Таммара Веббер - Lengvai

– Ką? – suklupau dėdama koją ant kito laiptelio, o jis sugavo mane už alkūnės.

– Tave iki ausų buvo įsimylėję du aštuntokai ar devintokai? – jis nusijuokė, patraukdamas dviejų pro šalį einančių merginų dėmesį; Kenedis tarsi nė nepastebėjo, toks jau jis. – Ar jau visi tave įsižiūrėję?

Ak – kontraboso pamokos, ne ekonomikos konsultacijos. Pasukus už universiteto pastato kampo ir tvokstelėjus stingdančio oro bangai, užtempiau ant smakro pūkinį šaliką ir iki kaklo užsitraukiau striukės užtrauktuką, o Kenedis pasistatė apykaklę ir susikišo nuogas rankas į švarko kišenes.

– Dažniausiai nė nenumanau, ką jie galvoja. Visi šiek tiek paniurę.

Kenedis dirstelėjęs nusišypsojo, pamačiau jo duobutes skruostuose, visai kaip kadaise pirmą kartą, o nuo jų žvilgsnis peršoko prie dailių, žalių jo akių. Kenedis švelniai stumtelėjo mane alkūne.

– Akivaizdus ženklas, kad visi tave įsimylėję.

Susiraukusi nusisukau ir paspartinau žingsnį. Nenutuokiau, kur jis kreipia kalbą, bet nesiruošiau žaisti jo žaidimo.

– Iki, Kenedi. Turiu eiti į ispanų kalbos paskaitą.

Jis sulaikė mane už rankos.

– Megė sakė, kad šeštadienį ateisi į vakarėlį?

Linktelėjau. Mudvi su Erina antradienio vakarą keturias valandas vaikščiojom po parduotuves. Ji išsijuosusi rengėsi savo planui priversti Čazą pasigailėti visų sprendimų, kurie nebuvo skirti kristi jai po kojomis ir jai garbinti. „O kas nutiko dievinu medžioklę ?“ – paklausiau jai padėjus į šalį dešimtą ar vienuoliktą ne visai tobulą suknią ir įsispraudus į siaurutį sidabrinį drabužėlį su skeltuku ties šlaunimi.

Grobuoniškai šypsodamasi veidrodžiui ji palaukė, kol užsegsiu užtrauktuką, tada nužvelgė savo kūną su žaižaruojančia suknele, išryškinančia jos plaukus tarsi ugnį. „Ak, aš medžioju“, – sumurkė ji.

Nuėjau nė nežvilgtelėjusi į Kenedį, o jis dar tarė:

– Iki, Žaklina.

Apsvarsčiau ir atmečiau visus į galvą šovusius pasiteisinimus, kodėl negalėčiau eiti į kasmetinį vakarėlį, buvo jau per vėlu gailėtis, kad sutikau į jį palydėti Eriną. Įprastai blaiviai mąstanti mano kambario draugė šįkart nutarė bent vienai nakčiai paversti savo buvusio vaikino gyvenimą tikru pragaru. Penktadienį per vakarienę ji prasitarė: „Privalau tai padaryti. Turiu padėti tašką.“ Megė, žvilgtelėjusi į mane, kilstelėjo antakį. Turint omeny Erinos ir Čazo dramą, Kenedį, pasišovusį ištaisyti savo klaidą dėl mūsų išsiskyrimo, ir kad vakarėlyje tikriausiai bus Bakas, toli gražu nelaukiau šeštadienio vakaro.

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

Šeštadienį per savigynos treniruotę išvengti akių kontakto su Luku pasirodė kur kas sunkiau nei per ekonomikos paskaitą, bet pirmąją valandą šiaip ne taip pavyko susikaupti. Visą šią savaitę jis vis dėlto ir toliau siuntė užduotis, tik be žinučių. Laiškelyje tebūdavo parašyta:

„Nauja užduotis, LM.“

– Auka labai dažnai neapskaičiuoja spyrio jėgos, užpuolikui nesunku jo išvengti, todėl keliu smūgiuoti reikėtų iš gana arti, tokį smūgį lengviau suduoti, todėl pirmiausia sutelksime dėmesį į šį veiksmą, – Ralfo balsas grąžino mane į savigynos klasę. – Ir manau, jūs, ponios, žinote, į ką taikytis keliu.

Visai kaip praeitą savaitę padalijus mus į dvi grupes, nuėjau prie Dono, o Erina nusekė paskui. Donas, smūgiams sugerti diržais prie dilbio prisitvirtinęs storą pagalvę ir paaiškinęs smūgių keliais principus, paprašė savanorės pabandyti. Erina noriai atsiliepė. Kai skambiai šūktelėjusi „Ne!“ Erina čiupo Donui už pečių ir spyrė keliu į pagalvę, didžiavausi ja. Atpažinau veiksmą, kurį Lukas panaudojo prieš Baką, nors jis spyrė po smakru, o ne į šakumą. Tąkart Bakas iškart susmuko ant žemės. Ir liko tysoti.

Kai atėjo mano eilė, mano drovumas ėmė tirpti grupei garsiai raginant, o Donas po kiekvieno smūgio šūktelėdavo: „Dar kartą!“ Grįžau pas Eriną įsiaudrinusi, išplėtusi akis ir virpėdama nuo adrenalino.

– Nieko sau, ar ne? – nusijuokė ji.

Mes vis geriau smūgiavome, kiekvieną kartą man pataikius ir išgirdus išraiškingą Dono pūkštimą, baimė, kad tikrovėje nepajėgsiu duoti reikiamo atsako, menko. Vikė, žilaplaukė moteris, kuri pati to nežinodama prieš dvi savaites įkvėpė man drąsos nepabėgti iš savigynos kursų, paklausė trenerio, kaip, net jei gana stipriai pataikytum į reikiamą vietą, laimėtum kovą su stambiu vyru.

Donas mums priminė, kad nereikia laimėti kovos – svarbu pabėgti.

– Dėl kiekvienos išloštos sekundės galite nubėgti vis toliau.

Ralfui paskelbus trumpą pertrauką, vogčiomis dirstelėjau į Luką. Vaiskios, pilkai melsvos jo akys skaisčiai apšviestame kambaryje atrodė kone bespalvės, jos prikaustė mane per dviejų merginų galvas. Viena jų kažką Lukui kalbėjo. Po fizinės veiklos mano reakcija buvo neįtikima. Ėmiau kvėpuoti greitai ir negiliai, nė vienas nenukreipėme žvilgsnio, kol Erina netimptelėjo įsikibusi man parankėn.

– Eime, įsimylėjėle, – sukuždėjo į ausį.

Nuraudusi leidausi ištempiama į koridorių ir nuvedama į persirengimo kambarį. Pasilenkusi prie kriauklės šliūkštelėjau ant veido vandens ir įsispoksojau į veidrodį – ką mano veide matė Lukas? Ar Kenedis? Ar Bakas?

– Iki ausų įklimpai, mmm? – Erina padavė man popierinį rankšluostį, paskui, papūtusi lūpytes ir pakreipusi galvą, nužvelgė mane veidrodyje. Tamsios jos akys sutiko mano žvilgsnį. – Galėjau susiprasti, kad kabinimo terapija tau netiks. Kažin, ar tau nuo to pagerės, bet jam, regis, nė kiek ne lengviau.

Nutaisiau grimasą ir nusišluosčiau nuo skruostų vandenį.

– Patikėk, man nuo to nė kiek ne geriau.

Erina suraukė kaktą, pažiūrėjo į savo atvaizdą, išlygino įsivaizduojamas raukšleles prie lūpų ir pasitaisė plaukų uodegėlę.

– Mmm… chmm…

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

– Per kitą valandą išmoksime dar kelis veiksmus – kaip gintis, kai užpuolikas jus sugriebia ir ima smaugti. Kitą savaitę viską, ką išmokote, pakartosime ir imituosime keletą galimų scenarijų. – Ralfas suplojo rankomis. – O dabar pasiskirstykite į grupes ir pradėsime.

Kai visos dvylika merginų vėl susiskirstėme į grupes, Ralfas kreipėsi į padėjėjus, jau spėjusius apsikarstyti minkšta apsauga ir užsidėjusius šalmus.

– Donai, Lukai, susikeiskit. Reikėtų kaitalioti užpuolimo veiksmus.

O Dieve. Išvengti vienas kito nepavyks.

Nors žinojau, kad nėra kur dėtis, smegenys beviltiškai naršė nors menkiausios išeities, kad tik Lukas neapkabintų manęs visiems matant. Pirmasis veiksmas buvo vadinamas lokio gniaužtais, neįbauginama žiloji Vikė pasisiūlė parodyti, kaip iš jų išsisukti. Mudvi su Erina ir dar trys mūsų grupės moterys stebėjome; kvėpavau nelygiai, širdis daužėsi, tarsi norėtų iššokti iš krūtinės. O jis manęs dar nė nepalietė.

Kam reikia šalmų, paaiškėjo Lukui parodžius, kaip smūgiuoti galva – auka pakaušiu kala užpuolikui į žabtus ar nosį. Dar buvo drožimas kulniuku (visos nusijuokėme Lukui paprašius, kad nesmeigtume jam į neapsaugotą koją – mielai apsimesiąs, kad spyrėme iš visų jėgų), alkūnė į pilvą ir veiksmas, kurį priėjęs Ralfas pavadino žoliapjove.

Sustojęs prie Luko jis pasakė:

– Prašytume ir šio judesio nebandyti ant mūsų drąsių instruktorių. – Jis atsisuko ir paplojo Lukui per petį. – Nenorėtume, kad mūsų vaikinai vėliau nebegalėtų būti tėčiais. – Merginoms prunkštelėjus, Lukas šiek tiek raustelėjo ir sumišęs nuleido akis į grindis. – Jei iš tikrųjų būsite užpultos ir jūsų ranka bus laisva, ištieskite ją atgal, čiupkite prekes, pasukite ir truktelėkite, lyg turėtumėte paleisti žoliapjovę.