Таммара Веббер: Lengvai

Išgirdau, kaip jis atsiduso, man prieš akis sušmėžavo nosinaitė.

– Panele Volas, šiandien jūsų laimingoji diena.

Paėmiau nosinaitę ir prispaudusi ją prie šlapių skruostų akių kampučiu pašnairavau į jį.

– Taip jau nutiko, kad turiu šiek tiek už jus jaunesnę dukrą. Ji iškentė bjaurų išsiskyrimą. Mano gudruolė, vienais A besimokanti studentė, virto jausminga nelaimėle, geras dvi savaites vien žliumbė, miegojo ir vėl žliumbė. O tada atgavo nuovoką ir nutarė, kad joks berniūkštis jai nesugadins įrašų studijų knygutėje. Dėl savo dukros suteiksiu jums galimybę. Vienintelę. Jei jos nečiupsite, semestrui baigiantis gausite pažymį, kurio nusipelnėte. Ar supratome vienas kitą?

Linktelėjau visa apsiašarojusi.

– Gerai. – Profesorius neramiai pasimuistė ir padavė man dar vieną nosinaitę. – Ak, dėl Dievo meilės, kaip jau sakiau dukrai, šioje žemėje nėra vaikino, kuris būtų vertas tokios sielvarto jūros. Žinau, ką kalbu, pats buvau vienas iš jų. – Jis pakraigaliojo ant popieriaus lapelio ir atkišo jį man. – Štai mano asistento Landono Maksfildo elektroninio pašto adresas. Jei dar nieko nesat girdėjusi apie jo konsultacijas, primygtinai jas siūlau. Jums, be jokios abejonės, reikės ir asmeninių konsultacijų. Prieš dvejus metus jis puikiai pasirodė mano paskaitose, nuo tada teikia mano dalyko konsultacijas. Duosiu jam darbo, kurį parašiusi galėsit atsiskaityti už įskaitą, aprašą.

Bedėkodama nesusilaikiau ir dar kartą šnirpštelėjau, atrodė, lyg jis norėtų prasmegti skradžiai žemę.

– Nagi, nagi, taip, nieko tokio, prašom. – Dėstytojas išsitraukė suolų schemą. – Parodykit, kur nuo šiol sėdėsit, kad toliau rinktumėt taškus už lankomumą.

Parodžiau savo naują vietą, o jis virš jos užrašė mano vardą.

Gavau antrą progą. Beliko susisiekti su Landonu ir prisistatyti. Kas galėtų būti lengviau?

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

Eilė prie „Starbucks“ studentų atstovybėje buvo kvailai ilga, bet lauke lijo, o manęs nė kiek netraukė permirkti einant per gatvę į kavinukę šalia universiteto prieš kitą paskaitą nuryti kavos dozės. Buvo ir kita priežastis – ten tikriausiai būtų Kenedis; anksčiau kone kiekvieną dieną eidavome į ją prieš pietus. Kenedis ryžtingai laikėsi atokiai nuo tokių pabaisiškų korporacijų kaip „Starbucks“, nors jos kava skanesnė.

– Jei stirksosiu šitoje eilėje, niekaip nespėsiu į kitą universiteto galą, – zyzdama Erina išlindo iš eilės pažiūrėti, kiek žmonių dar stovi prieš mus. – Devyni. Devyni! Ir penki iš jų prie gėrimų! Kas jie per žmonės?

Priešais mus stovintis vyrukas susiraukęs dėbtelėjo per petį. Erina nutvilkė jį tokiu pat piktu žvilgsniu, o aš prikandau lūpą stengdamasi nesusijuokti.

– Tokie pat narkomanai kaip mes, – atšoviau.

– Uch, – ji atsiduso ir stvėrė man už rankos. – Vos nepamiršau, ar girdėjai, kas šeštadienio vakarą nutiko Bakui?

Širdis persivertė. Norėjau tą naktį pamiršti, o ji mane persekiojo. Papurčiau galvą.

– Buvo užpultas automobilių aikštelėje už namo. Pora vyrukų pareikalavo piniginės. Bakas mano, kad greičiausiai benamiai. Tokie štai reikalai, kai tavo universitetas dideliame mieste. Tie galvijai nieko negavo, bet, po velnių, Bakui sumalė veidą. – Ji palinko arčiau. – Tiesą sakant, dabar jis atrodo dar karštesnis. Rrrrr, jei supranti, ką noriu pasakyti.

Stovėjau apmirusi, apsimesdama susidomėjusi, užuot paaiškinusi, kas iš tiesų Bakui sudirbo veidą.

– Po paraliais. Reikės susiversti skardinę „Red Bull“, kad neužsnūsčiau per politologiją. Negaliu vėluoti – šiandien testas. Pasimatysim po darbo. – Ji skubiai mane apkabino ir nuskubėjo.

Pamažu slinkau eilėje, o galvoje tūkstantąjį kartą sukau šeštadienio įvykius. Kokia dar tebesijaučiu pažeidžiama. Visada žinojau, kad vyrai stipresni. Kenedis buvo begalę kartų mane pakėlęs, kartą net užsimetė ant peties ir užbėgo laiptais, o aš kvatojau kabodama jam ant nugaros. Jis lengvai atidarydavo stiklainius, kurių aš neįstengdavau, laisvai stumdydavo baldus, kuriuos vos pajudindavau. Jusdavau jo jėgą, kai jis įsitaisydavo virš manęs, kai įsikibdavau į kietus jo raumenis.

Prieš dvi savaites jis sudaužė man širdį, dar niekad nesijaučiau tokia pažeidžiama, tokia tuščia.

Bet Kenedis niekad nesigriebė prieš mane fizinės jėgos.

Ne, jos griebėsi Bakas. Universiteto gražuolis Bakas, kuriam niekas netrukdė kabinti merginų. Kuris niekad neparodė, kad galėtų ar norėtų mane įskaudinti, kuris į mane visada žiūrėjo tik kaip į Kenedžio merginą. Galėjau kaltinti alkoholį… bet ne. Alkoholis viso labo atpalaiduoja stabdžius. Jis neverčia nusikalsti, jei tokių paskatų anksčiau neturėjai.

– Kitas.

Atsipeikėjusi iš savo godų žvilgtelėjau per prekystalį, pasiruošusi pateikti įprastą užsakymą, ir pamačiau už jo vaikiną iš šeštadienio vakaro. Vaikiną, prie kurio nenorėjau šį rytą sėstis per ekonomiką. Stovėjau išsižiojusi, bet neišspaudžiau nė žodžio. Ir visai kaip rytą mintyse vėl atgijo nelemto šeštadienio vakaras. Veidas užkaito prisiminus, į kokią padėtį buvau pakliuvusi, ką jis matė prieš įsikišdamas, kokia kvaiša turėjo mane palaikyti.

Bet jis juk sakė, kad aš nekalta.

Ir pavadino mane vardu. Vardu, kurį stengiuosi pamiršti jau šešiolika dienų.

Žybtelėjo viltis, kad jis manęs neatpažins, bet kur tau. Veriančios jo akys rodė, kad viską kuo aiškiausiai prisimena. Kiekvieną siaubingą smulkmeną. Mano veidas liepsnote liepsnojo.

– Ar išsirinkai, ką užsisakyti? – jo klausimas padėjo atsitokėti.

Nepažįstamasis paklausė ramiai, bet man už nugaros jau ėmė irzeliuoti.

– Didelį amerikietiškos kavos. Prašyčiau, – žodžiai taip vėlėsi, kad jau maniau teks pakartoti.

Vis dėlto jis pažymėjo puodelį, buvo dviem ar trim sluoksniais apsitvarstęs krumplius. Paskui padavė puodelį barmenei ir išmušė sąskaitą, o aš padaviau jam savo kreditinę.

– Kaip laikaisi šiandien? – paklausė lyg ir nerūpestingai, bet mums abiem jo žodžiai reiškė daug. Jis perbraukė kortelę ir grąžino ją su čekiu.

– Gerai.

Ir kairės jo rankos krumpliai buvo nubrozdinti, bet nesmarkiai. Kai paėmiau kortelę ir čekį, jo pirštas palietė maniškį. Patraukiau ranką lyg nuplikyta.

– Ačiū.

Jis išplėtė akis, bet tylėjo.

– Man labai didelį karamelinės mačiato – liesos, be putų, – per petį nekantriai amtelėjo kita pirkėja.

Prie manęs ji neprisilietė, bet vis tiek nejaukiai įsibrovė į mano asmeninę erdvę.

Jis vos pastebimai sukando dantis ir pažiūrėjo į merginą. Pažymėjęs puodelį automatiškai išbeldė jai sumą ir pašnairavo į mane. Nežinau, ar nulydėjo žvilgsniu mane nueinančią. Palaukiau kavos kitame baro gale, o tada nukurnėjau nė neįsipylusi šlakelio pieno ir neįsibėrusi trijų maišelių cukraus.

Ekonomikos kursas buvo apžvalginis, todėl jį lankė visas tuntas studentų – apie du šimtus. O tarp tokios galybės žmonių šešias rudens semestro savaites veikiausiai pavyks išvengti dviejų vaikinų žvilgsnių, ar nepavyks?

2 JAV prezidentai Džonas Kenedis ir Džimis Karteris demokratai, o Ronaldas Reiganas – respublikonas.

3 skyrius

Po paskaitų grįžusi į bendrabutį pareigingai parašiau ekonomikos konsultantui ir ėmiausi meno istorijos namų darbų. Rašydama esė apie neoklasikos laikotarpio skulptorių ir jo įtaką žanrui, burbtelėjau „dėkui“ savo vidinei neurastenikei, kad bent jau neatsilikau iš kitų dalykų.

Kol Erina būdavo darbe, vakarais galėdavau ramiai mokytis. Mūsų mažučiame kambaryje ji nenoromis blaškydavo dėmesį. Kai praeitą savaitę kaliau algebros kolokviumui, mūsų kambaryje skambėjo toks pokalbis: „Tėveli, aš privalėjau nusipirkti tuos aukštakulnius darbui! – atsikalbinėjo ji mobiliuoju. – Vis sakei, kad studijuodama turėčiau suprasti darbo prasmę, ir nuolat kartoji, kad norėdamas sulaukti sėkmės turi atitinkamai rengtis. Aš tik bandžiau vadovautis tavo išmintingais patarimais.“