Таммара Веббер: Lengvai

– Džeke?! – švelniai šūktelėjo jis, tebestovėdamas tarpduryje.

Įsitvėriau turėklo ir atsisukusi sutikau jo žvilgsnį.

– Tu dėl to nekalta.

Stipriai prikandau lūpą, linktelėjau ir nusisukusi užbėgau laiptais, mano bateliai kaukšėjo į betonines pakopas. Antro aukšto aikštelėje stabtelėjau ir atsisukau pažiūrėti į duris. Jis buvo dingęs.

Nežinojau jo vardo, neprisiminiau, ar kada buvau jį mačiusi, kada nors sutikusi. Vargu, kitaip būčiau įsiminusi tas neįprastai vaiskias akis. Nė nenutuokiau, kas jis toks… o jis ką tik kreipėsi į mane visiems žinomu vardu. Ne Žaklina, kaip parašyta ant ID kortelės, o Džeke, pravarde, kuria prisistatau nuo tada, kai mane vienuoliktoje klasėje taip pavadino Kenedis.

● ● ● ● ● ● ● ● ● ●

Prieš dvi savaites

– Nori užeiti? Gal nakvosi pas mane? Erina šį savaitgalį liks pas Čazą… – žaismingai suulbėjau. – Jo kambario draugas išvažiavęs. Aš vienut vienutėlė…

Mudviem su Kenedžiu beliko mėnuo iki trejų metų sukakties. Nebesidrovėdavau. Pastaruoju metu Erina vadindavo mus senais sutuoktiniais. Aš atšaudavau: „Pavydi.“ O ji parodydavo man didįjį pirštą.

– Eee, gerai. Tik trumpam. – Įvairavęs į bendrabučio aikštelę ir ieškodamas vietos Kenedis pasitrynė sprandą, jo išraiška buvo neįskaitoma.

Krūtinėje dilgtelėjo bloga nuojauta, nurijau seiles.

– Ar viskas gerai? – Aš puikiai jį perpratusi, jei trinasi sprandą – vadinasi, įsitempęs.

Jis dirstelėjo mano pusėn.

– Aha, tvarka. – Kenedis įsuko į pirmą pasitaikiusią laisvą vietą ir įspraudė savo BMW tarp dviejų pikapų.

Jis niekada, niekada nesprausdavo branginamo užsieninio automobilio į ankštą vietą. Apdaužytos durelės varydavo jį iš proto. Kažkas buvo ne taip. Žinojau, kad jis nerimauja dėl artėjančių įskaitų, ypač aukštosios matematikos. Be to, jo brolija kitą vakarą planavo vakarėlį su seserija, nors linksmintis savaitgalį prieš įskaitas kvaila.

Perbraukiau kortele, įžengėme į bendrabutį ir pasukome į užpakalinę laiptinę. Kai būdavau viena, ji mane baugindavo. Tačiau iš paskos lipant Kenedžiui mačiau tik aprūkusias, kramtomąja guma apklijuotas sienas ir užuodžiau priplėkusį, kone rūgštų dvoką. Užšokavau paskutinį laiptų maršą ir nuėjome koridoriumi.

Rakindama duris per petį žvilgtelėjau į jį ir kinktelėjau į penį, kažkieno lengva ranka nupeckiotą ant lentos, kurioje mudvi su Erina ir kaimynėmis keisdavomės žinutėmis. Mišrūs bendrabučiai anaiptol ne brandumo pavyzdys, kaip reklamuojama universiteto interneto svetainėje. Kartais atrodo, tarsi gyvenčiau su krūva dvylikamečių.

– Žinai, rytoj vakare galėsi pranešti, kad susirgai, – uždėjau delną jam ant rankos. – Lik pas mane. Pasislėpsime nuo visų ir savaitgalį mokysimės, užsisakysime greito maisto… ir imsimės kitokios stresą mažinančios veiklos… – išdykėliškai vyptelėjau.

Jis spoksojo sau į batus.

Stipriau suplakė širdis, staiga iškaitau. Kažkas nutiko. Norėjau, kad jis pagaliau rėžtų kas, nes man galvoje sukosi tik liūdnos mintys. Jau taip seniai neturėjome bėdų ir nesipykome, kad pasijutau išmušta iš vėžių.

Jis įžengė į kambarį ir atsisėdo ant mano kėdės prie stalo, ne ant lovos.

Priėjau prie jo, mūsų keliai susilietė, troškau, kad būtų tik prastos nuotaikos ar nerimautų dėl artėjančių egzaminų. Širdis nerimastingai daužėsi krūtinėje, uždėjau ranką jam ant peties.

– Kenedi?

– Džeke, mums reikia pasikalbėti.

Ausyse dar garsiau sutvinkčiojo pulsas, atitraukiau ranką. Sunėriau pirštus ir atsisėdau ant lovos už metro nuo jo. Burna buvo perdžiūvusi, nepajėgiau prakalbėti, net seilių nuryti.

Jis tylėjo, vengė mano žvilgsnio, tos kelios minutės ištįso į amžinybę. Pagaliau vėl pažvelgė į mane. Atrodė liūdnas. O Dieve. Odieveodieveodieve.

– Pastaruoju metu turėjau… šiokių tokių… bėdų. Dėl kitų merginų.

Sumirksėjau, visa laimė – sėdėjau. Jei būčiau stovėjusi, būtų pakirtę kojas ir būčiau susmukusi ant žemės.

– Ką čia sakai? – sukarkiau. – Ką turi galvoj, kokių bėdų, dėl kokių kitų merginų?

Jis sunkiai atsiduso.

– Ne tai, nieko panašaus. Turiu omeny, nieko nepadariau. – Jis nusigręžė ir vėl atsiduso. – Bet man atrodo, kad noriu.

Kokio velnio?

– Nesuprantu. – Mano smegenys tarsi pašėlusios ieškojo man pačios palankiausios jo žodžių prasmės, bet visos – netgi neįtikimiausios – buvo suknistos.

Jis pakilo ir du kartus apėjo kambarį, o paskui vėl prisėdo ant kėdės kraštelio ir palinko įrėmęs alkūnes ant kelių ir sunėręs pirštus.

– Žinai, kaip man svarbu siekti karjeros teisėje ir politikoje.

Linktelėjau, tebetylėjau priblokšta, sunkiai sekėsi sekti jo mintį.

– Žinai, kokia mūsų seserija?

Vėl linktelėjau, pripažindama dalyką, dėl kurio jaudinausi jam įsikėlus į brolijos namą. Pasirodo, jaudinausi per mažai.

– Joje yra mergina – tiesą sakant, keletas merginų, kurios… na.

– Kenedi, kas čia per nesąmonės? – stengiausi kalbėti blaiviai ir ramiai. – Sakai, kad nieko nepadarei, kad nenori…

Jis pažiūrėjo man į akis, kad nebeliktų vietos dviprasmybėms.

– Aš noriu.

Galėjo trenkti kumščiu tiesiai man į pilvą, nes mano smegenys atsisakė suvokti jo žodžius. Fizinį smurtą bent būtų įsisąmoninusios.

– Nori? Ką, po velnių, reiškia „noriu“?

Jis pašoko nuo kėdės, nuėjo iki durų ir grįžo – kokius keturis metrus.

– Kaip manai, ką tai reiškia? Neversk sakyti.

Man atvipo žandikaulis.

– Kodėl ne? Kodėl nesakai – jei įsivaizduoji tai darąs, kokio mėšlo tyli? Ir ką tai turi bendra su tavo karjera?..

– Kol kas tokio žingsnio dar nežengiau. Paklausyk, visi žino, kad vienas blogiausių dalykų kandidatuojančiam politikui ar išrinktam atstovui yra įsivelti į sekso skandalą. – Jis prikaustė mano žvilgsnį, atpažinau jo debatų miną. – Džeke, aš tik žmogus, o jei jaučiu troškimą išsidūkti, ar kokį velnią, ir jį nuslopinsiu, tikriausiai tas troškimas iškils vėliau, tik dar stipresnis. Bet tada jį patenkinęs sudirbčiau savo karjerą. – Jis bejėgiškai skėstelėjo rankomis. – Neturiu kitos išeities, tik išleisti garą lauk, kol tai galiu nesugadindamas profesinės reputacijos.

Tariau sau: „Tai netiesa.“ Vaikinas, su kuriuo draugavau trejus metus, nesiskiria su manim, kad begėdiškai galėtų dulkinti kitas. Kambaryje trūko oro. Tylėdama spoksojau į jį.

Jis sukando dantis.

– Gerai, gal išsiskirti lengvai buvo kvaila mintis…

– Tavo nuomone, tai lengvos skyrybos? Išsiskirti su manim, kad galėtum dulkinti kitas merginas? Ir net nesijaustum kaltas? Tu rimtai?

– C’est la vie .1

Paskutinė mintis, tvykstelėjusi galvoje prieš nustveriant ir sviedžiant į jį ekonomikos vadovėlį, buvo: „Kaip šitokią akimirką jis gali vartoti suknistą klišę?“

1 Toks gyvenimas ( pranc. ). (Čia ir toliau – vertėjo pastabos.)

2 skyrius

Mane pažadino Erinos balsas.

– Žaklina Volas, kelk subinę iš lovos ir eik gelbėti savo pažymių vidurkio. Dėl Dievo meilės, jei aš leisčiau vaikinui taip sudirbti mano akademinį ego, iš tavęs pasigailėjimo nesulaukčiau.

Atsainiai purkštelėjau iš po antklodės, o tada iškišau akį ir dirstelėjau į ją.

– Kokį dar akademinį modžo?

Ką tik išėjusi iš dušo, ji stovėjo apsijuosusi rankšluosčiu ir įsisprendusi į klubus.

– Cha. Cha. Labai juokinga. Kelkis.