Таммара Веббер - Lengvai

– Jūsų tikslas ne prilupti vaikiną. – Ralfas nusišypsojo išgirdęs niurnant nusivylusią Eriną. – Norime išmokyti jus išlošti laiko, kad spėtumėt pabėgti. Svarbiausia – išvengti pavojingos padėties.

Pasiskirstėme poromis treniruotis, kaip išsisukti ir blokuoti riešais. Trys instruktoriai vaikščiojo po salę asistuodami ir rodydami tikslius judesius. Kai pažiūrėti, kaip mudvi su Erina paeiliui lėtai pliaukšime viena kitai, priėjo Donas, man palengvėjo.

– Nenuleisk akių nuo užpuoliko, – priminė jis man. Tada paragino Eriną: – Pulk šiek tiek stipriau. Ji sugebės apsiginti.

Apstulbau pamačiusi, kad jis teisus. Antrą kartą Erina man vos neužvožė, nes vis dar nebuvau atsitokėjusi, kad puikiai atmušiau pirmą jos puolimą.

Donas linktelėjo.

– Šaunuolės.

Kvailai vyptelėjome viena kitai ir apsikeitėme užpuoliko ir aukos vaidmenimis.

– O kada galėsime spirti į kiaušius? – paklausė Erina.

Donas papurtė galvą ir atsiduso.

– Kiekviename kurse pasitaiko po vieną tokią smarkuolę. Spyriai bus kitą kartą. – Jis bedė pirštu į Eriną. – Ir pasistengsiu, kad tau tektų Lukas.

Ji nutaisė nekaltą išraišką.

– Maniau, apsivelkate paminkštintus mišelino žmogaus5 kostiumus?

– Taip… bet visų pojūčių minkšta apranga nenuslopina.

– Che che, – sukrizeno Erina, o Donas jai mirktelėjo.

Jiems kalbantis, pasidairiau po salę ir pamačiau Luką su pora kikenančių merginų.

– Taip? – paklausė viena jų sumirksėjusi, tarsi nežinotų, kad blogai laiko ranką.

– Ne… – jis apsuko jos delną ir pataisė alkūnę, – štai taip.

Atviroje salėje pliaukšint, atmušant, aidint juokui vos girdėjau jo balsą. Bet vis tiek pasirodė, tarsi jo žodžiai būtų švelniai paglostę man nugarą. Neįstengiau susieti šio vaikino – jo susitaršiusių plaukų, tatuiruočių, seksualumu trykštančios eisenos ir tykiai gaudžiančio balso – su Landonu, paskutinio kurso inžinerijos studentu, kuris pasakė ar parašė, kad mano buvęs vaikinas asilas, ir erzino mane dėl įsimylėjusių keturiolikmečių orkestro moksleivių. Tuo pat metu padėjo man pasivyti bendrakursius, be jo pagalbos nebūčiau gerai parašiusi testo.

Mane traukė viskas – abi jo pusės nepriklausomai viena nuo kitos. Bet jis dar buvo ir melagis. Nustebau, kad mūsų dėstytojas Heleris vadino jį kitu vardu nei policijos vado pavaduotojas. Jo elektroninio pašto adreso pradžia buvo lmaksfildas . Ir jis man nė kiek nepagelbėjo.

Lukas pakėlė galvą, sugavo mano žvilgsnį ir pirmą kartą šį rytą nė vienas nenusisukome, kol manęs nepašaukė Erina.

– Ei, Ža… dėmesio! Bent pabandyk man trenkti.

Atsisukau į ją. Erina apėjo mane ir atsistojo nugara į Luką, tada nutaisė grimasą.

– Ar visiškai nesuvoki minties vaidinti sunkiai prieinamą? – sukuždėjo ji. – Leisk… jam… vytis.

– Aš nebežaidžiu.

Ji dirstelėjo per petį ir vėl atsisuko į mane.

– Brangute, kažin, ar jis tai supranta.

Gūžtelėjau pečiais.

Kartojome gynybines pozas ir paprastus smūgius rankomis, ir nors iš pradžių jaučiausi kvailai, netrukus mudvi su Erina ir kitomis kursų merginomis šaukdamos NE! delno apačia trankėm vienos kitoms į smakrus ir kumščiais smūgiavome (labai vangiai) į nosis.

– Paskutinis šiandienos pratimas bus gynyba ant žemės. Iš pradžių pažiūrėsime, kaip pozą ir veiksmų seką parodys Donas su Luku, tada kiekviena pora paims po čiužinį pabandyti, o mes vaikščiosime ir patarinėsime.

Lukas atsigulė ant čiužinio veidu žemyn, o Donas priklaupė šalia ir prispaudė jį savo svoriu. Vien bežiūrint man ėmė greičiau plakti širdis ir ėmiau trūkčiojamai alsuoti. Nenorėjau vėl pakliūti į tokią padėtį. Ne pilnoje salėje žmonių. Ne matant Lukui.

Erika pirštais atgniaužė mano kumštį ir paėmė man už rankos.

– Ža, turi tai padaryti. Tu pulsi pirma. Tau pavyks.

Papurčiau galvą.

– Nenoriu. Pernelyg primena… – nurijau seiles.

– Štai todėl ir turi pasistengti. – Man nespėjus nieko atsakyti, ji spustelėjo ranką. – Ei, padėk man, gerai? O tada pažiūrėsime, kaip jausiesi.

Linktelėjau.

– Gerai.

Padėjau Erinai, bet pati ryžausi pabandyti tik kartą. Atkartojau judesius – ir nusimečiau ją gana lengvai. Mokykloje Erina šoko palaikymo komandoje, buvo stipri, bet Bakui nė iš tolo neprilygo. Netikėjau, kad šis judesys padėtų išsisukti nuo stambaus vyro ir jo jėgos.

Neįstengiau pažiūrėti į Luką – nei per paskutinį pratimą, nei eidama pro duris.

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

– Tikrai nenori? Galėtum sulaikyti mane, kad neišbandyčiau ant Čazo šįryt išmoktų veiksmų, jei jam pakaks kiaušių pasirodyti vakarėlyje.

Pakėliau galvą nuo romano – Landonas dar neatsiuntė mano ekonomikos darbo (keista, tebegalvojau apie jį kaip apie Luką ir Landoną) ir buvau padariusi visus namų darbus, nežinia, kaip sugebėjau taip greitai apsisukti. Kambario draugė niekada nesuprato mano manijos radus laisvo laiko ryti knygas, ir dar tada, kai studentų miestelyje vyksta koks viešas renginys.

– Ne, Erina, nori tikėk, nori ne, bet aš tikrai nenoriu eiti į seserijos renginį. Be to, niekas ir nenudžiugtų manęs ten sulaukęs.

Ji įsisprendė rankomis į klubus ir susiraukė.

– Gal tu ir teisi. Bet po poros savaičių juk eisi su manim į brolijos vakarėlį? Pažadėk. Tada mergos negalės nieko tau prikišti, nes galios brolijos taisyklė – merginos ir alkoholis visada laukiami.

– Ooo, kokia miela ir nė kiek nežeminanti mintis.

Ji nusijuokė ir apsiavė batus su platformomis.

– Tai jau tikrai. Krūva asilų, – jos šypsena pradingo. – Bet aš nejuokauju, tą naktį man praverstų skydas tarp manęs ir Čazo. Na, nemanau, kad jis, supranti, prie manęs lįstų. Bet pažįstu keletą merginų, kurios tik ir laukė, kada pasitrauksiu iš kelio. Jos apipuls Čazą kaip blusos kaimo šunį, o aš visai nenoriu to matyti.

Linktelėjau.

– Suprantu – ir brr, koks vaizdelis… nors man toks maištas tinka. Bet ar negali tiesiog praleisti brolijos vakarėlio. Tarkim, pasigauti azijietišką gripą. Arba maliariją. Aš paliudyčiau.

Erina atmetė plaukus per petį, stvėrė rankinę ir kaip modelis nuėjo prie durų – nekryptelėjo nė kartelio.

– Ne. Vakarėlis man svarbus. Anksčiau ar vėliau turėsiu su Čazu susidurti. Be to, jau atrašiau, kad būsime abi. Ir dar turiu porą savaičių moraliai pasiruošti. – Ji trūktelėjo duris. – Bet po atostogų eisim apsipirkti. Po velnių, priversiu tą asilą graužtis nagus.

Jai uždarius duris, mano mobilusis sugrojo žinutės melodiją.

Lukas. Ar dar nori pamatyti anglimi perpieštą eskizą?

Aš. Taip.

Lukas. Šį vakarą?

Aš. Tinka.

Lukas. Būsiu prie tavęs po dešimtos? Susirišk plaukus ir apsivilk šiltai.

Aš. Neatsineši piešinio?

Lukas. Nusivešiu tave jo parodyti. Nebent nenori.

Aš. Nusileisiu liftu, bet reikės 15 minučių.

Lukas. Palauksiu. Gali neskubėti.

Laksčiau po kambarį kaip beprotė, nusitraukiau flanelinę pižamą ir iš švarių, bet dar nesulankstytų skalbinių krūvos nustvėriau švarią liemenėlę ir apatinius. Šilti drabužiai… treningai? Ne. Džinsai. Juodi zomšiniai batai. Minkštas tamsiai mėlynas megztinis, apie kurį Erina sako: „Žiauriai išryškina tavo akis.“ Išsišveitusi dantis susišukavau ir susirišau plaukus ant sprando – nors nežinojau kam.

Dar pasičiupau vilnonę striukelę ir išėjau iš pastato pro pagrindines duris. Nuo tada, kai šoninėje laiptinėje mane užklupo Bakas, į ją kojos nekėliau, net jei tekdavo sukti gerokai aplink.