Таммара Веббер - Lengvai

– Taip.

Bendžis išplėtė akis ir sušnibždėjo:

– O šūdas, rimtai? Kaip?

Papurčiau galvą.

– Nesvarbu. Jis sužinojo, ir viskas baigta.

Bendžis suspaudė lūpas, sugrūdo sąsiuvinį į kuprinę ir atsiduso.

– O velnias, užjaučiu, – rudose jo akyse mačiau gailestį. – Ar galėčiau kuo pagelbėti?

Papurčiau galvą, norėjau pakeisti pokalbio temą.

– Susidorosiu. O kaip tavo prisipažinimas?

Bendžis išsišiepė ir išskėtė rankas.

– Kaip matai, tebesu gyvas, viskas savo vietose. – Jis pakilojo antakius, o kumštelėtas persimetė kuprinę per petį. – Praėjo gerai. Viską išklojus palengvėjo – manau, mums abiem.

– Šaunu. – Džiaugiausi už jį, nors mano pačios savaitgalį viešųjų ryšių patirtis nebuvo tokia sėkminga.

Neįstengiau pažiūrėti į Luką. Kai įėjau į auditoriją, jis spoksojo į savo sąsiuvinį, nesiteikė nė galvos pakelti.

– Labas, Žaklina, – prasilenkiant nusišypsojo Kenedis, tarsi didžiuotųsi pagaliau prisiminęs mano vardą.

– Labas, – atsakiau ir apėjusi jį nulipau žemyn į auditorijos priekį.

Man pasiekus apatinį laiptelį, daktaras Heleris žvilgtelėjo per besibūriuojančių aplink jį studentų galvas ir paprašė, kad po pietų ateičiau pas jį į kabinetą atsiimti darbo. Iš jo veriančio žvilgsnio buvo aišku, kad tai ne prašymas, o įsakymas. Nukaitusiu veidu atsakiau ateisianti.

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

– Nepadarei nieko blogo, todėl neturi ko nerimauti. Jis tikriausiai tik nori įsitikinti, kad Lukas Landonas, piktasis genijus ar kad ir kas jis būtų, tavęs neišnaudojo.

Erinai guodžiant man kiek palengvėjo, nors ji gali ir klysti.

Atsiguliau ant lovos, nukoriau per galą batuotas kojas ir spoksojau į švininį dangaus kvadratėlį, matomą pro mūsų kvadratinio metro langą. Sudrebėjau, nors kambaryje buvo karšta. Praeitą žiemą mudvi su Erina patyrėme, kad senovinis centrinis šildymas tol pūsdavo į mūsų kambarėlį karštą orą, kol šis virsdavo pirtimi, o tada išsijungdavo ir leisdavo jam pamažu atvėsti – tada vėl imdavo kurti pirtį. Stebėjomės, kad iki vasario nė katra nepasigavome plaučių uždegimo.

– Landonas buvo puikus padėjėjas. O tai, kas vyko tarp manęs ir Luko, tik mudviejų reikalas.

– Ir mano, – sučirpė Erina.

Pakreipiau galvą ir šyptelėjau.

– Ir tavo.

Erina padarė paskutinius potėpius ant blizgaus seserijos plakato.

– Kada turi ten būti?

– Tarp pusės keturių ir pusės penkių.

– Tada geriau jau dumk. Vos šitą baigsiu, lėksiu į darbą. Parašyk, jei kam nors reikės išspardyti subinę. Ir nepamiršk – rytoj eisim suknelių savaitgalio vakarėliui.

Mano kambario draugės gebėjimas pakeisti temą buvo nepakartojamas.

– Nepamiršau.

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

Daktaras Heleris antrą kartą šį semestrą žiūrėjo į mane iš už savo stalo, o aš vos tvardžiausi nepradėjusi muistytis ant kėdės. Nebuvau pratusi gauti iš dėstytojų pylos; antrą kartą per keletą savaičių atsidurti toje pačioje padėtyje buvo neįtikima.

Pasiūlęs atsisėsti jis į mane nė nežvilgtelėjo. Perkuitęs šūsnį aplankų ir lapų, sumurmėjo „aha“ ir ištraukė mano darbą.

Jam ėmus įdėmiai jį nagrinėti, vartyti susegtus lapus, laikiau sunėrusi rankas ant kelių. Svarsčiau, ar jau parašė pažymį, ar įvertinimas priklausys ir nuo to, ką netrukus pasakysiu ar ko nepasakysiu.

Dėstytojas atsikrenkštė, o aš krūptelėjau.

– Pasikalbėjau su ponu Maksfildu, manau, tai jau žinote.

Nervingai įkvėpiau.

– Ne, tamsta. Mudu nesikalbėjome.

Jis kilstelėjo antakius ir išplėtė akis.

– Aišku, – nors susiraukė, tarsi būtų sutrikęs. – Na, paklausiu jūsų to paties, ko klausiau jo, ir pageidauju nuoširdaus atsakymo, prašyčiau. Ar jis padėjo jums parašyti šį darbą?

Suglumau ir aš, nes ne visai supratau, ko manęs klausia.

– Jis davė man keletą šaltinių nuorodų. Dar perskaitė baigtą darbą ir nurodė kelias klaidas, kurias turėjau ištaisyti prieš atiduodama. Bet visą darbą parašiau aš.

Jis linktelėjo ir atsiduso.

– Gerai. Dar lieka klausimas apie testą, apie kurį jus galėjote… sakykim, sužinoti… anksčiau nei kiti studentai?

Nurijau seiles.

– Lukas patarė atlikti jo atsiųstą užduotį.

Daktaras Heleris kilstelėjęs tankų antakį įdėmiai smaigstė žvilgsniu, taigi pasitaisiau:

– Jis labai primygtinai patarė ją atlikti. Bet nė karto nesakė, kad bus testas, ir, tiesą sakant, man pasirodė, kad elgiasi įkyriai – nė nepamaniau, kad tai užuomina… – Mėšlas .

– Panele Volas, jis prisiėmė visišką atsakomybę už savo klaidą.

Mano galvoje siautė viesulas, nepajėgiau įkvėpti. Lukas gynė mane nuo pat pirmo susitikimo, kai automobilių aikštelėje nutempė nuo manęs Baką – nė nemačiau kaip – ir jį prilupo. Ar dėl mūsų santykių, jei mus tokie siejo, Lukas gali prarasti darbą?

Palinkau arčiau ir padėjau ant stalo ranką.

– Lukas ne… jis manim nesinaudojo. Kaip konsultantas, buvo labai paslaugus. Per grupės konsultacijas man yra kita paskaita, todėl negalėjau jų lankyti, bet Lukas siuntė man užduotis paštu… – pritrūkus oro nutilau, nenorėdama dar labiau bloginti padėties. Negalėjau elgtis kaip kokia galvą pametusi mergelė, nes į mano žodžius būtų numota ranka. – Jis neturėtų per mane pakliūti į bėdą.

Dėstytojas vis dar stebeilijosi į mano darbą rankose. Reikia pasakyti, atrodė dar labiau sunerimęs. Suraukęs kaktą daktaras Heleris pakėlė akis ir vėl greitai perbedė mane.

– Jis taip pat aiškina, kad jūs nežinojote, jog vaikinas, su kuriuo… susitikinėjate… yra jūsų konsultantas. Kad jūsų konsultavimas vyko tik elektroniniu paštu.

Linktelėjau nenorėdama paneigti Luko žodžių.

Dėstytojas vėl atsiduso, vėl susimąstęs pasirėmė smakrą. Galų gale jis pastūmė darbą per stalą.

– Kaip studentei, jūsų tyrimas puikus ir išvados įspūdingos. Šauniai padirbėjote, panele Volas. Jei taip pat gerai pasirodysite per egzaminą, jūsų kurso pažymys neturėtų nukentėti nuo, eee, jausmų suirutės, ištikusios semestro vidury. Bet duosiu patarimą. Jums dar ne kartą teks patirti gyvenime dalykų, kurie išmuš jus iš vėžių. Universitete ir kasdieniame pasaulyje – tokiame, koks jis yra, – dėstytojai ir darbdaviai ne visada bus nuolaidūs. Visi turime – kaip ten sakė dukra – nustoti inkšti ir gyventi toliau.

Pergalėjau pagundą atsiversti paskutinį lapą ir pažiūrėti, kokiu pažymiu darbas įvertintas.

– Taip, pone. – Turėjau atsistoti, padėkoti ir dingti iš jo kabineto, kol dar nusiteikęs draugiškai. Bet neįstengiau. – O Lukas? Ar jis turės bėdų? Ar jis… ar praras darbą?

Daktaras Heleris papurtė galvą.

– Neatrodo, kad būtų padaryta kokios žalos, bet priminiau Landonui – eee, Lukui, – kad kartais būna svarbiau, kaip padėtis atrodo, o ne kokia ji yra iš tiesų. Turėdamas tai omeny, pasiūliau jam visą semestrą apsiriboti konsultantui deramais santykiais.

Lukas neminėjo jokių galimų ateityje santykių. Jo atsakymas į klausimą, ar viskas baigta, buvo galutinis, nei žinute, nei laišku jis neužsiminė, kad galėtų būti kitaip, o šiandien per paskaitą nė nedirstelėjo mano pusėn.

– Ačiū, daktare Heleri.

Gautą įvertinimą pasitikrinau tik išėjusi lauk – 94. Be jokios abejonės, geriau, nei būčiau gavusi per įskaitą, jei būčiau į ją nuėjusi.

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

Trečiadienį ir penktadienį eidama į savo vietą nė nežvilgtelėjau Luko pusėn, nežiūrėjau ir eidama iš paskaitų, juolab kad abu kartus tarpueily manęs palydėti prisistatydavo Kenedis. Trečiadienį mano buvusysis paklausė, kaip sekėsi konsultacijos.