pradėjome krautis daiktus, Bendžis žvilgtelėjo man per petį ir jo antakiai pradingo tarp tamsių garbanų, krintančių ant kaktos.

– Labas, Džeke.

Kenedis manęs nepakalbino daugiau nei mėnesį, o paskutinį mūsų pokalbį užbaigė banali klišė ir sviestas į jį vadovėlis, kaip tik dabar mano laikomas. Norėdama nusiraminti giliai įkvėpiau pro nosį ir atsisukau.

– Kenedi.

Laukiau, ką pasakys, nė nenutuokiau, ko prie manęs priėjo, kokią būtų galėjęs turėti priežastį.

– Ar Padėkos dieną važiuosi namo? Jei taip, turėtume važiuoti kartu. Na, kad keturių valandų kelionė neprailgtų.

– Nori, kad važiuotume namo… kartu?

Kenedis gūžtelėjo pečiais ir šyptelėjęs duobutėmis skruostuose krestelėjo galvą. Jis žinojo, kad atmesdamas plaukus atrodo žavingai. Bet šįkart jo judesys mane tik sudirgino.

Bendžis krenkštelėjo ir palietė man alkūnę.

– Iki pirmadienio, Žaklina.

Šyptelėjau jam.

– Gero savaitgalio, Bendžaminai.

Jis mirktelėjo man ir neatsiprašęs nėrė pro Kenedį.

– Kas jam? – susiraukė buvęs mano vaikinas.

– Kenedi, drožk, ko tau reikia iš tikrųjų? – pasitaisiau kuprinę ir spoksojau į jį kamuojama prieštaringų troškimų. Norėjau trenkti jam į veidą. Norėjau kristi jam į glėbį ir pabusti iš košmaro, kuris mane persekiojo, kai mane metė.

– Noriu, kad liktume draugai. Tu man svarbi.

Švelnumas jo akyse prilygo fizinei glamonei. Pažinojau jį labai gerai ir labai ilgai. Jo prakalba buvo netikėta – per daug, per greitai. Akyse telkėsi ašaros.

– Kenedi, nežinau, ar kada galėsiu. Ir nenoriu važiuoti su tavim kitą savaitę. Atsiprašau. – Apėjau jį ir patraukiau prie durų.

– Džeke…

– Aš Žaklina, – pertraukiau neatsisukdama ir palikau jį vieną.

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

Landonai,

siunčiu darbą šiek tiek anksčiau, nors nemanau, kad sėdėsi penktadienio vakarą laukdamas pasipilant atliktų ekonomikos užduočių. Bet rytoj iš ryto būsiu užsiėmusi, todėl, pamaniau, atsiųsiu iš anksto.

Dar kartą ačiū, kad peržiūrėsi prieš man atiduodant.

ŽV

Žaklina,

tiesą sakant, atitraukei / išgelbėjai (bent jau laikinai) nuo siutinančių klaidos paieškų tarp šimtų neveikiančio kodo eilučių. Kur kas mieliau peržvelgčiau tavo ekonomikos darbą. Grąžinsiu sekmadienio vakarą, o gal ir anksčiau.

LM

Spoksojau į L jo paraše ir bandžiau įsivaizduoti kaip Luką. Kaip Landonas, jis flirtuodavo užuominomis, būdamas Lukas – atvirai. Kokį žaidė žaidimą? Nė nenutuokiau, ar į tokią padėtį pakliuvo pirmą kartą, o gal vis dėlto dažnai peržengdavo konsultanto su studentėmis santykių ribą? Tą naktį, tą siaubingą naktį, kai susitikome, jis žinojo, kas aš. Pavadino mane Džeke, vardu, kuriuo buvo girdėjęs mane vadinant Kenedį. Kai pirmą kartą parašiau jam laišką prašydama pagalbos mokantis ekonomiką, tikriausiai taip pat nutuokė, kad tai aš, bet nė neužsiminė.

Universiteto svetainėje nuostatai skelbia, jog artimesni dėstytojų ir studentų santykiai nepageidaujami siekiant išvengti nesusipratimų ir užkirsti kelią, kad studentai už pažymius neteiktų seksualinių paslaugų, ar bent jau nesusidarytų toks įspūdis. Bet Landonas padėjo man perprasti medžiagą, o darbą dariau pati. Daktaro Helerio paskaitoje viskas buvo etiška. Jis tai žinojo. Aš tai žinojau.

Bet net abipusiai priimtinas artimas bendravimas, kaip tai pavadino Bendžis, teoriškai buvo taisyklių nepaisymas.

Galėčiau pridaryti Landonui Maksfildui rimtų bėdų. Kai atėjo pas mane į kambarį, maniau, jis tėra mano bendrakursis, o jis tą apgaulę palaikė.

Jis mane bučiavo, lietė, o aš jam leidau. Net norėjau.

Uždariau kompiuterį ir pažiūrėjau į telefoną. Bučiavomės prieš savaitę. Čia, mano kambaryje. O jis nuo tada man nė karto neparašė. Norėjau žinoti kodėl.

Aš. Ar ką nors padariau ne taip?

Kelias minutes laukiau žiūrinėdama nuotraukas savo telefone – daugelyje jų buvo ir Kenedis. Ar buvau per silpna, kad jas ištrinčiau, ar tiesiog norėjau išlaikyti įrodymą, kad buvome įsimylėję – kad atrodėme įsimylėję, net kai santykiai dardėjo į prarają.

Lukas. Ne. Buvau užsiėmęs. Kas nutiko?

Aš. Matyt, neturėjai laiko perpiešti eskizų anglimi?

Lukas. Tiesą sakant, vieną jau perpiešiau. Norėčiau tau parodyti.

Aš. Norėčiau jį pamatyti. Ar prisegei jį ant sienos?

Lukas. Taip.

Klausyk, dabar aš ne namie, parašysiu vėliau?

Aš. Gerai.

Iš elektroninio laiško galėjai pamanyti, kad jis dirba prie sunkaus programavimo darbo, o perskaitęs mobiliojo žinutę, kad linksminasi mieste. Kokia tikroji tiesa? Lyg ir įtartum, kad bando manęs atsikratyti… bet tas sakinys: „Norėčiau tau parodyti.“ Dar kartą perskaičiau žinutę, tada atsidariau kompiuterį ir vėl perskaičiau laišką, bet niekas nepaaiškėjo.