Таммара Веббер: Lengvai

ŽV

Žaklina,

vajė vajė. Teks pasitikėti, kad neužsiundysite ant manęs policijos už nepilnamečių girdymą. Jūs teisi – tokie vargšeliai automobilio neturintys studentai kaip aš turėtų gerbti išbandytus ir veikiančius transporto derybų metodus.

LM

Šyptelėjau perskaičiusi jo tiesų prisipažinimą, kad neturi automobilio, ir tuoj pat paniurau prisiminusi Kenedį, kuris taip puikavosi savo automobiliu. Mums baigus mokyklą Kenedžio dvejų metų mustangas atiteko šešiolikmečiam jo broliui, prieš savaitę sudaužiusiam savo visureigį. O Kenedžiui mokyklos baigimo proga tėvai nupirko naujutėlaitį BMW – glotnų, juodą, su prabangiomis odinėmis sėdynėmis. Jame buvo visos įmanomos naujovės, įskaitant ir moderniausią garso sistemą, išgirsdavau ją už kvartalo.

Po velnių. Reikia nustoti kiekvieną man nutinkantį dalyką lyginti su Kenedžiu. Staiga toptelėjo, kad pasąmonėje tebelaikau jį savo vaikinu. Per pastaruosius trejus metus vienas kitam tapome įpročiu. Ir nors jis mane metė ir pamiršo, aš to padaryti dar nepajėgiau. Vis dar siejau jį su savo dabartimi ir ateitimi. O iš tiesų jis buvo mano praeitis ir buvo pats metas su tuo susitaikyti, kad ir kaip būtų skaudu.

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

Vos atvykome į universitetą, Kenedis dar pirmame kurse įstojo į tėvo broliją. Jis jautė poreikį priklausyti uždaroms bendruomenėms, bet manęs jos nė kiek netraukė. Kai pasakiau, kad visai neskubu stoti į kurią nors seserijų, jis lyg ir neprieštaravo, svarbiausia esą, kad palaikau jo, kaip būsimo politiko, privalomą narystę brolijoje. Kartą jis man pasakė, kad jam patinka turėti SN merginą.

– SN? O kas tai?

Jis nusijuokė ir atsakė:

– Kad tu Suknistai Nepriklausoma.

Kai beveik prieš tris savaites Kenedis išėjo iš mano kambario, man nė netoptelėjo, kad pro duris kartu iškurnėjo visas mane supęs socialinis ratas, į kurio gyvenimą buvau panirusi. Nutrūkus santykiams su Kenedžiu, automatiškai nebegaudavau kvietimų į graikų3 vakarėlius ir renginius, nors Čazas su Erina mane kartais į juos ir pasiimdavo, nes patekau į sąrašą daiktų, kuriuos buvo galima atsinešti ar atsivesti į bet kokį vakarėlį: visuomet buvo pageidaujamas alkoholis ir merginos.

Nuostabu. Iš suknistai nepriklausomos draugės tapau vakarėlių priedu.

Susitikusi buvusius draugus geriausiu atveju jausdavausi nejaukiai. Brolijos vaikinai sustatę stalus prie didžiosios bibliotekos kiekvieną rytą pardavinėdavo kavą, sultis ir pyragaičius rinkdami pinigus vadovų kursams. Trigubos deltos4 merginos, pasistačiusios nešiojamąsias kepsnines, stovyklaudavo ant vejos siekdamos atkreipti dėmesį į sunkią benamių dalią. (Pasišaipiau, kad dauguma benamių vargu ar turi nešiojamąsias kepsnines „Coleman“ ir stovyklavimo įrangą REI, o Erina tik purkštelėjo ir atsakė: „Aha, aš taip ir pasakiau. Niekas nekreipė dėmesio.“)

Kad ir kurion pusėn patraukdavau išėjusi iš bendrabučio, sutikdavau žmonių, su kuriais vos prieš kelias dienas mano santykiai buvo kuo paprasčiausi. Dabar man einant pro šalį jie nukreipdavo žvilgsnį, nors kai kurie dar šyptelėdavo ar pamodavo ranka ir apsimesdavo su kuo nors besikalbą. Retas jų pasisveikindavo: „Labas, Džeke.“ Nesakiau jiems, kad pamirštų tą vardą.

Iš pradžių Erina spyriojosi, neva prasimanau, bet po dviejų savaičių nenoriai sutiko: „Santykiams nutrūkus, jie jaučiasi turintys pasirinkti kurią nors pusę – tokia žmonių prigimtis, – pacitavo iš antro savo psichologijos kurso. – Vis dėlto jie bailiai.“ Pasijutau geriau, kad ji nusispjovė į tokią šaltą analizę ir stojo mano pusėn.

Visai nenustebau, kad kone visi pasirinko Kenedį. Galų gale Kenedis buvo vienas iš jų. Jis buvo draugiškas, žavus, būsimas pasaulio lyderis. Aš buvau tyli, žavi, bet keistoka… visiems, išskyrus Eriną, tapau tik ne graike.

Antradienį praėjome pro įtakingiausią universiteto porelę – Ketė buvo Erinos seserijos prezidentė, o D. Dž. – Kenedžio brolijos viceprezidentas.

– Labas, Erina! Nuostabus kostiumėlis, – pasisveikino Ketė, tarsi manęs nė nebūtų. D. Dž. linktelėjo ir nusišypsojo Erinai, žvilgtelėjo į mane, bet, kaip ir jo mergina, tarsi į tuščią vietą.

– Ačiū! – vyptelėjo Erina, o jiems nuėjus įsikibo man į parankę ir sukuždėjo: – Subingalviai.

Daugiau nei prieš metus atsikrausčiusi į savo bendrabutį pakraupau, kad man kliuvusi kambario draugė – įkūnytas seserijos merginos stereotipas. Erina jau buvo spėjusi užsiimti lovą arčiau lango. Virš galvūgalio lentos ji buvo prikabinusi blizgančių mėlynų ir auksinių mokyklos bumbulų, sudėliojusi iš jų didžiulį žodį ERINA ir dar papuošusi juos auksiniais blizgučiais. Aplink milžiniškas paauksuotas raides puikavosi plakatai, juose buvo nuotraukos iš palaikymo grupės šokėjų renginių ir kelionių su amerikietiškojo futbolo žaidėjais gremėzdiška apranga.

Man atkarusiu žandikauliu bespoksant į tviskantį kambario kampą, pro duris įšokavo ir Erina.

– O, labas! Tu tikriausiai Žaklina. Aš – Erina.

Diplomatiškai nutylėjau ant liežuvio galo užkliuvusią repliką „mėšlas“.

– Kadangi tavęs nebuvo, aš pasirinkau lovą – tikiuosi, neprieštarausi! Jau beveik išsikroviau daiktus, todėl galėsiu tau padėti. – Erina vilkėjo universiteto marškinėlius, tobulai derančius prie jos vario spalvos plaukų, suimtų ant viršugalvio. Nieko nelaukdama ji čiupo sunkiausią mano krepšį ir užmetė ant lovos. – Prie durų pritvirtinau lentą, kad galėtume viena kitai palikti žinutes. Mano mamos mintis, bet praktiška, ką manai?

Sumirksėjau ir burbtelėjau „aha“, o ji spėjo atsegti mano krepšį ir jau traukė mano atsivežtus daiktus. Tikriausiai įvyko kokia nors klaida. Suskrebenau nuodugnų pageidaujamos kambario draugės savybių sąrašą, o ši mergina, regis, neturėjo nė vieno iš tų bruožų. Iš esmės aprašiau save: tyki, darbšti, knygų žiurkė, einanti miegoti padoriu laiku. O ne vakarėlių mergina, kuri į mūsų kambarį vedžiotųsi virtinę vaikinų ir po lova laikytų bendrą mūsų aukšto alaus barą.

– Iš tiesų mane vadina Džeke, – atsakiau.

– Džekė – kaip miela! Bet, turiu prisipažinti, man patinka ir Žaklina. Klasiškas vardas. Tau pasisekė, gali rinktis! Aš tai neturiu kur pasidėti, tenka gyventi su Erina. Dar gerai, kad jis man patinka, a? Na, Džeke, kur kabinsim šitą plakatą – kas čia?

Dirstelėjau į plakatą – jame buvo viena mylimiausių mano dainininkių, dar griežiančių ir kontrabosu.

– Esperanza Spolding.

– Nieko nesu apie ją girdėjusi. Bet ji žavi! – Erina čiupo saują smeigtukų ir užšokusi ant mano lovos prismeigė plakatą prie sienos. – Čia tiks?

Per penkiolika mėnesių mudvi su Erina tapome neišskiriamos.

3 JAV universitetuose gyvuojančios brolijos ir seserijos dėl graikiškų raidžių pavadinimuose dar vadinamos graikų organizacijomis.

4 Seserija „Delta Delta Delta“.

4 skyrius

Trečiadienio rytą į ekonomikos paskaitą atėjau prieš pat jai prasidedant ir nesitikėjau pamatyti Kenedžio, ramstančio sieną šalia auditorijos ir besikeičiančio mobiliaisiais su studente iš „Zetos“ seserijos. Ji nusifotografavo ir kikendama grąžino Kenedžiui telefoną. Jis išsišiepęs padarė tą pat.

Man jis taip niekada nebesišypsos.

Nė nepasijutau, kaip sustingau, kol į mane neįsirėžė bendrakursis ir nenumušė nuo peties sunkios kuprinės.

– Atsiprašau, – suburbėjo jis, tonas labiau priminė ne „Atsiprašau, kad užkliudžiau“, o „Traukis iš kelio“.

Man pasilenkus, mintyse meldžiantis, kad Kenedis ir jo gerbėja manęs nepastebėtų, kažkieno ranka pastvėrė kuprinę už diržo ir pakėlė nuo grindų. Atsitiesusi išvydau vaiskias pilkai mėlynas akis.