Таммара Веббер - Lengvai

Luko žvilgsnis buvo žudikiškas, bet jis nė nekrustelėjo, nekreipė dėmesio į Kenedžio klausimą, tarsi jo nė nebūtų išgirdęs. Jis atsisuko į mane laukdamas atsakymo.

– Viskas gerai. Prisiekiu. – Užgniaužiau kvapą vildamasi, kad jis manim patikės.

Netoliese studentai jau ėmė baksnoti vieni kitiems ir šnabždėtis.

– Ar susimetei ir su šituo? – įsiterpė Kenedis.

– Ir?.. – perklausiau, bet dar prieš jam išsižiojant sumojau, ką jis turi omeny.

– Be Bako.

Aptemo akyse.

– Ką?

Kenedis suėmė man virš alkūnės, tarsi norėdamas palydėti, bet Lukas stvėrė jam už riešo ir lengvai numetė jo ranką.

– Kokio velnio? – tyliai suurzgė Kenedis ir trūktelėjęs išsivadavo iš Luko gniaužtų.

Jis atsistojo priešais Luką šiek tiek užstodamas mane, o visi vestibiulyje, matydami sparčiai besirutuliojantį veiksmą, sustingo išsižioję. Abu atrodė lygūs, bet puikiai žinojau, ką geba Lukas. Kenedis pralaimės, o Lukas bus išmestas iš universiteto.

Žengiau iš už Kenedžio nugaros ir uždėjau ranką jam ant dilbio. Jo raumenys po pirštais buvo kieti kaip akmenys.

– Kenedi, eik iš čia.

– Nepaliksiu tavęs su šituo…

– Kenedi, eik iš čia.

– Džeke, jis prižiūrėtojas…

– Kenedi, jis – studentas. – Nusprendžiau nutylėti, kad Lukas su mumis lanko ekonomikos paskaitą, juolab nenorėjau Kenedžiui atskleisti, kad Lukas konsultantas, juk galėtų paskųsti, kad mudu susitikinėjam.

Kenedis palenkė galvą, veide įsibrėžė rūpestis – šiek tiek suraukti antakiai, tiriantis žvilgsnis.

– Pasikalbėsim kitą savaitę. Grįžę namo, – jo žodžiai aiškiai buvo skirti Lukui, suprask, netrukus kelioms dienoms mudu abu važiuosime į gimtąjį miestelį, kur jam niekas netrukdys su manim bendrauti.

Norėjau atkirsti, kad neturiu, ką jam pasakyti – nei dabar, nei vėliau, bet pro sukąstus dantis neišspaudžiau nė žodžio. Dar pati nežinojau, ką veiksiu per Padėkos atostogas, todėl nekreipiau dėmesio į jo užuominą, kad tada būsime vieni. Kenedis išmintingai nusprendė manęs nebeliesti, nors pavojinga jo veido išraiška ne ką nusileido grėsmingai Luko minai. Neiškvėpiau oro, kol jis neišėjo pro duris.

Žiūrovai akivaizdžiai nusivylė. Keletas jų tebespoksojo – o gal dabar mudu su Luku susikivirčysim? Luko venomis tebeplūdo įniršis – buvo įsitempęs, tarsi mano kontraboso stygos, o kai suėmiau jam už dilbio, atrodė, kad po flanele ir oda granitas.

– Viskas gerai, nesijaudink, – sunkiai atsidusau. – Na, taip gerai, kaip tik gali būti po šito. – Prisimerkusi jį perbedžiau. – Šiaip ar taip, kiek tu turi darbų? Kavos padavėjas, savigynos guru, namų ūkio priežiūros darbininkas, automobilių aikštelės pareigūnas – beje, ar tai tu praeitą pavasarį išrašei man baudą, kai porai varganų minučių buvau palikusi mašiną ant baltos linijos, nes turėjau bibliotekai grąžinti knygą?

Nuo mano švelniai erzinančio tono jo pečiai šiek tiek atsileido, ir Lukas apdovanojo mane šypsenos šešėliu.

– Remiuosi Penktąja pataisa7. Išrašau daug baudų už stovėjimą. Tų, eee, ūkio priežiūros darbų apsiimu retai. O per savigynos kursus savanoriauju.

Vieno dalyko į sąrašą neįtraukiau, o jis manęs ir nepataisė: juk jis ir ekonomikos konsultantas.

– Matyt, reikėtų paminėti dar vienas pareigas, mmm? – spoksojau į jį prisispyrusi. Luko veidas kaip puikaus pokerio lošėjo. Nekrustelėjo nė raumenėlis. – Asmeninis Žaklinos Volas gynėjas?

Jo veidu vėl šmėstelėjo vos pastebima šypsena.

– Lukai, čia dar viena tavo savanoriška veikla? – koketiškai kilstelėjau antakius. – Iš kur trauksi laiko studijuoti? Ar linksmintis?

Lukas pakėlė rankas ir suėmęs mane už klubų prisitraukė. Žiūrėdamas į mane tyliai pratarė:

– Žaklina, kai kuriems dalykams visada rasiu laiko. – Pasilenkęs pabučiavo man prie ausies, tašką, kurį kam nors palietus man visada užgniauždavo amą. O tada nusisuko ir nurisnojo prie motociklo, palikęs mane stovėti tarpdury. Kai Lukas žengė iš pastatą supančio šviesos klano, jo jau neįžiūrėjau. Pasisukau ir apsvaigusi pasikėliau liftu į savo aukštą.

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

Žaklina,

tavo ekonomikos darbas geras. Analizė rimta. Manau, daktaras Heleris bus patenkintas. Pažymėjau keletą šiokių tokių neatitikimų ir vieną vietą, kur, matyt, praleidai nuorodą. Bet vis tiek tavo pozicija stipri, paremta tvirtais argumentais.

Prikabinau rytdienos konsultacijos užduotį. Jau prisivijai kursą, atrodo, greitai perpranti naują medžiagą, bet jei nori, dvi savaites ir toliau tau siųsiu užduotis.

Veikiausiai per atostogas važiuosi namo? Aš išvažiuoju trečiadienio rytą. Ten interneto nėra, todėl iki sekmadienio būsiu be ryšio.

LM

Landonai,

Darbą, atrodo, pavyks atiduoti anksčiau paskirto laiko – kaip man palengvėjo. Ačiū už pagalbą. Taip, prašyčiau ir toliau siųsti man užduotis.

Mano tėvai per atostogas išvažiuoja slidinėti, bet vis tiek mieliau kelioms dienoms grįšiu namo ir susitiksiu su senais draugais, nei trinsiuosi universiteto miestelyje. Mama paliks Koko, savo pikčiurną šunį, todėl namie turėtų vyrauti taika ir ramybė.

Ar skrisi namo? Pamenu, sakei, kad neturi automobilio.

ŽV

Žaklina,

tavo tėvai važiuoja slidinėti ir neima tavęs? Per Padėkos dieną būsi viena?

Mane paveš mašina. Mano namai ne taip ir toli, nors kartais atrodo, lyg būtų kitame pasaulyje.

LM

Landonai,

mano tėvai manė, kad atostogas leisiu pas savo buvusį. Pastaruosius porą metų užuot bandę pietauti abiejose šeimose, kas metus keisdavomės; šiais metais buvo eilė svečiuotis jo namuose. Geriausia mano draugė su šeima vyks į savo senelių vasarnamį prie Boulderio, o aš visai netrokštu užsikarti kam nors ant sprando.

Mieliau pabūsiu viena. Keista, mmm?

ŽV

Žaklina,

man visai nekeista. Bet gal aš irgi keistuolis, tik nė pats to nežinau.

Pasigesiu tavo laiškų.

LM

Landonai,

ir aš pasiilgsiu tavo laiškų. Gerų atostogų.

ŽV

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

Pirmadienį per ekonomikos paskaitą, kiekvieną kartą žvilgtelėjusi Luko pusėn, prisimindavau šeštadienio vakarą. Dėl vogčiomis jo mėtomų žvilgsnių įtariau, kad jis susidūrė su tokia pat bėda. Pamačiusi jį gręžiojant skyles Kenedžio pakaušyje, nustojau dairytis atgal. Baigiantis paskaitai Kenedis atsisuko ir man nusišypsojo. Suspaudžiau lūpas ir ėmiau dėtis daiktus. Kuo greičiau baigsis ši paskaita, šis semestras, tuo geriau – dėl visos virtinės priežasčių.

– Ar galiu įkišti trigrašį? Tavo buvęs – tikras gražuolis, bet atrodo kaip išpuikęs subingalvis.

Bendžis sunkiai įgrūdo savo užrašus į kuprinę, atrodė, tarsi ši bet kurią akimirką galėtų pratrūkti ir paskleisti krūvą lapų. Užsegiau savo kuprinę.

– Aha, toks ir yra. – Prieš išeidami į tarpueilį palaukėme, kol Kenedis praeis pro šalį, vengiau jo akių. Buvo neramu dėl jo pareiškimo, kad pasikalbėsime grįžę namo; nė neįsivaizdavau, ar jis galėtų pasakyti ką nors, ką norėčiau išgirsti.

Mums lipant auditorijos laiptais žemyn paskui krūvą bendrakursių, besiveržiančių ilgojo savaitgalio laisvėn, Bendžis paatviravo skrisiąs namo į Džordžiją prisipažinti tėčiui – vieninteliam šeimoje, kuriam dar nepasisakė apie savo potraukį.

– Mama sužinojo, kad aš gėjus, kai man buvo trylika.

Jaudinausi dėl jo.

– Ar tavo tėtis… nuliūs?

Bendžis nusišypsojo.

– Man regis, jis ir taip žino. Tiesiog jam neaišku, ką tai reiškia, gal pasirodysiu su suknele ar kokį velnią.