Таммара Веббер - Lengvai

Versta iš: Tammara Webber

EASY

„Hardliners“ by Holcombe Waller copyright © 2011 HolWal Music (ASCAP). Lyrics reprinted by permission – www.hwaller.com.

Viršelio nuotrauka © Shutterstock\coka

© Vertimas į lietuvių kalbą, Daumantas Gadeikis, 2013

© Leidykla „Alma littera“, 2013

Iš anglų kalbos vertė Daumantas Gadeikis

Redaktorė Danutė Gadeikienė

Korektorė Ramutė Prapiestienė

Viršelio meninė redaktorė Deimantė Rybakovienė

E. knygą maketavo Albertas Rinkevičius

Geriausiai draugei Kim

Tu tvirtas petys ir sesuo, kurios neturėjau,

To ir pakanka, kad apibūdinčiau, kas man esi.

Ačiū už viską.

Myliu ir mylėsiu visados.

1 skyrius

Tą naktį Luką pamačiau pirmą kartą. Tarsi būtų nė neegzistavęs, o staiga pasirodęs visur.

Buvau ką tik ištrūkusi iš visu smarkumu tebešėlstančio Helovino vakarėlio. Rinkdama žinutę kambario draugei, nardžiau tarp automobilių aikštelėje už buvusio vaikino brolijos namo. Naktis buvo šilta ir nuostabi – tipiška pietietiška bobų vasara. Pro atlapotus namo langus per aikštelę blerbė muzika, ją pagyvino juokas, girti šūkčiojimai ir raginimai įkalti dar po vieną.

Buvome sutarusios – šiąnakt vairuosiu aš, todėl privalėjau pasirūpinti, kad Erina sveika gyva grįžtų į bendrabutį kitame universiteto miestelio gale, nors ir kaip mane erzino tas vakarėlis. Parašiau jai, kad prisiruošusi važiuoti man paskambintų arba parašytų. Iš to, kaip ji su savo vaikinu Čazu geidulingai šoko permirkę tekila, o paskui susikibę rankomis nusvirduliavo aukštyn į jo kambarį, supratau, kad skambučio galiu sulaukti tik rytoj. Prunkštelėjau įsivaizdavusi jos rytdienos gėdos taką nuo slenksčio iki mano automobilio.

Besikuisdama rankinėje raktelių nuspaudžiau „siųsti“. Mėnulį slėpė debesys, o tvieskiantys namo langai buvo per toli, kad apšviestų kitą aikštelės galą. Teko ieškoti apčiuopomis. Keiktelėjau įsidūrusi pirštą automatiniu pieštuku ir treptelėjau smailiu kulniuku, neabejojau, kad susižeidžiau iki kraujo. Pagaliau suspaudusi rankoje raktelius pačiulpiau pirštą; iš metalinio prieskonio supratau, kad odą prasidūriau.

– Kaipgi kitaip, – burbtelėjau rakindama visureigio dureles.

Staiga visiškai praradau orientaciją ir nesuvokiau, kas vyksta. Vieną akimirką dariau automobilio dureles, o kitą jau tysojau veidu prispausta prie sėdynės ir dusau neįstengdama pasipriešinti. Muisčiausi, bet nepajėgiau pasikelti, nes mane buvo užgulęs sunkus svoris.

– Džeke, velniūkštės kostiumas tau tinka, – žodžiai skambėjo nerišliai, bet balsas buvo pažįstamas.

Pirmiausia šmėkštelėjo mintis – nevadink manęs taip, bet greitai ją užgožė siaubas, nes pajutau, kaip jis kelia mano ir taip trumpą sijonėlį. Mano dešinė ranka buvo užspausta tarp kūno ir sėdynės. Pakėliau kairiąją ir įsirėmiau į sėdynę stengdamasi atsistumti ir atsisėsti, bet nuo apnuogintos šlaunies pirštai šovė į viršų ir sugriebė man už riešo. Jis užlaužė man ranką už nugaros ir tvirtai sugriebė kita ranka, riktelėjau. Dilbiu prispaudė man nugarą. Negalėjau nė krustelėti.

– Bakai, nulipk. Paleisk, – balsas drebėjo, bet stengiausi kalbėti kuo įsakmiau.

Jis alsavo alumi, o prakaitas atsidavė kažkuo stipresniu, ir man pasidarė bloga.

Laisva ranka jis vėl suėmė man už kairės šlaunies ir perkėlęs svorį prispaudė dešinę mano kūno pusę. Automobilio durelės tebebuvo atidarytos, mano kojos tabalavo lauke. Norėjau pritraukti kelius prie pilvo, bet jis tik nusijuokė iš apgailėtinų mano pastangų. Aiktelėjau jam įbrukus ranką man tarp kojų ir per vėlai jas suglaudžiau. Muisčiausi ir rangiausi, norėdama jį nustumti, kol supratau, kad negaliu lygintis su jo jėga, ir ėmiau maldauti:

– Bakai, liaukis, prašau. Tu prisigėrei, rytoj šito gailėsiesi. O Dieve…

Jis įspraudė kelį man tarp kojų, ir oras nutvilkė apnuogintus mano klubus. Išgirdau su niekuo nesumaišomą atitraukiamo užtrauktuko garsą, o kai pritrūkau įtikinamų argumentų ir pravirkau, jis tik nusijuokė į ausį.

– Ne… ne… neee… – prislėgta jo svorio nepajėgiau įkvėpti, kad surikčiau, burna buvo įmurkdyta į sėdynę ir ši slopino mano dejones. Beprasmiškai grūmiausi apstulbusi, kad šis vaikinas, kurį pažinojau jau ilgiau nei metus, kuris per visą laiką, kol draugavau su Kenedžiu, nė karto neparodė man nepagarbos, užpuolė mane mano pačios automobilyje, brolijos aikštelės gale.

Jis nutraukė man kelnaites iki kelių, mums besigrumiant gležna medžiaga drykstelėjo.

– Jergau, Džeke, žinojau, kad tavo subinė puiki, bet, dievulėliau, mergyte.

Jis vėl įbruko man tarp kojų ranką ir vos kilstelėjo – užteko, kad spėčiau įkvėpti oro ir surikti. Paleidęs mano riešą, prispaudė pakaušį ir vėl įmurkdė veidą į odinę sėdynę. Nutilau, vos gaudžiau orą.

Net ir laisva kaire ranka nieko nepajėgiau. Pasiekusi ja grindis pabandžiau atsistumti, bet užgulti ir maudžiantys raumenys neklausė. Sukūkčiojau į sėdynę, skruostas buvo šlapias nuo ašarų ir seilių.

– Prašau, ne, prašau, ne, o Dieve, liaukis, liaukis, liaukis… – man pačiai darėsi bloga girdint save taip bejėgiškai maldaujant.

Jis kilstelėjo, – ar apsigalvojo, ar norėjo patogiau įsitaisyti, – ilgai nesvarsčiau ko. Puoliau rangytis ir pritraukiau kojas, smailūs batelių kulniukai įsmigo į minkštą odą, tada šoviau per sėdynę ir sugraibiau rankeną. Ausyse tvinkčiojo kraujas, kūnas įsitempė pasiruošęs gintis arba bėgti. O tada sustingau, nes visureigyje Bako nebebuvo.

Iš pradžių nesupratau, kodėl jis stovi prie pat durelių nusigręžęs nuo manęs. Tada jo galva loštelėjo. Du kartus. Jis pašėlęs kažkam tvojo, bet nepataikė. Ir tik jam nugara atsirėmus į visureigį pamačiau, su kuo jis kovoja – kam nori užvožti.

Vaikinas, nenuleisdamas akių nuo Bako, dar du kartus mikliai trinktelėjo jam į veidą, o kai jie ėmė sukti ratu ir krauju iš nosies apsipylęs Bakas vėl beviltiškai sumosavo kumščiais, vaikinas išsilenkė. Įsiutęs Bakas palenkė galvą ir tarsi bulius pasileido pirmyn, bet tai buvo klaida, nes nepažįstamasis netrukdomas žiebė kabliu jam į žandikaulį. Bako galva loštelėjo, o tada jam į smilkinį bjauriai dunkstelėdama rėžėsi alkūnė. Jis vėl atsitrenkė į visureigio šoną, atsistūmė ir antrą kartą metėsi ant nepažįstamojo. Šis, tarsi visa kova būtų surežisuota, čiupo Bakui už peties ir stipriai trūktelėjęs keliu vožė į smakrą. Bakas susirietė ir dejuodamas susmuko ant žemės.

Nepažįstamasis spoksojo sugniaužęs kumščius, šiek tiek sulenkęs alkūnes, prireikus vėl pasiruošęs smūgiuoti. Neprireikė. Bakas buvo nokautuotas. Gūžiausi prie durelių, o baimei pasitraukus ir ištikus šokui, šnopuodama susiriečiau į kamuoliuką. Tikriausiai suinkščiau, nes vaikinas pažiūrėjo mano pusėn. Koja pastūmęs Baką į šalį jis priėjo prie durelių ir žvilgtelėjo vidun.

– Kaip tu? – paklausė tyliai ir švelniai. Norėjau linktelėti – pakenčiama, bet jaučiausi siaubingai. – Paskambinsiu greitajai. Tau reikia medikų pagalbos ar pakaks policijos?

Taip ir mačiau, kaip įvykio vietoje pasirodo policija, o pasigirdus sirenoms iš namo pasipila ūžautojai. Erina su Čazu buvo tik du iš ten besilinksminančių mano draugų, daugiau nei pusė jų gėrė ir buvo nepilnamečiai. Jei vakarėliu susidomėtų policija, kalta būčiau aš. Tapčiau atstumtąja.

Papurčiau galvą.

– Neskambink, – mano balsas sudžeržgė.

– Neskambinti greitajai?