Таммара Веббер - Lengvai

Podėlyje ir šaldiklyje maisto radau, bet šaldytuvas buvo tuščias. Tėvai prieš išvykdami išmetė visus greitai gendančius produktus – kadangi nepranešiau, jie ir nežinojo, kad parvažiuosiu namo. Mama buvo parašiusi, kad sėda į lėktuvą, dar pridūrė: „Pasilinksmink su Erina. Pasimatysim po mėnesio.“ Ji taip ir nepaklausė, ką ketinu veikti per atostogas, pati nutarė, kad vyksiu pas kambario draugę.

Vakarienei pasišildžiau vegetariškos lazanijos, o Padėkos pietums iš šaldiklio į šaldytuvą perkėliau kalakutienos kotletą. Šaldiklyje dar radau pusę dėžutės bulvių kukulių, o podėlyje aptikau neatidarytą butelį spanguolių kokteilio. Padėjau jį į šaldytuvą. Ta-dam! Vieno asmens Padėkos diena.

Peržiūrėjusi keletą senų humoro serialų, išjungiau televizorių ir patraukusi riešutmedžio staliuką iš kruopščiai parinktos vietos ant tibetietiško, rankomis nerto kilimo vidurio, išėmiau kontrabosą. Neradusi stovo natoms, pritaikiau gėlių stovą ir ėmiausi preliudo, kurį kūriau metų pabaigoje laukiančiam solo koncertui.

Skrebenant natas ant penklinės lapo, į duris nelauktai kažkas paskambino. Niekad nebijodavau viena namie, kita vertus, niekada ir nebūdavau čia visiškai viena. Gal apsimesti, kad nieko nėra namie, bet prisiminiau, kad svečias bus girdėjęs mane griežiant ir kaip nutilau. Paguldžiau kontrabosą ant šono ir nusėlinau prie durų, pasistiebusi ant pirštų žvilgtelėjau pro akutę. Lauke stovėjo Kenedis ir man šypsojosi nutviekstas dviejų verandos lempų. Savaime suprantama, jis manęs nematė, bet daug kartų buvo atidaręs šias duris, todėl vaizdas šiapus jų buvo jam kaip ant delno, visai kaip man.

Atrakinau ir atidariau duris, bet iš tarpdurio nesitraukiau.

– Kenedi? Ką čia veiki?

Jis žvilgtelėjo už manęs, name tvyrojo tyla.

– Ar tavo tėvų nėra?

Atsidusau.

– Namie nėra.

Jis susiraukė.

– Nėra šiandien ar nebus per visas atostogas?

Jau pamiršau, kaip greitai Kenedis viską pastebi be žodžių. Ši savybė tikriausiai pelnė jam daugumą debatų pergalių.

– Jie išvykę, o tu čia ką veiki?

Jis atsirėmė į durų staktą.

– Parašiau žinutę, bet tu neatsiliepei. – Tikriausiai neišgirdau žinutės melodijos. Kai griežiu, per kontrabosą sunku ką išgirsti. – Per vakarienę mama man priminė, kad rytoj atsivežčiau tave prieš pirmą. Ir taip, nepasakiau jiems, kad mudu išsiskyrėme. Šiandien jau norėjau, bet tada pamaniau, kad tau tai būtų puiki proga pasprukti nuo Evelinos ir Trento. Na tai kur jie?

Nuleidau jo klausimą pro ausis. Kad ir negaudžiau jo žodžių išsižiojusi, išgirdau, kad jis pasakė „mudu išsiskyrėme“, tarsi tai būtų buvęs bendras sprendimas. Tarsi šioje lygtyje nebūčiau likusi paskutinė kvaiša.

– Nori, kad ateičiau per Padėkos dieną pietų ir apsimesčiau, kad tarp mūsų viskas kaip anksčiau? Ir tik tam, kad nereikėtų pasakoti tėvams, kaip išsiskyrėme?

Kenedis vos šyptelėjo, vis tiek skruostuose atsirado duobutės.

– Nesu toks bailus. Jei nori, galiu jiems papasakoti ir pasakyti, kad pakviečiau tave kaip draugę. Bet jei nenori, galim nieko jiems neaiškinti. Patikėk, jie visiški užuomaršos ir ničnieko nepastebės. Mano broliukas kone metus rūkė žolę – linksmindavosi taip, kad padarytų gėdą daugumai mano brolijos vaikinų, o jie nė nenutuokė.

– Ar nesijaudini dėl jo?

Kenedis atsainiai gūžtelėjo pečiais.

– Mokosi pakenčiamai. Jam tiesiog nuobodu. Be to, ne mano vaikas.

– Bet jis tavo jaunesnis brolis. – Neturėjau nei brolio, nei sesers, nenumaniau, kokie jų santykiai turėtų būti, nebent teoriškai, bet maniau, kad, savaime suprantama, turėtum jausti už brolius šiokią tokią atsakomybę. Neatrodė, kad Kenedis taip galvotų.

– Jis vis tiek manęs neklausytų.

– Iš kur žinai? – neatstojau.

Kenedis atsiduso.

– Nežinau. Gal dėl to, kad niekad neklausė. Nagi. Ateik rytoj. Užvažiuosiu tavęs prieš pat pirmą. Bus geriau nei… kad ir kokį šaldytą pusfabrikatį ruoštumeisi pakaitinti mikrobangų krosnelėje?

Nutaisiau grimasą, o jis nusijuokė.

– Vis tiek nesuprantu, kodėl jiems nepasakei. Jau mėnuo praėjo.

Jis vėl atsiduso.

– Nežinau. Galbūt dėl to, kad maniškiai tave myli.

Leptelėjo didžiausią nesąmonę. Kilstelėjau antakį, ir Kenedis vėl nusijuokė.

– Gerai, na, jie priprato prie tavęs – priprato prie mūsų. Matyt, savo tėvams jau pasakei?

Suriečiau kojų pirštus ant šaltų marmurinių grindų, pro duris vidun skverbėsi vėsa.

– Pasakiau mamai. Manau, ji perdavė tėčiui. Jie atrodė šiek tiek suirzę, bet nežinau, ar ant tavęs, kad mane metei, ar ant manęs, kad nesugebėjau tavęs išlaikyti. – Norėjau įsignybti dėl tokių liūdnų žodžių – nuskambėjo, tarsi jį kaltinčiau.

Iš tiesų mudvi su mama prisiminėme ginčą, kilusį, kai atskleidžiau jai savo studijų planus. Mama man nepritarė, ji teigė, kad protingos merginos pačios planuoja savo studijų kelią; jos neseka į universitetą paskui savo vaikiną. „Bet daryk, kaip nori. Visada taip elgiesi“, – rėžė ir išėjo iš kambario. Daugiau apie tai nekalbėjome, kol Kenedis manęs nemetė. „Dabar tikriausiai nebeverta priminti, kad buvau dėl jo teisi, – atsiduso ji per telefoną. – Ir buvau teisi dėl tavo nevykusio sprendimo sekti paskui jį.“

Kai tik atrodydavo, kad laimėjau ginčą, mama pasakydavo ką nors panašiai: „Net ir sugedęs laikrodis du kartus per parą rodo teisingą laiką.“ Sviedžiau šį perliuką atgal, o mama atsidūsėjo, tarsi būčiau visiška neišmanėlė – visai kaip man paskelbus apie savo studijas, ir užmetė tą temą. Nė nenutuokė, kad nors kartą visiškai su ja sutikau. Sekti paskui vaikiną į universitetą tikriausiai buvo pats kvailiausias mano visų laikų sprendimas.

Kenedis stovėjo užsikišęs nykščius už diržo kilpų, atrodė atgailaujantis.

– Juk neketini pietauti su Dalijos šeima ar su Džilianos – jau būtum pasakiusi.

Prieš skambindama pranešti mokyklos draugėms, kad esu namie, pirma norėjau palaukti švenčių pabaigos. Džilianą pirmo kurso pabaigoje išmetė iš Luizianos universiteto, ji parvažiavo namo, ėmė lankyti „Amžinai 21“8 vadybos kursus ir susižadėjo su vaikinu, dirbančiu juvelyrinių dirbinių parduotuvėje prekybos centre. Dalija antrus metus Oklahomoje studijavo slaugą. Baigusios mokyklą atitrūkome. Keista, kokia tolima joms dabar jaučiausi, nors ketverius metus mokykloje buvome tarsi Siamo trynės.

Dabar Dalija turėjo savą studentų draugiją gretimoje valstijoje, o Džiliana nusidažė plaukų sruogą mėlynai, dirbo visu etatu ir turėjo sužadėtinį. Abi apstulbo išgirdusios, kad išsiskyriau su Kenedžiu. Jos vienos pirmųjų paskambino pareikšti užuojautos – ar bent jau bandė, nors jau daugiau nei metus buvome nebendravusios. Tikėjausi, kad susitiksime, ir vyliausi, jog nesikalbėsime nuvalkiota Kenedžio tema.

– Neturiu planų. Ir visai nieko pabūti namie vienai, – nenuleisdama nuo jo akių pabrėžiau paskutinį žodį.

– Negali sėdėti viena per Padėkos dieną.

Dėl paslėptos užuojautos mane suėmė siutas, todėl nutvilkiau jį žvilgsiu.

– Ir dar kaip galiu.

Jis įsmeigė savo žalias akis į mane.

– Taip, gali, – sutiko jis. – Bet neprivalai. Juk mes galim būti draugai, ar ne? Visada būsi man svarbi. Pati žinai.

Nelabai tuo tikėjau. Bet jei būčiau atsakiusi ne, jei būčiau užsispyrusi per Padėkos pietus viena namie valgyti kalakutienos kotletą, būtų atrodę, kad aš jam vis dar neabejinga. Kad esu taip įskaudinta, jog negaliu būti šalia jo.

– Gerai, – tariau ir kone tuoj pat pasigailėjau.