Таммара Веббер - Lengvai

Jis nepatenkintas iškvėpė.

– Žaklina, tai nepadės – nors toks elgesys natūralus, kai kas nors nepageidaujamas tave užgula. Vienintelis patikimas būdas pakliuvus į tokią padėtį – užpuoliko nusikratyti ritantis į šoną. Aš per stiprus, kad nusimestum mane keldama į viršų. Turi kovoti kliaudamasi instinktu.

Galų gale pabandėm iš rimtųjų. Jis tvirtai prispaudė mane prie žemės, o aš ištiesiau kairę ranką, bet šį kartą buvo sunku išlaisvinti dešiniąją ir padaryti svertą. Galiausiai sukeičiau rankas, įsirėmiau delnu, atsistūmusi nusiritau ir numečiau jį į šalį.

– Velnias! – nusijuokė Lukas gulėdamas ant žemės ir žiūrėdamas į mane. – Vykusiai sukeitei puses!

Nusišypsojau išgirdusi jo pagyrimą, o jo akys įsisiurbė man į lūpas.

– Tada atsistoji ir bėgi kaip vėjas, – jis kalbėjo kimiai.

– Negi jis manęs nesivys? – abu gulėjome ant šono, per pusmetrį vienas nuo kito, neskubėjome keltis.

Lukas linktelėjo.

– Gali. Bet dauguma vaikinų nenori pavojingos aukos. Jei rėkdama pulsi bėgti, retas kuris tave vysis.

– Ak.

Jis suėmė man ranką.

– Žadėjau parodyti portretą.

– Kad neatrodytų, jog mane čia atsivežei dėl pramanytų priežasčių?

Jo akys žybtelėjo, man net kvapą užgniaužė.

– Noriu parodyti tau anglimi pieštą portretą, bet prisipažįstu, pamokyti kovos buvo svarbiau. Ar dabar tiki, kad tai padėtų?

– Taip.

Lukas pakilo ant alkūnių, pasilenkė prie manęs, panardino ranką man į plaukus ir suėmė veidą.

– Turėjau dar vieną slaptą motyvą tave čia atsivežti. – Jis lėtai pasilenkė artyn, mūsų lūpos susitiko, ir krūtinėje užsiliepsnojo savaitę nuo ano mūsų susitikimo žioravusios žarijos.

Prasižiojau, ir jo liežuvis nėrė vidun, brūkštelėjo per manąjį ir vėl pasitraukė. Lukas pakreipė galvą, perbraukė lūpomis man per burną ir įsiurbė apatinę lūpą, paglostė ją liežuviu, tada paleido ir ėmėsi viršutinės. Jis lyžtelėjo jautrią vietelę virš mano viršutinių dantų, o aš aiktelėjau.

Tada darbuotis puolė jo rankos.

5 Kalbama apie „Michelin“ padangų simbolį.

6 Bakas angliškai – Buck , o nusimesti – buck off .

12 skyrius

Mano galva gulėjo jam ant peties, rankomis jis nuslydo per klubus, prisitraukė arčiau, kol tarp mūsų nebeliko erdvės. Jo lūpos, godžios ir saldžios, nesiliovė jaudinusios manųjų, liežuvis tyrė mano burną, o kai jis suėmė šlaunį ir mūsų kojos susipynė, man susvaigo galva. Spaudžiausi prie jo, o Lukas dejavo, viena ranka glamonėjo man klubus, o kita glostė po megztiniu, išskėtęs šiltus pirštus ant nugaros.

Viena mano ranka buvo įkalinta, kitą priglaudžiau jam prie krūtinės, glosčiau jo flanelinių marškinių prarėžą ir vogčiomis sagsčiau sagas, čiuopdama tai minkštą flanelę, tai tvirtą ir šiltą nuo jo kūno karščio trikotažinių baltinių medžiagą. Atsegusi patraukiau marškinius ir pakišau ranką po baltiniais, prie jo kieto pilvo. Lukas sulaikė kvapą, o aš atsitraukusi pasirėmiau ant alkūnės ir pažiūrėjau į jį.

– Noriu pamatyti tavo tatuiruotes.

– Nori? – jis nenuleido nuo manęs akių.

Man linktelėjus, Lukas ištraukė ranką iš po megztinio ir atsisėdo, o pamatęs atsagstytus marškinius, pažiūrėjo į mane ir kilstelėjo antakį. Jam vyptelėjus, nukaitau, o Lukas tyliai nusijuokęs nusivilko marškinius ir numetė.

Pakėlęs rankas už galvos, jis nusivilko baltinius, kaip tai daro vaikinai – nusitraukė per priekį nesijaudindamas, kad nubrauks blakstienų tušą ar liks kreminės pudros dėmių ant drabužių. Numetė baltinius ant flanelinių marškinių ir atsigulė ant nugaros, leisdamasis apžiūrimas.

Jo oda buvo lygi ir graži, liemuo iš standžių raumenų ir papuoštas dviem tatuiruotėm, jas mačiau savo kambaryje – sudėtingas aštuonkampis raštas kairėje ir keturių eilučių tekstas dešinėje. Buvo ir dar viena – virš širdies puikavosi rožė tamsiai raudonais žiedlapiais ir šiek tiek lenktu tamsiai žaliu stiebu. Jo rankos buvo išpaišytos raštais, išmargintos grakščiomis ir juodomis linijomis, tarsi nukaltomis iš geležies.

Braukiau per tatuiruotes ranka, bet Lukas nepasisuko, todėl negalėjau perskaityti nubėgančių ant šono eilučių, tikriausiai kokio posmo iš eilėraščio apie meilę. Ir mane suėmė pavydas moteriai, įkvėpusiai tokį atsidavimą, kad jis įamžino tuos žodžius. Ar rožė irgi simbolizavo ją, bet nedrįsau smalsauti ir klausti.

Kai mano pirštai pilvu nuklydo prie plaukų linijos po bamba, Lukas atsisėdo.

– Man atrodo, dabar tavo eilė.

Sutrikusi atsakiau:

– Aš neturiu tatuiruočių.

– Taip ir maniau. – Jis atsistojo ir ištiesė ranką. – Ar nori pamatyti piešinį?

Jis kvietė mane į miegamąjį. Gal kaip tik dabar turėčiau gudriai atšauti, pavyzdžiui: „Ar tave lovoje vadinti Luku, ar Landonu?“ – bet neįstengiau. Paėmiau paduotą ranką, ir Lukas lengvai mane atkėlė ir nusivedė į miegamąjį.

Blausi šviesa iš svetainės apšvietė baldus; virš lovos ant sienos buvo sukabinta bent dvidešimt ar trisdešimt piešinių. Lukui uždegus lempą pamačiau, kad visa siena apmušta kamštine danga. Kažin, ar jis tokios sienos įsigeidė, ar tokia ji jau buvo jam čia atsikrausčius – gal ieškodamas buto ir ją išvydęs iš karto suprato, kad ši vieta skirta jam?

Dvi kitos sienos, be kamštinės dangos, buvo nudažytos rausvai pilkos žemės spalva, baldai – tamsūs, toli gražu ne studentiški – nuo karališkos ant pakylos stovinčios lovos iki tvirto stalo ir spintelės.

Žengiau į siaurą tarpą tarp lovos ir piešiniais nukabinėtos sienos, norėjau rasti save, bet akis patraukė kiti vaizdai: pažįstamos scenos, miesto dangoraižiai dangaus fone, nepažįstami vaikai ir senas vyriškis, keletas išsidrėbusio Fransio piešinių.

– Jie nuostabūs.

Lukui priėjus, tarp piešinių pamačiau ir savo veidą. Jis anglimi perpiešė eskizą, kuriame žiūrėjau į jį gulėdama ant nugaros. Piešinys buvo pakabintas žemai, dešinėje sienos pusėje. Vieta, atrodytų, nereikšminga, bet supratau, kur piešinys kabo; jei gulėtum lovoje – tiesiai priešais Luko pagalvę.

Kas atsibudęs nenorėtų išvysti tokio vaizdo? – tada paklausė jis.

Nenuleisdama akių nuo paveikslo klestelėjau ant lovos, Lukas prisėdo šalia. Vijau mintis apie jo nuogą krūtinę ir aname kambaryje ištartus žodžius: „Man atrodo, dabar tavo eilė.“ Atsisukusi susidūriau su jo žvilgsniu.

Anksčiau manydavau, kad tokia akimirka atgaivins slegiančius prisiminimus apie Kenedį – jo bučinius, kartu praleistus metus. Iš tiesų jo nepasiilgau. Nė kiek jo nesiilgėjau. Galbūt jau atbukau nuo skausmo – tai verstų neramiai suklusti; o gal pastarąsias kelias savaites tiek daug verkiau ir jo gedėjau, kad išliejau visą skausmą. Baigta.

Lukas palinko prie manęs, ir Kenedžio burbulas sprogo. Ausį nutvilkė jo kvapas, Lukas lyžtelėjo per kaušelį, įsiurbė į burną ausies lezgelį su mažu deimantiniu auskariuku, o aš užsimerkiau ir iš geismo tyliai suinkščiau. Neatitraukdamas burnos jis bučiniais nuslinko kaklu žemyn ir suėmė iš palaimos nusvirusią mano galvą. Atsistojęs nuo lovos ir priklaupęs ant grindų nutraukė man nuo kojų batus, tada vėl atsisėdo ir pats nusiavė.

Bučiuodamas į lūpas jis patraukė mane į lovos vidurį ir paguldė ant nugaros. Jam pasikėlus atsimerkiau – Lukas žiūrėjo į mane.

– Kai norėsi, kad liaučiausi, pasakyk. Gerai?

Linktelėjau.

– Ar liautis dabar?

Pamuisčiau į šalis ant pagalvės galvą.

– Ačiū Dievui, – tarė ir vėl prispaudė burną man prie lūpų, liežuviu įsibrovė vidun, o aš pirštais įsikibau į tvirtas jo rankas.