Таммара Веббер: Lengvai

Atsikrenkščiau ir papurčiau galvą.

– Neskambink niekam. Neskambink ir policijai.

Nepažįstamajam atkaro žandikaulis, jis spoksojo per sėdynės platybes.

– Ar aš čia ko nors nesuprantu, gal tas niekšelis ką tik nebandė tavęs išprievartauti, – krūptelėjau išgirdusi tą bjaurų žodį, – o tu manęs prašai nekviesti policijos? – jis susičiaupė, papurtė galvą ir vėl dirstelėjo į mane. – O gal aš sutrukdžiau, gal man nereikėjo kištis?

Aiktelėjau, akyse kaupėsi ašaros.

– Neee, nieko nesutrukdei. Tik noriu grįžti namo.

Bakas sukriokė ir atsivertė ant nugaros.

– Šūūūdas, – iškošė jis neatsimerkdamas, šiaip ar taip, viena jo akis buvo pernelyg užtinusi.

Mano gelbėtojas spoksodamas į jį pakrutino žandikaulį. Pakraipė kaklą į vieną, kitą pusę, tada pamuistė pečius.

– Gerai. Aš tave parvešiu.

Papurčiau galvą. Išvengusi vieno užpuoliko, nieku gyvu neketinau it kvailė lipti į nepažįstamo vaikino mašiną.

– Parvažiuosiu pati, – išspaudžiau.

Pažiūrėjau į rankinę, įstrigusią tarp sėdynių, jos turinys gulėjo pabiręs ant grindų vairuotojo pusėje. Nepažįstamasis dirstelėjo žemyn, o tada pasilenkęs pakėlė raktelius iš mano asmeninių daiktų krūvelės.

– Regis, šitų ilgai neradai, – patabalavo raktelius, o aš susivokiau, kad vis dar gūžiuosi sėdynės kampe.

Apsilaižiau lūpas ir antrą kartą tą naktį pajutau kraujo skonį. Stengdamasi, kad neatsismauktų sijonėlis, pasislinkau artyn į blausų šviesos klanelį, metamą mažytės virš galvos spingsinčios lemputės. Staiga suvokus, kas ką tik vos neįvyko, man susvaigo galva, ir ranka, siekianti raktelių, sudrebėjo.

Susiraukęs jis suspaudė raktelius kumštyje ir nuleido ranką prie šono.

– Negaliu leisti tau vairuoti.

Sprendžiant iš jo išraiškos, mano veidas atrodė siaubingai.

Sumirksėjau, tebetiesdama ranką prie raktelių, jo ką tik nusavintų.

– Ką? Kodėl?

Jis atlenkė pirštus vardydamas tris priežastis:

– Tu drebi, tikriausiai dėl užpuolimo. Nė nenutuokiu, ar nesi sužeista. Ir tikriausiai esi išgėrusi.

– Aš negėriau, – atkirtau. – Šiandien mano eilė vairuoti.

Jis kilstelėjo antakį ir apsidairė.

– Ir ką gi turėjai vežti? Beje, jei su tavim būtų kas nors buvę, šiandien tikriausiai būtum buvusi saugi. Bet ne, viena išėjai į tamsią aikštelę, nė neapsidairei aplink. Ne tokia jau tu ir atsakinga.

Staiga perpykau. Perpykau ant Kenedžio, kad prieš dvi savaites sudaužė man širdį ir šiandien jo nėra šalia, kad saugiai nepalydėjo manęs iki visureigio. Pykau ant Erinos, kad įkalbėjo mane eiti į šitą kvailą vakarėlį, o dar labiau niršau ant savęs, kad sutikau. Nekenčiau prilupto subingalvio, vos už pusmetrio ant asfalto besiseilėjančio ir kraujuojančio. Kunkuliavau iš įniršio ir ant nepažįstamojo, nusičiupusio mano raktelius ir kaltinančio mane, kad nieko negalvojau ir esu lengvabūdė.

– Tai aš kalta, kad jis mane užpuolė? – man skaudėjo gerklę, bet įveikiau skausmą. – Aš kalta, kad iš namo negaliu nueiti net iki automobilio vienam jūsų nepamėginus manęs išprievartauti? – sviedžiau tą žodį jam atgal norėdama įrodyti, kad esu stipri jį ištarti.

– Vienam jūsų? Sumesi mane į krūvą su tuo šūdo gabalu? – jis bedė į Baką, bet nenuleido akių nuo manęs. – Aš visiškai į jį nepanašus. – Štai tada kairėje apatinės jo lūpos pusėje pamačiau ploną sidabrinį žiedą.

Puiku. Buvau viena aikštelėje su įžeistu, lūpą persivėrusiu nepažįstamuoju, turinčiu mano raktelius. Man šią naktį jau buvo per daug. Nors iš visų jėgų tvardžiausi, iš gerklės išsprūdo kūktelėjimas.

– Prašyčiau atiduoti raktelius, – ištiesiau ranką stengdamasi, kad ji nedrebėtų.

Jis nurijo seiles, žiūrėdamas į mane, o aš spoksojau į vaiskias jo akis. Prietemoje buvo sunku nusakyti jų spalvą, bet jos traukė po tamsiais plaukais. Šį kartą jis prakalbo švelniau, ne taip griežtai:

– Gyveni universiteto miestelyje? Leisk man vairuoti. Paskui grįšiu savo mašinos.

Nebeturėjau valios ginčytis, pasilenkiau patraukti jam iš po kojų rankinės. Jis padėjo man susirinkti lūpų blizgį, piniginę, tamponus, plaukų gumytes, tušinukus, pieštukus ir susikrauti juos į rankinę. Pakėlė ir dėžutę prezervatyvų. Krenkštelėjęs atkišo juos man.

– Jie ne mano, – atšlijau.

Jis susiraukė.

– Tikrai?

Sukandau dantis stengdamasi vėl nepasiduoti pykčiui.

– Tikrų tikriausiai.

Jis vėl žvilgtelėjo į Baką.

– Paršas. Jis greičiausiai norėjo… – pažiūrėjo man į akis, tada susiraukęs vėl dėbtelėjo į Baką. – Eee… paslėpti įkalčius.

Nepajėgiau apie tai galvoti. Jis įsikišo kvadratinę dėžutę į priekinę džinsų kišenę.

– Išmesiu juos – tas kiaulė tikrai jų neatgaus. – Suraukęs antakius jis dar kartą dirstelėjo į mane ir įsėdęs paleido variklį. – Tai nenori, kad iškviesčiau policiją?

Nuo užpakalinių namo durų atsklido juokas, ir aš linktelėjau. Per patį lango vidurį, tarsi paveiksle, buvo matyti Kenedis, šokantis apsikabinęs su mergina, vilkinčia plonytę, trumpą, baltą suknelę, prisikabinusią sparnus ir virš galvos prisitaisiusią aureolę. Nuostabu. Tiesiog nuostabu.

Grumdamasi su Baku pamečiau lankelį su velnio ragučiais. Jį Erina man užmaukšlino ant galvos, kol sėdėjau ant lovos inkšdama, kad nenoriu eiti į kvailą kostiumų vakarėlį. Turėjau pasipuošti trumpute, raudonais blizgučiais nusagstyta suknele, šiaip tokios nieku gyvu neapsivilkčiau.

– Nenoriu.

Kai atbuli pajudėjom, žibintai apšvietė Baką. Jis prisidengė akis ir bandė atsisėsti. Net iš toliau mačiau prakirstą jo lūpą, perkreiptą nosį ir užtinusią akį.

Gal ir gerai, kad ne aš vairavau. Tikriausiai būčiau jį pervažiavusi.

Paklausta pasakiau savo bendrabučio pavadinimą, o paskui važiuojant per universiteto miestelį tik spoksojau pro keleivio langą neįstengdama pratarti nė žodžio. Apsikabinau rankomis, tarsi būčiau surišta tramdomaisiais marškiniais, slėpdama kas penkias sekundes mane nukrečiantį drebulį. Nenorėjau, kad jis matytų, nepajėgiau suvaldyti virpulio.

Bendrabutis buvo pilnas; visos vietos prie durų užimtos. Jis pastatė automobilį atokiau ir iššokęs apėjo pasitikti manęs, lipančios iš keleivio pusės. Kai užrakino dureles, paėmiau raktelius ir nusekiau paskui jį prie pastato veltui tramdydama kylančią isteriją.

– Tavo ID? – paklausė jis mums priėjus prie durų.

Drebančiomis rankomis atsegiau rankinę ir ištraukiau kortelę. Nepažįstamajam ją imant, pamačiau ant krumplių kraują ir žioptelėjau.

– O Dieve. Tu kraujuoji.

Jis dirstelėjo į krumplius ir papurtė galvą.

– Ne. Čia jo kraujas. – Sučiaupęs lūpas jis nusisuko ir perbraukė kortele per durų spyną.

Ar tik neketina sekti man iš paskos? Ilgiau tvardytis nepajėgsiu.

Atrakinęs duris jis grąžino ID kortelę. Iš vestibiulio sklindančioje šviesoje jau įžiūrėjau jo akis po surauktais antakiais – jos buvo vaiskiai mėlynos.

– Tai sakai, kad tau viskas gerai? – paklausė jau antrą kartą, o mano veidas persikreipė.

Nuleidusi galvą įmečiau kortelę atgal į rankinę ir bejėgiškai linktelėjau.

– Taip. Nesijaudink, – sumelavau.

Jis nepatikliai atsiduso ir persibraukė plaukus.

– Gal ką nors pakviesti tavęs pasitikti?

Papurčiau galvą. Norėjau kuo greičiau pasiekti savo kambarį, kad galėčiau pulti į isteriją.

– Ačiū, nereikia. – Prasmukau pro jį saugodamasi, kad neprisiliesčiau, ir pasukau prie laiptų.