Таммара Веббер: Lengvai

Šniurkštelėjau, bet nė nekrustelėjau.

– Kiti dalykai man sekasi. Ar negaliu bent iš vieno susikirsti?

Jai atkaro žandikaulis.

– Ar pati girdi, ką kalbi?

Girdėjau. Ir lygiai kaip Erina bjaurėjausi savo bailumo – gal net labiau. Bet mintis, kad tris dienas per savaitę reikės ištisą valandą sėdėti paskaitoje prie Kenedžio, buvo nepakeliama. Nenutuokiau, į ką išvirs jo vieši flirtai ar merginų kabinimas jam tapus laisvam, bet nenorėjau viso to matyti iš arti. Net mintyse įsivaizduoti smulkmenas buvo sunku.

Jei tik nebūčiau prašiusi jo šį semestrą pasirinkti bendrą paskaitą. Kai aptarėme rudens semestrą, jis nustebęs paklausė, kodėl susidomėjau ekonomika – muzikos edukologijos specialybei neprivalomu dalyku. Ar jau tada nujautė, kad taip baigsime? Gal tada ir suabejojo.

– Negaliu ten eiti.

– Gali ir eisi, – ji nutraukė antklodę. – O dabar verskis iš lovos ir lįsk po dušu. Turiu nusigauti į prancūzų, kitaip mesjė Bido negailestingai puls manęs kamantinėti passé composé . Man sunkiai įkandamas net anglų kalbos būtasis laikas. Niekaip nepajėgčiau atsakyti en français dar saulei žeme ritinėjantis.

Į auditoriją įžengiau lygiai devintą, žinojau, kad Kenedis, kuris niekada nevėluoja, čia jau bus. Didelėje auditorijoje kėdžių eilės kilo į viršų. Įsmukusi pro užpakalines duris pamačiau jį šeštos eilės vidury. Vieta šalia jo – manoji – buvo tuščia. Dar antrą paskaitų savaitę daktaras Heleris persiuntė vietų schemą, pagal ją žymėjo lankomumą ir skirdavo kreditus už dalyvavimą paskaitoje. Pasikalbėsiu su juo po paskaitos; nors užmušk – daugiau toje vietoje nebesėdėsiu.

Nužvelgiau galines eiles. Ten buvo dvi laisvos vietos. Viena – trečioje eilėje nuo viršaus, tarp ranka pasirėmusio snaudžiančio vaikino ir merginos, siurbčiojančios iš didžiulio „Starbucks“ puodelio ir tarškančios su kaimyne. Kita laisva vieta buvo paskutinėje eilėje šalia vaikino, kuris, regis, kaži ką paišaliojo vadovėlio paraštėse. Man jį nužiūrinėjant, į klasę pro šonines duris įžengė profesorius, ir dailininkas pakėlęs galvą apsidairė. Sustingau atpažinusi vaikiną, mane išgelbėjusį prieš dvi dienas. Jei man nebūtų pakirtę kojų, būčiau apsisukusi ir išbėgusi.

Vėl prisiminiau užpuolimą. Bejėgiškumą. Siaubą. Pažeminimą. Tąkart grįžusi susiriečiau ant lovos į kamuoliuką ir visą naktį praverkiau, net pasiguodžiau gavusi žinutę iš Erinos, kad ji liko pas Čazą. Neparašiau jai, ką padarė Bakas, – ji būtų pasijutusi kalta, kad privertė mane eiti į vakarėlį ir leido man išsprukti vienai. Be to, norėjau pamiršti tą įvykį.

– Jei visi sėstų į vietas, galėtume pradėti, – iš sąstingio pažadino profesoriaus balsas.

Buvau vienintelė stovinti. Šoviau prie tuščios vietos tarp plepės ir miegaliaus.

Ji dirstelėjo į mane, bet nenutraukė išpažinties, kaip savaitgalį prisigėrė, kur ir su kuo. Vaikinas vos prasimerkė, kai klestelėjau ant kėdės tarp jų, bet nė nekrustelėjo.

– Ar šita vieta užimta? – paklausiau jo.

Jis papurtė galvą ir burbtelėjo:

– Kadaise buvo. Bet ji iškrito. Ar nustojo lankyti paskaitas. Kas žino.

Man palengvėjo, išsitraukiau iš kuprinės užrašus. Stengiausi nežiūrėti į Kenedį, bet žemėjančioje auditorijoje buvo sudėtinga. Jo stilingai prižiūrėti šviesoki plaukai ir pažįstami marškiniai traukė mano žvilgsnį kiekvieną kartą jam pasimuisčius. O, kaip tas žalias marškinių raštas derėjo prie jo kerinčių žalių akių! Pažinojau jį nuo devintos klasės. Mačiau, kaip jis pakeitė stilių – nuo berniuko, kiekvieną dieną dėvinčio sportinius šortus ir avinčio sportbačius, iki vaikino, kuris nešdavo lyginti pagal užsakymą pasisiūdintus marškinius, saugojo batus, kad neapsitrintų, ir visada atrodė tarsi būtų nužengęs nuo žurnalo viršelio. Ne viena mokytoja nusekdavo jį žvilgsniu ir sunkiai atplėšdavo akis nuo tobulo, draudžiamo jo kūno.

Vienuoliktoje klasėje kartu lankėme anglų. Jis nuo pat pirmos pamokos atkreipė į mane dėmesį, sėsdamas į suolą tvykstelėdavo man įdubusių skruostų šypsena, vėliau kviesdavo mane į savo grupę, klausdavo, ką veikiu savaitgalį, – ir pagaliau tapo nuolatiniu mano savaitgalių palydovu. Niekada ir niekas manęs nebuvo taip ryžtingai atakavęs. Jis buvo mūsų klasės prezidentas, visus pažinojo ir sąmoningai stengėsi pažinoti. Krepšinio komandos pažiba. Mokslo ir akademiniais laimėjimais jis tarpavosi tarp dešimties procentų geriausiųjų. Debatų komandoje garsėjo svariais argumentais ir neįveikiamais rekordais.

Kaip vaikinas, jis buvo kantrus ir dėmesingas, niekad nespaudė manęs per daug ar per greitai. Niekada nepamiršdavo gimtadienio ar metinių. Niekada nevertė sudvejoti dėl bendrų mūsų ateities planų. Kai pradėjome draugauti ir rodytis viešai, jis pakeitė mano vardą – ir visi pasekė jo pavyzdžiu, ir aš pati. „Tu mano Džekė“, – sakydavo man, turėdamas galvoj Džono Kenedžio, jo bendravardžio ir asmeninio idealo, žmoną.

Jie nebuvo giminaičiai. Tiesiog jo tėvai buvo keistokai politiški – ir priešingų pažiūrų. Jo sesuo buvo vardu Reigan, o brolis – Karteris2.

Jau trejus metus nesivadinau Žaklina, o dabar kiekvieną dieną vargau stengdamasi atgauti bent dalelytę savęs, kurios buvau dėl jo atsisakiusi. Dėl Kenedžio netekau ne vien vardo, ir ne vardas buvo svarbiausia netektis. Bet galėjau atgauti tik jį.

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

Kadangi dvi savaites nelankiau paskaitų, o šiandien visas penkiasdešimt minučių stengiausi nespoksoti į Kenedį, smegenys buvo vangios ir neveiklios. Paskaitai pasibaigus nedaug nauja buvau sužinojusi.

Nusekiau paskui daktarą Helerį į jo kabinetą mintyse narstydama įvairius pasiteisinimus, kodėl jis turėtų duoti man galimybę pasivyti. Iki šiol man nerūpėjo, kad galiu neišlaikyti egzamino. Dabar, galimybei tapus tikimybe, išsigandau. Dar nė karto nebuvau neišlaikiusi kokio dalyko. Ką pasakyčiau tėvams ir studijų patarėjui? Šis F mano studijų knygutėje liktų visam gyvenimui.

– Ką gi, panele Volas… – daktaras Heleris išsiėmė iš nutrinto portfelio vadovėlį ir šūsnį netvarkingų užrašų vaikščiodamas po kabinetą, tarsi manęs čia nė nebūtų, – dėstykite savo priežastis.

Atsikrenkščiau.

– Savo priežastis?

Per akinių viršų jis dirstelėjo į mane nuobodžiaujančiu žvilgsniu.

– Ištisas dvi savaites praleidote paskaitas – ir įskaitą, be to, ir šiandien nebuvot paskaitoj. Reikia manyti, kad mano kabinete stovit norėdama pateikti man priežastį, kodėl neturėčiau jūsų sukirsti. Sulaikęs kvapą laukiu pasiaiškinimo. – Jis atsiduso ir padėjo vadovėlį į lentyną. – Kaskart pagalvoju, kad jau girdėjau viską, ką galima išgirsti, bet vis išgirstu ką nors nauja. Taigi pirmyn. Neturiu visos dienos, manau, ir jūs neturit.

Nurijau seiles.

– Šiandien paskaitoje buvau. Tik sėdėjau kitoje vietoje.

Jis linktelėjo galvą.

– Kadangi po paskaitos priėjot, patikėsiu jūsų žodžiu. Savo naudai gaunat vieną dieną – maždaug ketvirtį balo. Vis tiek praleidot šešias paskaitas, o iš įskaitos gavot nulį.

O Dieve. Tarsi kas būtų atkėlęs užtvanką, man iš lūpų pasipylė padriki teisinimaisi ir atgaila:

– Mane paliko vaikinas, jis lanko šitą paskaitą, negaliu ne tik prie jo sėdėti, bet ir jo matyti… o Dieve, praleidau įskaitą. Neišlaikysiu egzamino. Kol kas gyvenime viską išlaikydavau.

Tarsi prakalba nebūtų ir taip kraupi, man iš akių pabiro ašaros. Prikandau lūpą, kad neprapliupčiau balsu raudoti, ir įsmeigiau žvilgsnį į jo stalą, nebūčiau atlaikiusi pasibjaurėjimo, su kuriuo, maniau, jis į mane žvelgia.