Таммара Веббер - Lengvai

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

– Tai vėl susimetei su mano šiknium broliu, ar kaip? – puse lūpų paklausė Karteris.

Jei nebūtų toks didelis, Karteris būtų ideali savo vyresnio brolio kopija – tokios pat žalios akys ir šviesoki plaukai. Kenedis buvo aukštas ir lieknas, Karteris ūgiu jam nenusileido, o apimtimi ir raumenimis prilygo regbio žaidėjui. Kadangi pažinojau Karterį nuo keturiolikos, kai Kenedis dar gerokai jį lenkė ūgiu, jo pokyčiai trikdė. Dar prisiminiau laikus, kai jis buvo tylus, uždaras, vyresnio brolio gožiamas berniukas. Aišku, iš tos stadijos jis jau išaugęs.

Žvilgtelėjau per petį ir lengviau atsidusau, mums dengiant stalą aplink buvo tuščia ir niekas negalėjo mūsų nugirsti.

– Nesusimetėm.

Karteris sekė iš paskos ir dėliojo šakutes ant mano lankstomų servetėlių.

– Pats kaltas.

Tai išgirdusi šiek tiek išplėčiau akis, o kai žvilgtelėjau į Karterį, jis vyptelėjo.

– Ką? Visiems aišku, kad tu jam per gera. Tai kodėl esi čia?

– Eee, ačiū. O mano tėvai studijavo Brekenridže.

Jis apstulbęs atsitraukė.

– Šūdas, tu rimtai? O aš maniau, kad tai mano tėvai didžiausi subinės mieste.

Nesusilaikiau nenusišypsojusi, bet pasistengiau šypseną kuo greičiau paslėpti. Savo logiškai ir šaltai mąstančioje šeimoje Karteris atrodė nesuvaldomas ir jausmingas. Iki šiol nė karto nepagalvojau, koks svetimas jis čia turi jaustis – nenustygstantis vidurinis vaikas tarp Kenedžio ir jaunesnės sesutės Reigan, tarsi gimusios trisdešimtmete apskaitininke.

– Karteri, kaip tu kalbi, – prikišo iš už kampo išniręs Kenedis.

– Užsikrušk, Kenedi, – iškart atmušė smūgį Karteris.

Nesusivaldžiau. Kad ir kaip stengiausi susivaldyti, vis tiek prunkštelėjau ir pelniau Karterio šypseną. Patenkintas jis mirktelėjo man ir nuslinko į virtuvę padėti mamai. Suklapsėjau blakstienomis įsivaizduodama, kaip mano buvusioje mokykloje jam praėjus vargšės merginos alpsta prie savo spintelių.

Kenedis pasiraukė.

– Kas nutiko, užmiršai, kad jis „ne tavo vaikas“? – paklausiau ir padėjusi paskutinį šaukštą atsisukau į jį. – Priekaištauji jam dėl keiksmažodžių, bet kai reikia padėti atsikratyti tariamos narkotikų problemos, nusiplauni rankas? – Tikrai šaukiausi bėdos, juk laimėti ginčą su Kenedžiu neįmanoma.

Jis kinktelėjo galvą.

– Tu teisi.

Vėl sumirksėjau ir pamaniau, kad kol baigsis atostogos, Mūrų berniukai mane visiškai išmuš iš vėžių.

Grantas ir Bevė Mūrai buvo išsiblaškę, kaip Kenedis ir žadėjo. Neatrodė, kad per keturias kartu praleistas valandas jie būtų pastebėję tarp manęs ir jų sūnaus tvyrančią įtampą ar tai, kad tarp mūsų nėra jokio fizinio artumo. Per pietus jis neuždėjo rankos ant mano kėdės atkaltės, nors prieš sėdantis ją atitraukė, kaip buvo išauklėtas, Kenedis nepabučiavo manęs į skruostą ir nepaėmė už rankos. Kai Reigan prisimerkusi nutvilkė mus aštriu trylikametės žvilgsniu, apsimečiau, kad nematau jos tiriančių akių. Karteris, savaime suprantama, begėdiškai mane nužiūrinėjo ir su manim flirtavo, bandydamas prajuokinti mane ir suerzinti brolį. Jam pavyko padaryti ir viena, ir kita, o tėvai ničnieko nepastebėjo.

Žiūrint amerikietiškojo futbolo varžybas per visą sieną užimantį televizorių, mudu su Kenedžiu sėdėjome šalia, bet tesilietėme kojomis. Varžybos taip sudirgino Karterį, kad jis porą kartų pašoko ir puolė keikti ekrano, visa šeima – visi keturi – ramiai jį už tai papeikė. Antrą kartą jis perpykęs išėjo iš kambario ir grįžo tik po kelių minučių. Iš to, kaip kratė ranką, spėjau, kad numovęs į savo kambarį ką nors iš pykčio padaužė.

Vos Kenedis įsuko į įvažą manęs išleisti, iššokau iš automobilio ir padėkojau jam už kvietimą, leidau suprasti, kad vidun eisiu viena. Jis įsitempęs šyptelėjo.

– Reikėtų susitikti šeštadienį. Paskambinsiu tau. – Laimė, iš mašinos neišlipo.

Dar kartą padėkojau, tarsi nebūčiau išgirdusi pasiūlymo, ir atsisveikinau. Įėjusi vidun praskleidžiau užuolaidas ir pažiūrėjau. Kenedis minutėlę mąsliai spoksojo į uždarytas priekines duris, tada išsitraukė telefoną ir kalbėdamas juo išvažiavo.

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

Sutarusi dėl penktadienio vakaro su Dalija ir Džiliana, griežiau svetainėje kontrabosu, kol vienuoliktą vakaro išsijungė pagal laikrodį nustatyta lempa. Tyliai prunkštelėjau tamsoje, apčiuopomis pastačiau instrumentą prie sienos ir padėjau stryką ant artimiausios lentynos. Ant gėlių stovo nušvito mobilusis – gavau žinutę, sustojau ir tamsoje ją perskaičiusi išsiunčiau atsakymą.

Lukas. Kada grįši į bendrabutį?

Aš. Tikriausiai sekmadienį. O tu?

Lukas. Šeštadienį.

Aš. Šeimyninė drama?

Lukas. Ne. Mano vairuotojui reikia grįžti.

Duok žinoti, jei grįši anksčiau. Noriu tave pamatyti.

Noriu vėl tave nupiešti.

Aš. Nejaugi?

Lukas. Keletą kartų bandžiau iš atminties, bet tai ne tas pats.

Nepavyksta atkartoti tavo žandikaulio. Tavo kaklo linijos.

Ir tavo lūpų. Reikėtų ilgiau į jas spoksoti, o mažiau jas ragauti.

Aš. Negaliu pasakyti, kad toks santykis man patiktų.

Lukas. Tuomet daugiau abiejų. Parašyk, kai grįši.

Taigi miegas atkrito.

Dar kartą perskaičiau žinutes, o mintyse neprašyti ėmė busti prisiminimai apie karštas jo lūpas, įžiebiančias geismo liepsneles, jos liejosi ir plieskėsi šeštadienio vakaro atsiminimams iškylant vis vaizdingiau. Užsimerkiau tebestovėdama tamsoje.

Turėčiau siusti ar bent jau nepasitikėti Luku / Landonu, bet kad ir kaip verčiau save supykti dėl jo slapukavimo, neįstengiau. Pasiteisinau, kad dėl Kenedžio ir Bako jau išeikvojusi visus neapykantos rezervus, bet palyginti su jais, Lukas greičiau buvo ne grėsmė, o mįslė. Galų gale pati ketinau juo pasinaudodama atsigauti po Kenedžio, įtraukiau į operaciją „Blogo vaikino etapas“, o apie tai jam irgi neprasitariau.

Stengdamasi suvaldyti padrikas mintis, pasiėmiau iš šaldytuvo butelį vandens ir užlipau į savo kambarį, vienintelį apšviestą visame name.

Patikrinusi elektroninį paštą, tarp kredito kortelių pasiūlymų ir studentų forumo pranešimų radau laišką nuo lmaksfildo , ir mano širdis suplakė greičiau. Laiškas buvo išsiųstas šią popietę, gerokai anksčiau prieš mums susirašant mobiliojo žinutėmis. Už universiteto sienų jau susiejau savo konsultantą su Luku, besikalbančiu su manim pasislėpus už Landono slapyvardžio. Norėjau žinoti kodėl, bet nenorėjau klausti – norėjau, kad pasakytų pats.

Žaklina,

padariau atradimą: „Žūklės reikmenys ir masalai“ jau siūlo klientams kavos ir belaidį internetą, ta proga pakeitė ir pavadinimą, pristatantį šias naujoves. Džo (savininkas) nesivargino kurpti naujo skelbimo – paprasčiausiai prikalė prie nutriušusio senojo baltą lentelę. Dabar ant ženklo(ų) galima perskaityti užrašą ranka: „Žūklės reikmenys ir masalai, ir kava“, o po „kava“ dar prirašyta „ir bevielis internetas“.

Parduotuvėlėje stovi trys mažyčiai staliukai ir pora griozdiškų gėlėmis išpaišytų kėdžių, sėdynės pernelyg prikimštos – čia visai kaip „Starbucks“, jei ši būtų apstatyta baldais, įsigytais per kieno nors močiutės daiktų išpardavimą garaže. Tai vienintelė šiandien mieste dirbanti vieta, todėl čia pilna žmonių. Po teisybei, kava nėra baisi, bet tai geriausias atsiliepimas, kokį galiu išspausti nesumelavęs. Ir, kaip buvo galima spėti, čia trenkia žuvimi, todėl šeimininkui ne visai pavyko sukurti kavinės nuotaiką.